Art is the only way to run away without leaving home.
 
rodiklisCalendarDUKIeškotiNarių sąrašasVartotojų grupėsRegistruotisPrisijungti

Share | 
 

 XIX žingsnių

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
ilija
madhause rock!
avatar

parašiau : 17
free hugs : 0
prisijungiau : 2011-03-12

RašytiTemos pavadinimas: XIX žingsnių   Št. 03 12, 2011 12:14 pm

Monika. I
Nesupratau kaip viskas prasidėjo. Žinojau, kad mane visada gins senyvas pareigūnas ir dvi tarnaitės, viena jau pagyvenus, kita maždaug mano metų.Iš savo puošnios suknelės supratau, kad esu ant XIX amžiau žemės. Karietoje tarnaitės man padėjo pervežti šunelį (kiek supratau, tai jis nebuvo uždraustas) ir nedidukę fėja (ji tikrai buvo draudžiama ten kur keliauju.
Nedidelis kūnelis sėdėjo man ant ištiesto delno. Vos sprindžio dydžio mergaitė lieknu kūneliu, mažučiais violetiniais sparneliais ir didelėm, ryškiai žaliom akutėm. Ji niekuomet nekalbėjo, bet to jai ir nereikėjo. Visad jaučiau ją savo galvoje ir žinojau, kad ir ji mane jaučia net ir dabar. Tikrai nežinau nuo ko tai priklauso, bet kiek pase prisimenu, visuomet kalbėjau su fėja mintimis, svajonėm ir paveiksliukais.
Mylėjau visas V personas aplink mane. Tarnaitės priešais mane sėdėjo maloniom šypsenom veiduose, pareigūnas vadeliavo karietą, šunelis priekinėm letenėlės pasirėmęs man į keliu, žiūrėjo pro mažutį langelį. O fėja, kaip jau minėjau, sėdėjo man ant delno galvoje niūniuodama mano mėgstamiausią lopšinę ir po kiek laiko, užmigo.
Visąlaik, aplink plėtojosi pilkos pievos, rudi krūmynai. Jokių medžių ar gėlių, tik tuštuma, sausra. Vis labiau nykau savyje. Pasekus šuniuko pavyzdžiu, retkarčiais pažiūrėdavau pro langą, bet vis tas pats vaizdas mane vargino.
Ir pagaliau atvykom. Kur? kolkas nesupratau. Fėja įskrido į mažutę kišenėlę man po apsiaustu. Galų gale, išlipau iš karietos.
Vikskas aplinkui žydėjo. Veja nepaprasto žalumo, visai kaip fėjos akys, tarnai aplinkui laistė ir sodino nedidukes žydras gėles smulkiais, bet gausiais žiedais. Prie pagrindinio įėjimo mane pasitiko būrys tarnų kurie į didelį dvarą sunešė mano menką mantą.
Už tarnų stovėjo senyvas vyras ilgais ūsais. Su šypsena veiduose apsikabinom. Pažinojau tą vyrą, tik nesugebėjau prisiminti iš kur, nors suvokiau, kad jis geros širdies. Po kelių koridorių ir durų, susipratau ęsanti savo naujam kambary. Nesidairiau aplink, tiesiog nedomino, tiesiog nusivilkau apsiaustą ir išleidau fėją.
Kai likom dviese kambarį, ji išskleidė nedidukus sparnelius ir apskrido visą kambarį. Nuskrido iki aukštai pakabinto šviestuvo nuo kurio trumpom, sidabrinėm virvelėm krito mažučiai, krištoliniai drugeliai. Fėja praskrisdama juos sukliudė ir šie, sklandydami tarpusavyje gražiai tilindžiavo. Po dar trumpo pasiskraidymo, fėja nukeliavo ant spintos, kad jos niekas nepastebėtų.
Likusią dienos dalį ruošėmės vestuvėm. Žinojau, kad jos - mano. Sode linksmai lakstė mano šunelis, tarp zujančių tarnų ir pavaldinių. Visi skubėjo, nešiojo baltus kaspinus ir įvairiaspalves gėles. Dar kiek pabuvojusi kieme, mane susirado namų šeimininkas (vyriškis su ūsais) ir nusivedė į valgomąjį, pietų. Valgydama daug šypsojausi ir bendravau su dvaro gyventojais. Kaip trumpam užsimerkiau, kad sustabdyčiau juoko ašaras, nusčiuvau. Sustingau ir po keleto akimirkų jau bėgau iš valgomojo.
Susiradusi savo kambarį mintyse šaukiau fėją, ji neatsiliepė, jaučiau, kad jai trūksta oro, bet kambaryje jos nebuvo. Palikusi praviras duris, išbėgau į sodą. Bebėgdama pravirkau. Sustojusi sode karštligiškai dairiausi.
-kodėl mano karieta skęsta?- suklikau ant tarnų ir puoliai prie tvenkinio kuriame grimzdo mano karieta. O joje jaučiau ir mano fėją.
Priėjau prie tvankinio krašto mintyse prakeikdama to meto veržiančias sunkeles. Jau buvau įbridusi iki kelių į bumblą, kai už alkūnės mane atgal truktelėjo ištikimasis pariegūnas. Visa dumblina ir žemėta buvau nutempta už vienos iš pavėsinių sode. Ten jau stovėjo vienas iš šeimininko sūnų, mano tarnaitės ir nepažįstamas daktaras. Pastarasis nusiėmė savo daktaro chalatą ir tuniką. Chalatas atiteko man, o tunika šalia stovinčiam vyrui (sūnui). Nenorėjau už to vyro tekėti, nes mirusios fėjos atvaizdas, kuris vėl supurtė mane iš vidaus, kuždėjo, kad būtent jis ir paskandino mano mažąją draugę.
Pagaliau, abu keistais apdarai nuėjome į pavėsinės priekį. Čia jau rikiavosi eilė žmonių norinčių mus pasveikinti. Pasipuošiau labai įtikinama dirbtine šypsena. Taip ir glebesčiavausi su nepažįstamais žmonėm apie XV minučių kol pagaliau mus pasiekė antrasis, vyresnysis, lordo (šeimininko) sūnus.
Mano sužadėtinis šalia, plačiai nusišypsojo ir apkabino brolį vis tyliai besijuokdamas. Tada vyresnysis brolis pasilenkė link manęs ir šiltai apkabinęs, su šypsena veide pakuždėjo mn į ausį.
-Nejaugi mano sužadėtinė tokia patikli?- ir sukikenęs atsitiesę.
Tada atsistojo į Naglio (mažojo brolio) vietą ir sunėręs mūsų pirštus, vis plačiau šypsojosi. Stovėjau be žado, bet kartu ir džiaugiausi, kad neteks tekėti už Naglio.
Niekaip nesupratau kodėt tik dabar pradėjau prisiminti vardus. Mano tarnaitės - jaunesnioji - Patricija, vyresnioji - Emilija; ištikimasis pareigūnas - Herkas; dvaro lordas, šeimininkas - Bernardas; jo sūnūs - Naglis ir Kristupas, pastarasis, būsimas mano vyras
Iš vardų medžioklės mane pažadino kunigo balsas ir Kristurpo delno spustelėjimas. Po ilgų kunigo eilių ir trumpų savo ir Kristupo įžadų, tapau vedusia moterimi. Giliai galvoje šokinėjau iš džiaugsmo, nes nuo mažens gerai sutardavau su Kristupu. Ir vėl kažką pradedu prisimint.- sukrykštvau mintyse iš laimės.
Emilija Nusivedė mane į miegamąjį, kad persirengčiau padoresne suknele. Juk vis dar buvau su ta pačia dumblina sunkia. Nusirenginėdama papasakojau Emilijai apie fėją.
-Monika, nejaugi nesupranti?- traukdama suknelę iš spintos kalbėjo tarnaitė.- Fėja mirė, nes tu jau suaugai, tau jos nebereikia.
-Kaip tai nereikia?- pasipiktinus nusisegiau korsetą.
-Dabar tavim rūpinsis lordas Kristupas,- neslėpdama šypsenos, Emilija padavė man baltą, nepūstą suknelę.
Nebenorėjau kalbėti apie fėją, tiesiog per daug skaudu. Emilija irgi ti suprato ir tylėjo. Kol Emilima man varstė ir veržė korsetą vis galvojau paie Naglio ir Kristupo ‘pokštą’. Pagaliau mano kūną apglėbė švelnaus šilko suknelė. Atsisukau į milžinišką veidrodį.
Paprasta, balta suknelė krito man nuo pečių lengvom bangelėm. Plaukus susikėliau į kiek išsitaršiusį, tačiau elegantišką, kuodelį ir įsispyrusi į plokščiapadžius batukus, išėjau.
Kieme mane apmėtė rožių žiedlapiais. Vaikščioaju su šypsena, nors rožių žiedlapiai man ir atrodė banalūs.
Atsisėdau prie vieno iš puošniausių stalų, žinoma šalia savo vyro. Nesupratau kodėl, bet tą sekundę, kai supratau, kad teku už Kristupo, jis man pasidarė daugiau nei linksmas draugas. Žinoma, man nepatinka priverstinės santuokos, bet bent jau pažįstu savo vyrą. Gal prie santuokos prisidėjo ir ir mano tėvai, kurių jau nebebuvo ant šios žemės.
Bernardas, jau nuo mažumės man buvo lyg tėvas, kurio, gaila, neturėjau. Kaip ir su vardais, tik dabar prisiminiau, kad mano tėvai mirė man būnant vos VII metukų.
Iš grįžtančių prisiminimų mane vėl pažadino Kristupo dalnas man ant liemens. Pasirodo, kad kaip tik dabar mn reikėjo šypsotis, nes Bernardas sakė tostą. Į mane atsisuko Kristupas su meilia šypsena lūpose, paskatindamas ir mane taip pat elgtis. Po dar tuzino sveikinimų, vėlai vakare, pagaliau atsistojau pirmąjam šokiui. Kiek drovėdamasi nuėjau į laisvą plotelį. Kristupas vėl uždėjo vieną savo ranką man ant liemens, o kita suėmė mano delną.
Visąlaik Kristupas buvo atsipalaidavęs, o dabar, dar ir keistai patenkintas. Lėtai sukomės valso ritmu ir po keleto minučių prie mūsų prisijungė ir kitos poros.
Po dar valandėlės šokių ir pašnekesių, atsiprašau ir pobūvio, nes tikrai pavargau. Į kambarį palydėjo Patricija.
-Nejaugi, miledi, taip pavargo?- mielai paklausė tarnaitė man nuririšinėjant suknelės raištelius.
-Šiandien buvo ilga diena,- tyliai atsidusau ir išsilaisvinau iš korseto ir giliai įkvėpiau.
-Tuomet netrugdysiu,- paklojo man lovą ir išėjo.
-Ačiū,- dar greitai padėkojau ir apsivilkusi naktinius, atsiguliau į minkštus patalus ir kaipmat užmigau.
***
Tokių Monikos ‘atminties grįžimų’ bus gan daug… kodėl, suprasit vėliau.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
ilija
madhause rock!
avatar

parašiau : 17
free hugs : 0
prisijungiau : 2011-03-12

RašytiTemos pavadinimas: Re: XIX žingsnių   Pir. 03 14, 2011 3:38 pm

Kristupas. II

Nulydėjau ją akimis. Kad ir kaip norėjau eiti paskui, pareiga neleido. Žinoma mane nusigriebė keletas ponių šokiams.
Po dar kelių valandų, pobūvis baigėsi ir atsisveikinęs su svečiais, buvau laisvas eiti. Nuvilkau kojas iki miegamojo, nors mintys buvo kitam dvaro gale, pas Moniką. Atsikratęs nepatogių drabužių apsivilkau laisvas kelnes ir plačius marškinius.
Atsiguliau į lovą. Pagaliau likau vienas. Nu gal ir ne visai, nes labai troškau dabar būti su Monika. Žinau, kad jai sunku, net jei to ir neparodė. Gaisras tikriausiai sukėlė jai didelį šoką. Pirma tėvai, o dabar dar ir namas, jos atmintis. Mačiau kaip ji šypsosi žiūrėdama į šunelį, kaip meiliai kalba su savo tarnaitėm, kaip pagarbiai elgiasi su dvaro darbininkais, tarnais. Mane, dabar labiausiai erzina tai, kad daktarai nesugeba paaiškinti kas Monikai yra. Juk Ji nieko neprisiminė. Bet atpažino mane, ir savo tarnus, ir mano tėvą. Tai jau šis tas. Ir dar kai sėdėjom pobūvyje, ji kelis kartus taip susimastė, rodės lyg ji būtų visai ne savo kūne. Gal ji pradeda kažką prisiminti? Duok Dieve. Jau bus ne pirma naktis, kai meldžiu asmens danguje, palaiminti ją, kad ji prisimintų viską, kad būtų laiminga. Jis mane išklausė, atsiuntė ją man. Padarysiu viską ką galiu, kad nė viena ašara nenuriedėtų Monikos skruostu.
Prisimenu kaip ji atrodė po gaisro kuriame sudegė ir jos tėvai. Baltu veideliu ji vaikščiojo visą mėnesį. Visada su šypsena veide, bet vakarais, kai praeidavau jos kambarį, girdėdavau slopinamas raudas. Žinoma, man tada buvo vos X metų, bet Monika buvo man brangi. Pusė naktų, kai ji verkdavo, praleisdavau su ja. Rytais, mano marškiniai buvo permirkę nuo jos ašarų. Bet Monika jau būdavo atsibudusi, ir vėl su šypsena lūpose. Tik aš vienas žinojau kaip ji kentėjo.
Nė pats nepajaučiau kaip išlipau iš lovos ir tyliai išslinkau iš kambario. Mintys jau vedė per trumpiausią kelią, tarnų koridorių. Bet pabijojau būti pastebėtas, tai slinkau pasieniais kol priėjau Monikos miegamojo duris.
Pirštais perbraukiau per viduryje durū išskaptuotą širdį. Monika visada čia apsistodavo, kai tik atvykdavo pas mus. Atsargiai pastūmiau duris ir jos kiek sugirgždėjusios atsivėrė.
Didelis kambarys, apkrautas smulkmėmis tiesiog rėkte rėkė, kad kaip tik čia ir apsistojusi mano saulė. Pasukau galvą link plačios lovos kur ramiai alsavo nedidelis kūnelis. Pirėjau arčiau.
Dabar ji atrodė kur kas geriau. Nedidelė, riesta nosytė tobulai derėjo su putliom lūpom ir apvaliom akim. Balti akių vokai baigėsi ilgom, riestom blakstienom. Atip norėjosi jas visas suskaičiuoti, bet tam turėčiau paskirti tuziną naktų. Raudonis skruostuose ir rožių raudonumo lūpos mane traukte traukė.
Pakėliau ranką ir pirštais, lėtai perbraukiau išilgai jos rankos, pečių, raktikauliu, liesu kalklu ir sustojau ties skruostu, visai šalia lūpų kampučio. Po akimirkos atitraukiau pirštus, nes tankios blakstienos suvirpėjo ir Monika lėtai atsimerkė.
Nejudėdama ji gulėjo dar keletą sekundžių, atda pasitrynė akis ir tyliai prakalbo.
-Nagli, ką tu čia darai?- nerangiai atsisėdo lovoje. Nusišypsojau ir kiek nuo jos atsitraukiau.- Sumaišei kambarius, Nagli, eik iš čia,- vis apsimiegojus man aiškino.
-Šš…-paliepiau pridėjęs pirštą sau prie lūpų. Jei tarnaitės ją išgirs, iškart atlėks patikrinti ar Monika ko netrūksta.- Čia ne Naglis, aš Kristupas,- jai nutilus paaiškinau, žinoma su šypsena lūpose.
-Ką?Ką tu čia darai?- vėl pasitrynus akis Monika prisimerkė.
-Norėjau ptikrinti, ar tau viskas gerai,- kiek sutrikęs sumaliau.-Atsiprašau, kad pažadinau. Jau eisiu,- pasakiau ir pasukau veidą link durų.
-ne..lik,- išgirdau tylų jos prašymą ir pajutau šiltą delną man ant pirštų.- Nenoriu būt vieną,- dabar jau girdėjau ir gailią natelę jos balse.
Atsisukau, bet viena ašara jau ridenosi jos kaklu. Kitčą akimirką jau sėdėjau ją apkabinęs.
Plonos rankos lėtai apkabino mano pečius. Apkabinęs jos liemenį prisitraukiau arčiau ir leidau jai verkti. Jutau, kaip sūrios ašaros nuo jos blakstienų krenta man ant kaklo. Tvirčiau ją apglėbiau. Maire ranka lėtai gloščiau Monikos galvą. Po keletos minučių, ji pakėlė galvą man anuo peties.
-Ačiū, jau buvau pamiršus kaip tu man tada padėjai,- valydamasi ašaras ji tyliai sukuždėjo.
-Padarysiu viską, kad tik tau būtų geriau,- atsakiau ir sugavau keletą ašarų kurios jau keliavo jos kaklu.
Užklojau Moniką, ir jai pareikalavus, atsiguliau šalia.Apkabinau savo saulę ir ji atsigulė man ant krūtinės. Jaučiau kaip rimsta jos kvepavimas ir supratau, kad ji užmigo.
Niekaip nepriverčiau kių užsimerkti. Žiūrėjau į lubas. Taip ir žinojau, kad ji ir vėl vaidina. Kodėl jai taip rūpi aplinkiniai? kodėl nesielvartauja dieną, kaip visi normalūs žmonės? Kodėl ji su manimi jaučiasi laisvai? Paskutinė mintis man patiko. Pagaliau ji mano. Laukiau ilgus VI metus, ir sulaukiau. Gal ji kolkas ir nesupranta ką jai jaučiu, gal manęs ir nemyli, bet padarysiu viską, kad su manimi ji būtų laiminga. Su šypsena veide užsimerkiau ir nugrimzdau paskui Moniką į sapnus.


****
Jei netingit, visai laukiu komenterų. Priimsiu ir blogus :)
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
 
XIX žingsnių
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Madhouse :: Šiukšlynas :: Šiukšlių dežė :: Galerijos-
Pereiti į: