Art is the only way to run away without leaving home.
 
rodiklisCalendarDUKIeškotiNarių sąrašasVartotojų grupėsRegistruotisPrisijungti

Share | 
 

 THIS IS MY SHITT

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
Sve?ias
Svečias
avatar


RašytiTemos pavadinimas: THIS IS MY SHITT   Antr. 03 15, 2011 5:57 pm

eilėraštis išstenėtas po kelių mėnesių pertraukos. anksčiau baisei nereelei daug kurdavau, bet ištiko "ekelio krizė".

Fail

Tiršto lašo, balkšvo rašto,
Pakilo rūkas didybės šaltos.
Tiesia rankas, iš lėto duso,
Akla sutema nepalenks ir jūsų.

Į šaltas akis, nubalusį veidą,
Sukils baisuma didesnė už dangų -
Sušaldys, įmūrys sielas į ledą
ir baimę augins,pirštus surakins

Mėlynas kraujas sustingęs, apmiręs
Kris didingan rūkan žiemos,
Bevertis lavonas, viens kitas , suiręs
Niekad niekados neįveiks tos šalnos


Paskutinį kartą redagavo Hellis, Tr. 03 16, 2011 2:22 pm. Redaguota 2 kartus(ų)
Atgal į viršų Go down
ilija
madhause rock!
avatar

parašiau : 17
free hugs : 0
prisijungiau : 2011-03-12

RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Tr. 03 16, 2011 8:48 am

labai labai patiko :) dar įmesi??
p.s.:nekreipk dėmesio į tas krizes :)
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
obuoliniskaktusas.
man naktis kaip diena, o diena kaip naktis. gal numirsiu rytoj, gal nemirsiu išvis.
avatar

parašiau : 1157
free hugs : 3
prisijungiau : 2011-02-12
amžius : 21
miestas : Švenčionėliai.

RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Tr. 03 16, 2011 12:15 pm

Laukiau šitos temos!
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sve?ias
Svečias
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Tr. 03 16, 2011 2:02 pm

ačiū. pataisiau biškiuką tą feilą kad ne toks didingas feilas būtų. gerai o dabar atsirinksiu kelis iš senovės

superduper išsižviegimas suprantamas vienetams

Kraujuoja akys sidabriniu stiklu
Kraujuoja... nesustoja ir nesustos.
Gal vanduo ir virs šaltu ledu
Bet siela nesustos, niekada nesustos.
Peiliai pjauna, spyriai dusina...
Žodžiai žeidžia, žvilgsniai žudo.
Žmonės tavo aistrą gesina,
Aš žinau, per daug žinau, jie žudo.
Jie tempia tave atgal už kojų,
Atgal ir tik atgal, niekada į priekį
Jokio priekio, tavo sielą jie doroja
Rėk nerėkęs, tau sakau, o tu vis tiek rėki.
Dantimis prakąsti neapykantą galėčiau
Ji kaip guma, žiauriai ištempta
Ir jei čia eilėse apie tave kalbėčiau
Tavo ranka, siela jau būtų pakarta.

Naktis


Paskendęs paskutinis spindulys
Man atveria vartus į dievą
Mano mintis valdo naktis
Kai saulė paskutinį kart sušvis...

Tirštas glostantis pabunda rūkas
Viršun kopia mėnulio atspindys
Tylus šlapios žolės gaivusis šūkis
Veda mane žvaigždžių ledinis švyturys

Paskui naktį visur sekti galėsiu
Visur nueiti, visur pabūti
Jeigu labai norėsiu
Naktim ir aš vėliau pats būsiu


Atgal į viršų Go down
ilija
madhause rock!
avatar

parašiau : 17
free hugs : 0
prisijungiau : 2011-03-12

RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Tr. 03 16, 2011 2:16 pm

naais <3
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sve?ias
Svečias
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Tr. 03 16, 2011 2:23 pm

ačiuks
Atgal į viršų Go down
I am.
Baka is my 2nd name.
avatar

parašiau : 335
free hugs : 1
prisijungiau : 2010-12-26
miestas : Wonderland.

RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Tr. 03 16, 2011 3:33 pm

Labai įdomūs.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://wazeee.deviantart.com/
doberman.
madhause rock!
avatar

parašiau : 84
free hugs : 0
prisijungiau : 2011-02-15
miestas : Panevežys

RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Tr. 03 16, 2011 4:56 pm

Visados žavėjausi tavo eilėraščiais ;)
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sve?ias
Svečias
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Kv. 03 17, 2011 4:23 pm

naktinis kaip ir beveik visi kiti eilėraščiai parašyti 00:00 >

Giliai įkvėpk
dainos ir rytmečio ir saulės.
Gali suspėt, giliai įkvėpk

gyvybės ir dangaus ir kraujo.
Viskas nutolo.
Gali įkvėpt, gali pabėgt

toliau už tolį
už pievas ir upes ir lietų.
Giliai įkvėpk. Pradėk iš naujo

tiek nesąmonių šiandien


Atgal į viršų Go down
Latte^
madhause rock!


parašiau : 31
free hugs : 0
prisijungiau : 2011-03-16

RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Kv. 03 17, 2011 4:26 pm

Įdomūs eilėraščiai. Man patinka.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sve?ias
Svečias
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Kv. 03 17, 2011 4:30 pm

malonu žinot
Atgal į viršų Go down
doberman.
madhause rock!
avatar

parašiau : 84
free hugs : 0
prisijungiau : 2011-02-15
miestas : Panevežys

RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Kv. 03 17, 2011 4:38 pm

naujausias tooks fantastiškas ;OO
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sve?ias
Svečias
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Kv. 03 17, 2011 4:46 pm

baiseii. ačku
Atgal į viršų Go down
obuoliniskaktusas.
man naktis kaip diena, o diena kaip naktis. gal numirsiu rytoj, gal nemirsiu išvis.
avatar

parašiau : 1157
free hugs : 3
prisijungiau : 2011-02-12
amžius : 21
miestas : Švenčionėliai.

RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Kv. 03 17, 2011 6:00 pm

kaip visada. super.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sve?ias
Svečias
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Kv. 03 17, 2011 6:04 pm

ačiūūūūūūūūūūūūūūū
Atgal į viršų Go down
Sve?ias
Svečias
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Sk. 03 20, 2011 4:45 pm

mano pirma ilgesnė rašliava pradėta prieš dvejus metus, ir tik šiandien pabaigta.

-3mirtys


Čiupau už abiejų savo draugų Beno ir Kanto rankų. Pradėjau juos tempti pirmyn ir tik pirmyn. Aš žinau. Kliūvu už plytelių ir vėl krentu. Kažkur turi būti mano saulės akiniai. Taip spigina, kad nė paeit negaliu. Laimė prie manęs stovi mano geriausi ir vieninteliai draugai. Ne taip negali būti. Gali, ir dar kaip.

Kantas šiaip ne taip ištraukė savąją leteną iš manosios ir pirštu parodė į kažką.
- Jau atėjome? Ar jau? Nagi, Kantai sakyk, ar jau?,- prisimerkiau taip stipriai, kad nė saulės nemačiau, ir bandžiau įžiūrėti tai, ką dabar turėtų užstoti Kanto pirštas.
- Atėjome,- įsikibdamas man į ranką, ir paskubindamas plačiu plaštakos mostu Beną, pradėjo bėgti.

Nežinau, kiek bėgome laiko. Bet mes bėgome visai greitai, bet ilgai. Matau, kaip saulė leidžiasi, o aš stoviu ant namo stogo ir bandau pasiekti paskutinius raudonus spindulius ranka. Deja, paskutinis spindulys, kuris turėjo būti mano, vien tik mano, paskendo šviesiose, ritmingose bangose. Šoksiu į jūrą. Šoksiu. Kažin ar nuo namo su dvidešimčia aukštų į jūrą šokt neskaudėtų? Ne, neskaudės. Benas numatęs mano kėslus atsisuko į mane.
- Net nesvajok,-griežtu ir rimtu tonu tarė jis.
Nieko neatsakiau, tik apsikabinau jį ir žengiau už stogo slenksčio. Mes abu artėjome prie bangų šalto oro padedami.
-----
Atsimerkiu. Prieš mano akis skuba tūkstančiai kojų. Matau ne visą vaizdą, nes kairiąją akį uždengia plaukų sruoga. Pasiremdama rankomis pakilau nuo šalto gatvės grindinio. Dirstelėjau į savo rankas. Skaudžiai nubrozdintos. Staiga vaizdai mano galvoje ėmė suktis. Kantas, Benas, jūra, šuolis. Kodėl aš dar gyva? Ir kodėl aš taip kvailai pasielgiau? Ir kur po galais, Kantas su Benu?!! Pakėliau galvą aukštyn. Prieš mane tas pats namas, nuo kurio nušokau. O kur jūra? Šaligatviu nuėju prie laiptelių, sunkiai užlipau ir matau namą iš arti. Penkiaaukštis. Bet žinau, kad tai tas namas. Toks pats betoninis, na kaip ir visi namai... Bet juk mano atmintis nemeluoja, turiu rasti kažką, kas man padėtų jį atpažinti. Peržvelgiau namo sienas, stogą, po langais pasislėpusius kambarius, langus. Užuolaidos. Tos pačios lengvai krintančios, ryškiai žalios ir neskoningos užuolaidos. Tai tikrai tas namas.

Prisiartinau prie pat durų. Sunkių ir gąsdinančių. Gal minutę žiopsojau į duris. Pagaliau prisiartinau ir priliečiau metalinius ir šaltus mygtukus. Kodas. Koks kodas? Automatiškai vienu metu paspaudžiau kombinaciją 3-9. Tarkšt. Pastūmiau duris. Jos man lengvai pasidavė. Ha. Patekau į pilką ir šaltą laiptinę. Užlipau į laiptais. Tai pirmas aukštas. Prieš akis atsidurė dvi tamsiai raudonos, vienodos durys su skaičiais 21 ir 22. Pasukau į dešinę. Ir pastūmiau girgždančias, tarškančias ir kitaip vaitojančias senas duris. Patekau į didelį bendrą kaip ir balkoną. Atsivėrė miesto vaizdas. Prie pat balkono, atrodo visai netoli tiesėsi platus kelias. O tolėliau tvirtai stovėjo daugiaaukščiai. Visus susiraukusius ir skubančius žmones, ir mane apšvietė nuostabus saulėtėkis. Giliai įkvėpiau oro. Užsimerkiau ir vėl atsimerkiau. Negalėjau patikėti, koks nuostabus dalykas yra saulė. Ir saulėtėkis. Myliu rytą. Nuleidau galvą ir ant betoninių balkono grindų pastebėjau "Mentos" popierėlį. Jis mano, aš čia buvau. Vakar vaišinau Mentu visus. Persisvėriau per platų balkono užtvarą. Ir ant žolės pamačiau savo apyrankę. Taigi aš kritau iš pirmo aukšto, ant žolės? Jokios jūros? Ką gi. Išėjau pasipiktinusi iš namo, pradėjau eiti aplink jį ratu, kol pamačiau po bendru namo balkonu, vienišą raudoną apyrankę, kaiulpienių apsuptą. Greit užsitempiau ją ant rankos ir išgirdau gurgiantį pilvą. Pakrapščiau užsegiamą tamsių džinsų kišenę ir raudau du litus ir šešiolika centų. Kokia nesąmonė. Pilvas triukšmavo dar garsiau.

Žvilgtėlėjau į už kelio esančius pastatus. Užmačiau gražią aikštelę su viduryje stovinčiu dešrainių kioskeliu. Priėjau prie kelio, neapsidairydama perbėgau ir nuėjau į parką.
Prie kioskelio stovėjo vaikų eilutė. Vienas, pats paskutinis su prasegta kuprine. Atsargiai kyštelėjau ranką ir užčiuopiau piniginę. Taip pat lėtai ją ir ištraukiau. Kvailas vaikėzas plepantis su kitais tokiais pačiais nieko nepastebėjo. Grobį mikliai įsikišau į kišenę ir lėtai, lyg niekur nieko nuėjau už medžio. Atsisėdau, ir bandžiau atrodyti taip, lyg atsisėdau tam, kad pasedėti. Prisėdau. Tankios gluosnio šakos mane visiškai užstojo. Buvau lyg po žaliu, kvepiančiu skėčiu. Greitai ir trumpai man įkando mintis. Siaubas, aš vogiu iš vaikų. Išsitraukiau vaikišką su kažkokiu animaciniu herojumi piniginę sau iš kišenės. Prasegiau ten kur turėjo būti pinigai. Radau smulkių monetų. Greitai suskaičiavau. Keturi litai ir devynesdešimt du centai. Man laikant piniginę iškrito moksleivio pažymėjimas. Ričardas Garavičius. Gimimo data 2002-04-15. Siaubas aš apvogiau septinių metų vaiką. Tikriausiai smarkiai išraudau. Užsegiau piniginę, nieko nepaėmiau. Išlindau iš po medžio, ir mačiau tą vargšą vaiką. Jis kaip tik ieškojo piniginės, susimokėti už skaniai atrodantį dešrainį. Lėtai praslinkau aikšte, kuri iš ties priminė parkelį. Išsitraukiau piniginę ir atsargiai atleidau pirštus. Nuėjau prie suolelio ir atsisėdau. Buvau vienui viena, pabėgusi ir su tuščiu skrandžiu. Vos tik pasigirdo nepastabaus berniuko žodžiai " va, kur piniginė " už kioskelio pamačiau mane kviečiantį ateiti Beną.

Kilstelėjau galvą, šalia pamačiau Kantą. Benas atsakė žodžiu:
- Labas Katre,- šūktelėjo jis taip, kad net krūptelėjau. Kiti žmonės labai nereagavo. Ant suoliukų sedėjo kelios senyvos moteriškės ir kalbėjo apie savo kaimyno daržą, kuris mat geresnis už jų. Tikriausiai turi klausos sutrikimų.Man nespėjus atsakyti man už nugaros atsirado Benas,- Kur buvai visą, tokį nuostabų vasaros rytą?- Benas svajingai pasižiūrėjo į mane.
- Tai aš to norėjau jūsų abiejų paklausti,- susiraukiau.
- Mes ieškojom prieglobsčio tau. Juk žinai, pabėgai iš namų. Ir taip toliau. Mes nepritariame tavo sprendimui, net labai, bet tai tavo sprendimas, o tu mūsų draugė. Žinai, turiu butuką netoli nuo čia. Tėvas jį ankščiau išnomuodavo visokiems narkomanams, taip butas senas, ir netvarkingas, bet vis vien geriau nei nieko, ar ne?-dabar ir Kantas stovėjo man už nugaros,- Kotryna, tavęs labai ilgisi mama, šiandien su ja kalbėjausi, ji sakė viską atiduotų, kad tu sugrįžtum,- ramiu balsu prabilo Kantas.
- Pala, pala,- tu kalbėjai su mano M O T I N A,- pasibaisėjau.
- Taip, Katre, grįžk, prašau. O ir man be tavęs kieme liūdna.
- Kantai, juk supranti, kad ji mane naikina? Ar ne? Juk supranti?
- Katre, mes ir dviese gerai leistumėme laiką,- jis su skausmu į mane pažiūrėjo. Lyg sakydamas tai, kas ir taip aišku, bet lyg aš tuo netikėčiau.
- Sakydamas mes dviese, ką turi toje savo pastaruoju metu streikuojančioje galvoje?
- Aš ir tu,- kvailai į mane pažiūrėjo Kantas.
- O Benas? Kuo jis tau nepatinka?
- Benas. Jis geras bičas. Gerai, baigiam einam pavalgyti.
Vos neapsiseilėjau. Tylėjau, bet Kantas suprato iš mano veido išraiškos (kuri matyt buvo pe proto kvaila), kad valgyti tikrai noriu. Mane ir Beną jis nusivedė į piceriją ir pavaišino dviem, nuostabiom, didelėm Havajų picom. Mes tryse plepėjome, nors Kantas nebendravo su Benu. Atrodo, kad jis jam neegzistuotų. Kodėl? Negi jie susipyko?
- Benai, kas jums su Kantu atsitiko?,- tyliai pašnibždėjau Benui.
- Aš jam nepatinku.
- Kodėl?
- Nežinau. Kantui, kažkas pasidarė. Beje jis nori nužudyt mane.
- Ką? Tai jis, jis...- pradėjau mikčioti.
- Ne mūsų pusėj, Katre. Reikia dingti. Kuo toliau nuo tavo motinos ir Kanto.
- Bet jis visada buvo su mumimis. Net vakar. Viskas buvo gerai.
- Naktis daug ką pakeičia,- sumurmėjo pats sau.
Nežinojau ar tikėti ar ne. Negi Kantas galėjo šitaip pasikeisti? Kuo man tikėti? Benu? Ar Kantu?
- Kantai,- tyliai tariau aš,- kas vyksta tarp tavęs ir Beno?
Kantas sutrikęs tylėjo. Pagalvojęs tarė.
- O kas ne taip?
- Kas ne taip? Tu nori jį nužudyti!!!- pradėjau rėkti. Dabar į mane nukrypo visų restorano lankytojų akys.
- Katre, tu juk supranti.........,- nieko daugiau nebegirdėjau, benas mane tempte ištempė iš picerijos, ir ėjome link stotelės. Mums teko praeiti perėją. Ėjome skubėdami, nesusikaupę. Ir mane partrenkė. Nieko nejutau. Bet aplink mane buvo daug kraujo, prisiekiu.


Nežinau kiek laiko praėjo.


Nežinau kiek jo dar praeis.


Bet aš atsimerkiau.


O Benas į mane susirūpinusiu žvilgsniu žiūrėjo. Apsidairiau. Gulėjau kažkokiame sename kambaryje. Ant kietos lovos. Pasisukau pažiūrėi į mažą langelį, mačiau ramaus rajono vaizdą. Kai atsisukau Beno nebebuvo.

Dairiausi aplink butą. Pakeičiau padėtį iš gulimos į sėdimą ir apžvelgiau butą. Taip, čia tas pats kuriame man leido apsistoti Benas. Atsistojau. Medinės grindys sutarškėjo nuo mano svorio. Būstas (jei galima tokiu žodžiu apibūdinti narkomanų landynę) buvo labai mažas. Tik vienas kambarys. Iš kart tai supratau, nes mačiau tik dvi duris. Vienos į tualetą, kitos į laiptinę. Kampe buvo kažkas panašaus į virtuvę. Pajuodęs šaldytuvas man iki liemens, apdaužyta virtuvinė spintelė ir mikrobangų krosnelė. Nieko daugiau. Netoli spintelės stovėjo sudaužytas televizorius, kieta lova ir tamsi medinė spinta. Ant žemės mėtėsi daug, labai daug visokių šiukšlių, ir švirkštų. Vaizdu nepasibaisėjau. Buvau pripratusi prie tokių. Kai dar nebuvo Beno, turėjau nuostabią draugų grupę. Su kuria praleisdavome naktis panašiai, ir ryte rasdavome tokią pačią aplinką kaip ir čia. Deja, draugų nebeliko. Tik aš, Benas ir nepastovusis Kantas. Nuėjau atidaryti mažo ir vienintelio langelio. Mano nenuostabai langą reikėjo tik pajudinti ir jis pats atsidarė. Jau ruošiausi išeiti, nes čia būsiu tik tada, kai pasirodys lietus, ir tada kai užsinorėsiu miegoti, bet pargriuvau ant lovos ir pradėjau mąstyti.

Kantas.
Pica.
Benas.
Perėja.
Baltas automobilis.
Kraujas.
Daug kraujo.
Aš turėčiau būti mirus.
Po galais, mane pradeda nervinti.
Atsidariau virtuvės spintelę ir išsitraukiau degtinės.

Kas buvo likę išgėriau vienu atsikvėpimu. Gerkle nubėgo kartusis skystis. Vėl pradėjau mąstyti. Iš kur aš žinau kur degtinė? Iš kur aš žinau, kad čia iš vis turi būti degtinės. Virš lovos pastebėjau užrašą. Katrė + Gintas = <3 Aš čia buvau. Viską atsimenu. Šitas užrašas rašytas prieš... vienus, dvejus, trejus, taip trejus metus. Kai man buvo keturiolika. Atbėgau su savo gyvenimo meile į šitą butą. Tada atėjo chebra. Ir tada šventėm vieno iš kažkurio gimtadienį. Gyvenimo meilė. Skamba juokingai. Tai kur gi dabar mano "meilė"? Nusijuokiau sienai. Išėjau iš landynės ir nusileidau liftu trimis aukštais žemiau. Išėjus į lauką pamačiau mažą parduotuvę. O tik tada pamačiau, kad esu netoli savo namų. Pažinau šią vietą. Už tos perėjos, ir tų per daug žalių medžių, ir dar vienos gatvės turėjo stovėti manp namas su pamišusiais gyventojais, kitaip vadinamais tėvais. Aš jiems sugadinau gyvenimą. Ir jie man jį gadino. Todėl ir pabėgau. Kuo čia kaltas Benas ir Kantas? Man su jais daug geriau negu su savo kvaila "šeima". Pilvas pradėjo gurgti taip, kad galvojau apsišiksiu. Dar stipriau negu prieš avariją. Dabar man tikrai reikėjo pinigų. Ir ne kelių litų iš vaiko. Artinausi prie parduotuvės. Pamačiau save stikle. Siaube. Kas šitas susivėlęs, sudraskytas ir šašotas žmogus? Man reikia susitvarkyti. Nusprendžiau, kad tai padarysiu iš kart po to kai pavalgysiu.
---
Nusisukau nuo stiklo pamačiau einantį kostiumuotą vidutinio amžiaus vyrą. Jis buvo be galo skubėjo kažkur, įlindęs į savo telefoną. Mano akys užkliuvo už prabangios piniginės, bene krentančios iš kišenės. Priėjau prie švaruolio ir specialiai atsitrenkiau. Jis net nepasižiūrėjo į mane, ir į savo iškritusią, prabangiąją piniginę ant plytelių, tik kažką sumurmėjo panašaus į "atsiprašau" ir nuėjo savais keliais.

Pavalgiau ir nusipirkau naujų drabužių, tam kad padoriau atrodyčiau. Kažkur savo landynėje nukišau tą vyro piniginę. Sėdžiu ant lovos ir man ramybės neduoda sveikas protas. Ką aš čia darau? Gyvenu kaip valkata, nors tėvų namas visai netoli. Neinu nei į mokyklą, nors tiesą sakant aš į ją ir taip nėjau. Kas aš? Aš net ne žmogus. Na taip, aš žmogus, bet ne toks. Aš puikiai suprantu, kad mano gyvenimas baigėsi penkiolikos metų. Tada, kai į normalų žmogų įsispraudė tobulumo gyslelė, ir pradėjo žudyti realybę. Bet aš, čia. Sėdžiu narkomanų landynėje, galvoju, svarstau galimybes grįžti. Aš nenoriu. Nenoriu taip gyventi. Man nepatinka, nepatinka:
- Nepatinka !- mano klyksmas paskendo namo tamsoje.
Užmigau ant kietos lovos, ir atsibudau su skaudančiu kaklu. Kai atsimerkiau pamačiau besišypsantį Beną ateinantį su kava.
- Labas rytas, Katre.
- Labas,- šyptelėjau, pagaliau grįžo Benas.
Po vienos dienos, aš jo pasiilgau ir aiškiai suprantu, dabar kai jį pamačiau jaučiau ne tik palengvėjimą. Aš įsimylėjau.
- Skani karšta kava tau,- džiaugsmingai šypsojosi jis ir įdavė man į rankas šiltą puodelį. Gurkštelėjau kavos. Skanu. Padėkojau jam.
- Katre, tikiuosi dar pasiliksi čia, prižadu daugiau niekur nedingsiu,- Benas rimtai į mane pažiūrėjo.
- Tikiuosi taip ir bus, nes be tavęs velniškai nuobodu.
Jis atsiprašomai pažiūrėjo į mane.
- Taigi, einam pasilinksminti?- Benas kilstelėjo antakius,- vasara, šilta, nei vieno šlapio debesies, o tu vis dar čia, šaltesniame nei laukas bute.
- Leisk kavą pabaigt.
Benas palinksėjo galva. Gerdama kavą žiopsojau į Beną. Ir jis į mane. Labai seniai buvau įsimylėjusi. Bandžiau suvokti žodį meilė, bet išsiaiškinau tik tiek - Benas. Norėjau dar pažiūrėti į tokį užsisvajojusį ir mielą Beną, bet pamačiau, kad puoduke, liko tik kavos tirščiai. Po truputėlį šąlantį puodelį padėjau ant virtuvinės spintelės, vėl nuėjau prie lovos, ir nuo jos krašto pagriebiau naują palaidinę ir kelnes. Apsirengiau, Benas nusisuko, nieko jam nesakiau, bet nepykčiau, jeigu ir žiūrėtų, kas man. Įkišau kojas į senus batus ir su pirštais perbraukiau plaukus. Dabar bent atpažinsiu savo atspindį languose. Su Benu išėjome į lauką.
- Nori pasimaudyti?- paklausė jis.
- Norėčiau, žinai kokį ežerą?
- Aha, važiuosime su penkiasdešimt devintu autobusu iš tos stotelės prie žalių kioskų, išlipsim po penkių stotelių ir atsidursim prie nemažo ir lankytino ežero.
- Tai greičiau einam ten, kol nepražiopsojom autobuso.

Stotelės viena po kitos slinko akimis. Išlipome penktoje. Mūsų kojos lietė kažką panašaus į rojų. Aplink mus žaliavo medžiai, kvepėjo žolė ir žydėjo kažkokios labai gražios gelsvos gėlės. Dangus buvo šviesesnis už pačią saulę, tokia be perstojo žydra ir maloniai gelianti spalva. Benas mane apkabino per pečius ir vedė miškelyje pramintu taku. Ilgai nėjom, kol atsidūrėm prie didelio, lygaus ežero. Nebuvo jokio, visiškai jokio vėjelio.
- Atėjome,- Benas nužvelgė šviesų paplūdimio smėlį, medinį naujai pastatytą tiltą, valtelių prieplauką, žolės lopinėlius paplūdimiui iš kraštų ir visai nemažai žmonių.
- Kaip gražu,- lėtai ištariau.
- Nagi šokam į vandenį, baigiu ištirpti, jaučiuosi kaip vaško gabalas.
Nusijuokiau.
Nuėjome prie vieno iš žolės lopinėlių ir įsitaisėme po medžiu. Benas iš kuprinės ištraukė patiesalą ir apelsinų sulčių. Aš nusikračiau batais ir nusitempiau džinsus. Benas lengvai paėmė mane ant rankų, nubėgo ant tilto ir šoko kartu su manim į vandenį. Koks nuostabus jausmas. Jutau vandens burbuliukus sau ant odos, vėsius bet malonius. Nesiruošiau greitai išnirti. Pasimėgaujau visą kūną užliejančia vėsa ir tada kaip milžiniškas banginis išnirau iš tobulo vandens.

Visą dieną mes maudėmės, valgėme šokoladinius ir braškinius ledus, skendom saulėj, o tarpus tarp tų veiksmų užpildė paprasti pokalbiai su gilia prasme. Dieną praėjo taip greitai, ir jei šiandiena būtų filmas, televizoriaus pulteliu stabdyčiau kiekvieną akimirką. Bet ką as čia nusišneku. Reikia džiaugtis dabartimi. Dabar mes kartu, Benas ir aš. Gulim ant įšilusios žemės, kvėpuojam į nakties dangų ir mylim. Meilūs žodžiai, švelnūs judesiai, ir atviri žvilgsniai. Vos pamatęs tokius žmonės iš kart atpažinsi - Myli. Benas pasuko galvą į mano pusę ir akimis nepaleido žvilgsnio.
- Kas tau danguje gražiausias?
Mėnulis? Saulė? Debesys? Žvaigždės?
- Tuštuma tarp žvaigždžių, debesų saulės ir mėnulio,- nedvejodama atsakiau.
- Kodėl?
- Nes tuštuma yra begalinė ir graži.
Toliau gulėjom tylėdami. Iš dangaus nukrito žvaigždė tiesiai į mano delną. Galiu prisiekti bet kuo, man net nudegino ranką. Tyliai suinkščiau. Bet mano skausmą nutraukė netikėtas Beno bučinys. Ilgai lauktas. Kaip lipšniai viskas romantiška. Suspaudžiau skaudamą ranką.
Užmigom tik paryčiais. Visą naktį stebėjom dangų, ir šokančius medžių siluetus. Tai pati keisčiausia naktis iš visų.
---
Pabudau. Šalia savęs nebejaučiau Beno. Nužvelgiau žymes ant savo rankų nuo žolės. Atsistojau. Aplink buvo pakilęs stulbinantis ir švelnus rūkas. Braukdama kojas per šiltą ežero vandenį priartėjau prie tilto. Sušmėžavo dvi figūros. Užlipau ant tilto. Veidai ryškėjo. Kantas. O dieve, reikia bėgti. Jau norėjau taip ir padaryti, bet pamačiau šalia stovintį Beną ir draugiškai plepantį su Kantu. Pribėgau prie draugų. Žvilgtėlėjau į Beną, jis nusišypsojo, o aš puoliau Kantą ir smarkiai apkabinau.
- Katre, paleisk,- suinkštė Kantas, pats tvirtai suspaudęs mane.
Kai pagaliau paleidom vienas kitą įsidrąsinau paklausti.
- Taigi tu mūsų pusėj? Neišduosi manęs? Aš suprantu, kad tėvai jaudinasi ir taip toliau ir taip toliau, bet, tu juk su mumis arne?,- žiūrėjau į Kantą.
- Taip, tavo tėvai ligoniai, Kotryna, ne tu, ne tu ,- pats sau pasakė paskutinius žodžius.

Žinot, esu laimingiausias pasaulyje žmogus. Tiesą sakant, žinojau, ką mano gydytojai, ir buvau patikėjusi jų kalbomis, bet žinot, tai neįmanoma. Iki pat save graužiu, kad buvau tokia kvaila. Jie mano draugai. Ir jų niekas neįveiks.

Žvilgtelėjau į Beną. Jis ramiai stovėjo ir stebėjo mus su palaima. Negaliu atitraukti akių nuo Beno, jeigu į jį pradedu žiūrėti. Ir atrodo tai pastebėjo Kantas...
- O jums jau seniai reikėjo susiburkuoti,- nusijuokė Kantas,- galit neslėpti, senų sėnovėje buvo aišku, kad jaučiat simpatiją vienas kitam.
Išraudau kaip šlykšti mamos barščių sriuba. O Benas, atrodo net nesureagavo. Tik plačiai nusišypsojo.

Kartu traukėm kažkur. Kalbėjomės. Po truputį slinkom link gatvės kurios landynėje dabar man tenka miegoti. Priėję alėją su ištįsusiais medžiais išgirdau garsą virš galvos. Virš mūsų skrido pulkas balandžių. Negalėjau atsižiūrėti. Kai jie dingo iš akių jau ruošiausi paklaust Beno, gal verta bėgti iš čia. Iš šalies, iš pažįstamų veidų jūros. Bet man vėl nuleidus galvą Beno nebebuvo, Kanto irgi. Pasimečiau pati savyje.
-Benai?
Nieko, tik senstelėjusio vyriškiškio žvilgsnis.
-Kantai?
Vėl tyla.
- Benai, Kantai!
Nežinau kiek laiko šaukiau. Bet buvo tuščia. Alėja vakarėjant prisipildė žmonių, bet iš tiesų buvo tuščia. Labai tuščia.
- Benai !
Tai buvo paskutinis kartas kai aš ištariau jo vardą. Puoliau į isteriją, daužiau viską aplinkui. Tai buvo siaubas. Jie dingo. Paliko mane? Paliko? Paliko! Spyriau į suoliuką, nagais pradėjau draskyti šaligatvį. Tai buvo nepakeliama. Man reikėjo išsileiti, tai turėjo padėti, bet nepadėjo. Kai šaligatvio plytelė beveik pilnai nusidažė krauju, kažkas sugriebė už nugaros.
-Stokitės panele.
Sodrus policininko šiaip ne taip pasiekė mano smegenis. Pasidaviau. Nebežinau ką dabar darysiu. Atsistojau. Bala nematė, nebebus blogiau.
- Važiuojame su manimi.
Tylėjau, tik slinkau kartu su mentu link policijos. Mane nuvežė į gana jaukią patalpą. Nežinau kur. mane pasodino ant fotelio, ir tylėjo. Tyla truko. Truko, bet neskaičiavau kiek. Mąsčiau kur jie. Kantas, Benas, mylinčios akys.
- Panele! Gal galite pasakyti savo vardą ir pavardę, nieko jums blogo nedarysime!- kažkoks vyras aiškiai buvo praradęs kantrybę. Klydau. Jokios tylos nebuvo. Pasakiau jam viską ko jis norėjo. Nėra prasmės tylėti. Nėra prasmės toliau stengtis. Man atrodo užmigau. Paskutinis vaizdas mano akyse buvo aukštai užkopusi pilnatis besirodanti pro langą. Kai atsimerkiau prieš mane išryškėjo mamos vaizdas.
- Kotryna, vaikeli tu mano, ar žinai , ar žinai....
Arba jos balsas užlūžo, arba aš nieko nebegirdėjau.
- Kur jie?- kaip galėjau garsiau ištariau.
- Kotryna, daugiau nebebus jokių jų.- griežtai prabilo tėvas, nors jo veidu irgi nubėgo kelios ašarėlės.
Tada viskas vyko greitai. Aš vėl tame pačiame gydytojo kambarėlyje. Vėl tas pats jausmas rieše. Rankoje. Aš vėl tampu tokia kokios jie nori. Vaistai buvo bepasiekę širdį, kai už gydytojo pasirodė Beno veidas. Norėjau bėgti, pasiimti jį, bet mane kažkas prispaudė prie kėdės. Tai buvo pabaiga.
---
Praėjo keli metai. Visa tai atsimenu su ilgesiu. Bandau save įtikinti, kad man labai pasisekė, kad yra vaistai nuo šizofrenijos. Ir tai, kad jie man puikiai , tobulai padeda. Bet visada bus taip. Aš pasiilgstu Beno. Pasiilgstu savo Kanto. Pasiilgstu savęs.
Atgal į viršų Go down
Electron.
Bitch, You know that damn well. You ate my cookies!
avatar

parašiau : 1776
free hugs : 12
prisijungiau : 2011-03-18

RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Sk. 03 20, 2011 5:22 pm

Citata :
Ne taip negali būti.

TB: Ne, taip negali būti.

Citata :
- Kas tau danguje gražiausias?
Mėnulis? Saulė? Debesys? Žvaigždės?
- Tuštuma tarp žvaigždžių, debesų saulės ir mėnulio,- nedvejodama atsakiau.
- Kodėl?
- Nes tuštuma yra begalinė ir graži.

Tai bene gražiausia vieta visame kūrinyje.

Šiaip visa šita rašliava tai buvo nesujungtas, vien jausmų valdomas kūrinys.
Man asmeniškai labai norėjosi išvysti tęstinumą, daugiau detalių jungiančias šias pavienes pastraipas.
Na ir kažkaip sunkiai skaitėsi, kadangi nesupratau esmės.
Bet ši paskutinė pastraipa

Citata :
Praėjo keli metai. Visa tai atsimenu su ilgesiu. Bandau save įtikinti, kad man labai pasisekė, kad yra vaistai nuo šizofrenijos. Ir tai, kad jie man puikiai , tobulai padeda. Bet visada bus taip. Aš pasiilgstu Beno. Pasiilgstu savo Kanto. Pasiilgstu savęs.

viską paaiškino ir kadangi buvo labai gera, aš kaip ir atleidau už visą to kūrinio nelogiškumą.

Tik neįsižeisk ir nebandyk putotis.
(Žinau, kad tai moki, Lukai.)
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sve?ias
Svečias
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Sk. 03 20, 2011 6:13 pm

Man nereikia klaidų taisymo, tiesiog šiaip bendros nuomonės, nes kažkaip žinau, kad jeigu pasedėčiau tai ištaisyčiau tas visas klaidas bet labai tyngisi, jau ir taip užbaigiau šiandieną šitą visą šlamštą. Šitas tekstas yra tos pačios labiausiai nervinančios rūšies, kai skaitai ir taip 'wtf kas čia per nsmn". Ačiū. Nesiputosiu, nes man asmeniškai irgi nelabai patiko, tiesiog pabaigiau ir tiek :D
Atgal į viršų Go down
Electron.
Bitch, You know that damn well. You ate my cookies!
avatar

parašiau : 1776
free hugs : 12
prisijungiau : 2011-03-18

RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Sk. 03 20, 2011 6:19 pm

Spoiler:
 
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sve?ias
Svečias
avatar


RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   Sk. 03 20, 2011 6:26 pm

yra jų čia ir daugiau :D Geresnis nes su proza visiškai neturiu kantrybės
Atgal į viršų Go down
Sponsored content




RašytiTemos pavadinimas: Re: THIS IS MY SHITT   

Atgal į viršų Go down
 
THIS IS MY SHITT
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Madhouse :: Šiukšlynas :: Šiukšlių dežė :: Galerijos-
Pereiti į: