Art is the only way to run away without leaving home.
 
rodiklisCalendarDUKIeškotiNarių sąrašasVartotojų grupėsRegistruotisPrisijungti

Share | 
 

 Maži ir spalvoti

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
ilija
madhause rock!


parašiau : 17
free hugs : 0
prisijungiau : 2011-03-12

RašytiTemos pavadinimas: Maži ir spalvoti   Št. 03 12, 2011 12:53 pm

Dar vienas mano darbas:

1. Kaip?

Visi tokie rūpestingi, judrūs, maži ir šviesūs.
Vis kitokie būdvardžiai. Kasdien. Kita diena, kiti apibūdinimai. Ir rodos, tiem patiem, apačioje einantiem žmonėm.
O apie mane niekas taip negalvoja. Vėl klykiau savo mintyse. Aš jiems tik vietos ir laiko švaistymas. Niekas niekada nepažiūrį į viršų, į mane. Jiem neįdomu. Rankose gali įžiūrėt tai lapelius su pirkinių sąrašais, tai nedidukus telefono aparatus. Tik nedaugelis skuba, bet skuba lėtai. Jų rankos tuščios, visai kaip ir veidas. Aplinkiniai pasakytų, kad tokie žmonės šaltakraujai. Bet aš, aš pasakyčiau, kad jie ramūs. Susimastę, dori ir santūrūs. Visai kaip aš.
Kojos pačios atsirėmė į šaltus skardžio akmenis. Atsistojau. Kaip ir ankstesnėmis dienomis, dar pastovėjau ant krašto.
Lieknas takelis vėl mane vedė per nudegusią pievą. Rąstinis namelis vėl šaukė prieiti, paliesti ir įsitikinti, kad vis dėl to aš ten gyvenu. Ir gyvenu, ne viena tokia.
- Amelija,- pavertos durys atgabeno švelnų Kasparo atodūsį.- Jau maniau, kad nukritai nuo to skardžio.
Į jo pastabą atsakiau ironiška šypsenėle. Tik peržengiau durų slenkstį, o Kaspio pirštai jau spragtelėjo. Kaip visi jau pripratę, po tokio gesto užsitrenkė durys.
-Kur Betas?- šaltu balsu ištarus vardą nusišypsojau mažąjai Lilei.
-Jis su Tautvydu turgui,- spygus Lilės balselis atsakė greičiau nei Kasparo.
“Puiku” ore užžiebiau nedidelį užrašą. Kaip visada, žalią. Kasparas rašydavo raudona, Lilė mėlyna, o Tautvis violetine spalva. Man patiko toks mūsų bendravimas. Taip, Betas negalėdavo matyti apie ką mes kalbam. Dažniausiai žinoma apie jį, bet žodžiai tik ir lieka žodžiais.
Nusukau akis nuo Lilės. Kaip galiu žiūrėt jai į akis, kai žinau kas gali nutikti Betui grįžus. Ne. Amelija, valdyk ašaras, negasdink mergaitės.
“Nereikia” Nušvito mažos raidės Kasparui palei nosį, taip, kad Lilė nematytų. Kasparas tuojau pat grįžo į ankstesnę pozą. Negalėjau leisti jam dabar manęs guosti, Lil būtų supratus, pravirkus. Nepernešu Lilės ašarų. Po jų seka mano pyktis, po pykčio, Betas. Aš už jį stipresnė, bet kas iš to jei jis daugiau moka? Kiek kartų bandžiau jam pasipriešint? tiek kartų ir nukentėjau. Dar blogiau, nukentėjo kiti. Nieko nėra skaudžiau už kitų skausmą. Betas tyčia tai daro man matant, nes žino, kad apsiraminsiu. Ir apsiraminu.
-Lile, gal eik į savo kambarį, tau jau laikas miegoti,- pasakiusi paėmiau ją ant rankų. Sunki mergaitė.
-Bet Amelija..aš dar nenoriu…..-žinoma ji pradėjo zyst, bet laikrodis jau rodė pirmą valandą popiet.
-Lil žinai, kad su manimi nepasiginčysi,- nusišypsojau ir pakutenau mergaitę.
-Amel…elija…baik,- maldavo spigus, vaikiškas balsas.
-Baigsiu, jei eisim miegot. Žinau, kad pavargai.
Megraitė tik palinkčiojo galvą. Nebeatsisukau į Kaspį, tiesiog nuėjau koridoriumi.
Paguldžiau Lilę į lovą. Tylėjau, ji taip pat. Mums nereikėjo žodžių, niekad prieš miegą su ja nekalbėdavau. Ne tai, kad nenorėdavau. Tik buvau ją taip pripratinus. Prieš miegą reikia ramiai, tyliai.
Gavau minkštą bučinuką į skruostą. Po jo sekė abiejų šypsenos. Lilė nusiovė batukus ir nusimetus megstinį bet kelnytes, palindo po antklode. Užmerktos akutės manęs nė kiek nenuramino. Pasilenkiau ir pabučiavau jos kaktą. Mažylės kvepavimas sulėtėjo. Atsitiesus dar apžiūrėjau kambarį. Paėmiau nešvarų puodelį nuo staliuko ir tyliai išėjau.
Grįžus į virtuvę sulaukiau susirūpinusio Kasparo žvilgsnio. Į šį nekreipiau dėmesio. Išploviau Lilės puoduką ir padėjau jį į spintelę.
- Ko?-suerzinta paklausiau kai Kaspis neatitraukė žvilgsnio.
- Pati žinai,- žinoma jis sugalvojo prislinkti prie manęs ir apkabinti.
Šeip ne taip atsisukau. Jis buvo arčiau nei norėčiau. Nei norėčiau dabar. Todėl atsilošiau ir rankom atsirėmiau į virtuvės spinteles. Jis tai suprato ir vieną ranką patraukė nuo mano liemens ir švelniai suėmė veidą. Nesipriešinau, nors lengvai galėjau. Nebeturėjau jėgų, nenorėjau jam priešintis. Kita ranka jis pasirėmė į spintelę, visai prie pat vienos iš mano rankų. Mintyse atsirado šiltas vėjelis. Atsimerkiau ir nusišypsojau Kasparui. Žinoma, dabar jis mane pralinksmins. Vėjas galvoje kiek įsisiautėjo, bet ne nevaldomai, o harmoningai ir tolygiai.
Staigiai pasukau galvą link lango už savęs. Vėjas galvoje atitiko vėją lauke. Nustebus atsisukau atgal į Kaspį.
- Kaip tu..?- nebaigiau klausimo. Stebėjau jo ramų veidą.
Kaip atsakymą, jis gūžtelėjo pečiais. Žinojau, kad jam nelengva išlaikyti harmoniją, sulaikyti vėją nuo įsisiautėjimo. Bet jis stengėsi, dėl manęs.
- Baik, nebereikia,- tyliai paprašiau ir vėjas, tiek galvoje tiek lauke, nurimo.- Kada grįš Betas su Tautvydu?
- Gal rytoj. Jie išvažiavo į Redžą. Ten, kaip supratau ieškos reikiamų augalų,- mačiau šmėžtelėjusį liūdėsį jo akyse, bet ir jis greitai dingo.
Pasistiebus atsisėdau ant spintelės. Kaspis paėjo žingsniuką arčiau ir palenkė galvą kiek į šoną, tada arčiau manęs.
Šiltos lūpos palietė mano kaklą. Visai po ausim ir per kūną nubėgo smagus šiurpuliukas. Kas jau kas, bet Kasparas žino kaip mane nuramint. Po sekundės jo lūpos atsitraukė. Trumpam mačiau įtemptus nugaros raumenis. Bet juos greit pakeitė Kasparo veidas. Kojos lyg pačios apsivyniojo aplink jo klubus. Jo rankos apsivivijo mano liemenį. Lengvas Kasparo rankų susitraukimas, ir aš jau prigludus prie jo krūtinės. Kaip seniai buvom vieni. Kada paskutinį kartą Betas paliko mus vienus? Prieš 3 mėnesius. Tada jis namuose paliko ir Tautvydą. Gyvenome tais ramiai, iki kol jis grįžo.
Mintis nutraukė Kasparo kvėpavimas man į ausį. Kuteno. Nusišypsojau. Rankom įsikibau į jo kaklą ir prisitraukiau, rodo dar arčiau savęs. Ir tiesiog užsimiršau. Pamiršau.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
ilija
madhause rock!


parašiau : 17
free hugs : 0
prisijungiau : 2011-03-12

RašytiTemos pavadinimas: Re: Maži ir spalvoti   Pir. 03 14, 2011 11:29 am

2. Ašara

Po dar kelių minučių atsiplėšiau nuo Kasparo. Jo smarkii beplakanti širdis kiek nutojo, nebejaučiau jos.
Rankom vėl atsirėmiau į spintelę ir atsilošiau.
-Reikia susitvarkyti,- tyliai pasakiau ir atkabinau Kaspio rankas nuo savęs.
Jis lėtai žengtelėjo žingsnį atgal. Nušokau nuo spintelės ir pasiraitojus rankoves ploviau indus.
-o kokių augalų trūksta Betui?- nežiūrėjau Kaspiui į akis, nes pati bijojau atsakymo.
- Manai jis man pasakė,- ironiškai nusijuokė.- Norėčiau…
- O nesakė kada kitą kartą ruošiasi…vėl bandyt…- užlūžęs balsas labai aiškiai atskleidė baimę.
- Ne žinau. Tikiuosi negreit,- Kaip jis galėjo taip ramiai kalbėt? Gerai, stengiasi nuslėpt, bet vistiek…
Baigus plaut paskutinę lėkštę nusisukau nuo Kasparo ir nuėjau į mūsų kambarį. Paskui save uždariau duris, kad jis neeitų. Įžengiau ir lūpose nušvito šypsena. Pirmą kart kai čia įėjau, lovos stovėjo skirtinguose kambario kampuose. Dabar jos sustumtos. Atsimenu kada jas sustūmėm. Man buvo vos 9 metai, bijojau viena miegot tai Kaspis sustūmė lovas ir vakarais man dainuodavo. Tyliai, kol aš užmigdavau. O jis vos keliais metai už mane vyresnis, o jau 12 metų manim rūpinosi. O dabar. Lovos vis kartu sustumtos, o Kasparas man vis dar dainuoja.
Paklojau mudviejų lovą. Nuo stalo nuėmiau Kaspio knygas ir sudėjau jas į lentynas. Žinojau pagal ką Kasparas dėlioja knygas. Pagal viršelių spalvas. Dauguma jų jau buvo nusitrynę, bet mintinai mokėjau knygų seką. Atidariau spintą. Iš vieno iš stalčių išsitraukiau paprastą baltą bliuskutę. Betas mus bent jau rengia padoriai. Žinoma, nenori, kad kas mus pamatytų kokie iš tikrūjų esam. O tuo labiau kai aš dažnai sėdžiu prie skardžio.
Nusirengiau mėlyną megstinį ir pilką bliuskutę. Prieš veidrpdį stovėjau tik su džinsais ir liemenėle. Nė nepajaučiau kaip skruostu ritosi ašara. Greit susitvardžiau. O tikėjausi šį kartą nepasiduot. Balti ruožai vis dar darkė mano odą. Kairysis šonas papuoštas lygiu randu, o pilvo apačia, apvaliu rėžiu. Prisimenu skausmą geriau nei norėčiau. Betui reikėdavo mūsų kraujo. Nė vienas nežinojom ką jis bando atgauti. Bet kas kart, kai jam nepavyksta jis kelioms valandoms užsidaro savo kambary. Ten nei vienas mūsų dar nebuvo. Betas draudžia. Tu labiau, kad pro duris gali praeiti tik jis pats.
Veidrodyje dar įžvelgiau ploną giją sau ant kaklo. Randass jau beveik dingo. Gal ir kiti taip dings. Nusukau akis.
Kambary jau stovėjo Kaspis. Jis taip pat žvelgė į atvaizdą veidrodyje, kadangi aš jam buvau atsukus nugarą. Užsimerkiau. Negalėjau į jį žiūrėt. Aš baisi. Tokia visada būsiu. O Kasparo akys manimi grožėjosi.
- Nežiūrėk,- paliepiau ir greit apsirengiau bliuskutę.
- Kaip nori,- gūžtelėjo pečiais ir krito į lovą.
- Aš ką tik ją paklojau,- papriekaištavau ir nusijuokiau.
Priėjus kritau ant jo. Ir visai ne švelniai. Kaspio akys atrodė didesnės už varlės, o aš tik juokiausi.
-Ar visai pasiutai?- išstenėjo.
Papurčiau galvą. “žinoma ne” vėl pasirodė žalios raidelės. Abu nusijuokėm. Nė nesiruošėm pritilti, juk Lilės kambaryje nieko nesigirdi. Gražiu judesiu Kasparas parvertė mane ant lovos ir pats užgulė.
-Lilė,- atstūmiau Kasparą ir pašokau iš lovos. Girdėjau mažus žingsnelius jos kambary.
Kasparas taip ir liko gulės besijuokdamas. “sutvarkyk lovą” vėl parašiau žaliom raidėm jam palei nosį ir išėjau iš kambario.
- Lilut..kodėl taip trumpai miegojai?- pagavau ją koridoriui ir paėmiau ant rankų, kad nešaltų basų pėdučių.
- Nenoriu…- vėl pradėjo zyst.
- Kodėl čia atip?- grįžau į jos kambarį. Su megaite rankose atidariau jos spintą.
- Nes jis ryte vėlai atsikėlė,- žinoma ir Kasparas atėjo pasižiūrėt Lilės.
Perdaviau Lilę Kasparui ir iš spintos paėmiau jai drabužėlius. Kol Kaspis ją laikė, aprengiau mergaitę. Po dar minutėlės, Lilė jau stovėjo virtuvėje.
- Nori valgyt?- vos man pagalvojus, užsižiebė viryklė, o ant jos, puodas su vandeniu.- pagaminsiu spageti.
- Noriu, noriu, noriu,- sukrykštavo mergaitė.
-Tada eik nusiplaut rankas,- paprašiau ir atsidarius šaldytuvą išsiėmiau viską ko reikia padažui.
Lilė greit dingo iš virtuvės. Kaspis vietoj manęs virė makaronus, o aš pjausčiau, tarkavau viską padažui ir mečiau į nedidelį puoduką. Gal daugiau dirbo ne mano rankos, o mintys. Tik pagalvoju apie supjaustytus svogūnų laiškus, o jie jau guli puode. Kasparas šalia stovėjo ir maišydamas makaronus stebėjo mane.
- Geriau žiūrėk ką maišai,- nusijuokus atsistojau šalia jo ir puoduką su paražu taip pat pastačiau ant viryklės.
- Kaip tik pasakysi,- jo kikenimas pasirodė kiek pašaipus, bet nekreipiau dėmesio.
Taip ir stovėjom petys į petį tyliai besijuokdami kai į virtuvę įūžė Lilė.
-Tautvydas..jis lauke,- pasimetus mergaitė kone išrėkė.
Medinis šaukštas iš mano rankos iškrito greičiau nei tikėjausi. Kitą akimirką išsioviau per lauko duris ir karštligiškai dairiauso. Tautvydas, kruvinas stobėjo pievos pakraštį. Pasileidau bėgti link jo. Man artėjant, Tautvydas suklupo. Paskutinį metrą iki jo aš nuslydau, nes paslydau.
-Tautvydai…kas nutiko?- isteriškai reikalavau jo atsakymo. Už savęs girdėjau Kasparo žingsnius.
Nebereikėjo man atsakymo, kai pamačiau Tautvydo supjaustytus riešus. Plūviai nesiekė venų, ir dėl to dėkojau Dievui. Vadinasi Betas vėl bandė. Tik šį kart ne čia. Išvada paaiškėjo mano mintyse ir suėmiau dvylikamečio veidą.
-Tautvydai, neužmik, neleidžiu,- paliepiau besimerkiantiem akių vokam. Iš mano rankų jį išplėšę Kasparas. Pakėlęs kaip mažą vaiką, jį nunešė į namą.
Bėgau pirma jo ir atidarinėjau duris. Lilę nusiunčiau į jos kambarį, nenorėjau, kad ji tai matytų. Atidariau rūsio duris. Čia buvo nedidelė lova ir viskas ko reikia pirmąjai pagalbai. kasparas paguldė Tautvydą ant lovelės ir pasitraukė šalin.
-Tautvydai..man reikia žinot ko jis tau davė,- maldavau beužmiegančio berniuko.
-S…sniego…dulkiū…- ir nutilo…
Daugiau man nebereikėjo žinom. Savo pirštais užspaudžiau jo riešus ir mintyse įsivaizdavau sniego dulkes. Dar akimirka susikaupimo, ir visos dulkės buvusios jo kūne, atsirado mano delnuose. Stipriai sukandau dantis. Kasparas suėmė mano pečius ir patraukė nuo berniuko.
Toliau darbavosi Kasparas. Subintavo jo riešus. Man vis dar degino delnus nuo tų prakeiktų sniego dulkių. Žinojau ką reikia daryti, bet delsiau. Rūsyje taip pat buvo nedidelė kriauklė. Pripuoliau prie jos ir atleidau pirštus. Iš rankų pabiro smulkios, raudonos dulkės. Atsukau čiaupą ir paleidau šaltą vandenį. Dulkės pradėjo šnypšti gesinamos. Rankas taip pat pakišau po vandens srove, ir delnai pagaliau atvėso. Sutvarkiau kriauklę ir nusišluosčius rankas atsisukau į Kasparą.
Jis jau buvo baigęs tvarkyti Tautvydą.
-Aš atnešiu švarius drabužius,- tyliai pasakiau ir išėjau.
-Amelija. Kaip Tautvydas?- Lilė klustelėjo man nuėjus į berniuko kambarį.
-Gerai, jamjau viskas gerai,- atidariau spintą ir paėmiau laisvus treningus ir bliuskutę.
-Galiu ir aš nueit?- mergaitės akyse jau tvenkėsi ašaros.
-Tuojaus mažute…tik jį perrengsim. Einam, galėsi palaukti už durų,- ištiesiau mergaitei ranką ir nuėjom atgal prie rūsio.
Palikau Lilė už durų ir nulipau keliais laiptais į rūsį.
-Perrengsi?- paklausiau Kasparo.
-Taip…- iš rankų išplėšė drabužius.
Kitą minutę Tautvydas jau gulėjo švarus, bet kol kas dar nesveikas.
-Lile, gali jau ateit,- sušukau mergaitei ir durys kaip man atsidarė.
Nukėliau ją nuo laiptų ir pastačiau šalia lovos. Jos veiduku iškart nuriedėjo ašara. Maža jos rankytė perbraukė per Tautvydo skruostą.
Prie manęs prisišliejo Kaspis. Apkabino mano pečius ir priglaudė arčiau. Mano veidą taip pat pažymėjo ašara, bet verkiau tyliai, kol nematė Lilė.
- Aš einu valgyt padarysiu,- tyliai pasakiau ir pasišalinau.
Tiesiai už manęs išėjo ir Kasparas.
-Lile, pabūk su juo. Ir prašau, neverk, jam negerai taip,- Kasparo balsas buvo griežtas, bet ramus.
Palikę rūsio duris atviras, be žodžiū grįžom į virtuvę. kaip nekeista, bet nei makaronai, nei padažas nebuvo spėję pridegti. Toliau ėmėmės maišymo. Po 10 minučių makaronus sudėjau į didelį dubenį, o padažą palikau puodelį.
Atėjo ir Lilė pavalgyti.
-Jūs valgykit, aš einu pamaitinsiu Tautvydą,- tyliai pasakiau, bet taip, kad nei vienas nė nesiginčytų.
Nei vienas taip ir nepadarė. Pašildžiau sultinį ir nešina dubelėniu nuėjau į rūsį.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
 
Maži ir spalvoti
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Madhouse :: Šiukšlynas :: Šiukšlių dežė :: Galerijos-
Pereiti į: