MANO ŠIRDIS ŠRI LANKOJE, KŪNAS LIETUVOJE.
Tai pirmą kartą ten nuvykau, išlipusi iš lėktuvo pajutau karšto ir drėgno oro gūsį. Iš pradžių atrodė, kad sunku kvėpuoti ir kad tam nuostabiame ore nėra pakankamai deguonies mano plaučiams. Tačiau vėliau aš tą orą įsimylėjau. Kaip ir visą kitą Šri Lankoje.
Mane sužavėjo viskas joje. Kvapai, kuriuos dabar paranojiškai jaučiu Lietuvoje, žmonių šypsenos, kurios paskaidrindavo dieną, kiekvienas "hi" ir kiekvienas " How r u today?", gėlės, kurių man pridėdavo į plaukus, vaisiai, kurių neišpasakytą skonį aprašyti neįmanoma. Toje šalyje ten tos švelnios apgaulės nusukant šiek tiek pinigų buvo malonios.
Prisimenu kiekvieną akimirką praleistą Šri Lankoje. Tuos vakarus žiūrint kaip virš jūros leidžiasi saulė, tuoj juokingus vakaro pasirodymus, taip pat vestuves, per kuriais mergaičių grupelė norėjo su manimi nusifotografuoti. Taip pat ilgai įsiminė važiavimas dviračiais, kai visi į mus žiūrėjo kaip į spalvotas bėždžiones ant dviejų ratų. O mes tebuvom šiek tiek drąstiškai pasielgę turistai.
Taip pat labai įsiminė pasisvečiavimas tuktuko vairuotojo namuose. Buvo tai įdomu ir neįprasta pasižiūrėti kaip gyvena visiškai kitokie žmonės. Iš kitos kultūros, kito visuomenės sluoksnio. Tačiau supratau vieną dalyką. Mes visi esame vienodi. Nesvarbu kaip gyvename, ką valgome, kiek turime pinigų piniginėje. Mes visi trokštame to paties, visi esame tokie patys, nors kartu ir labai skirtingi.
Šri Lanka mane išmokė įvairių dalykų. Tikriausiai daugiau, nei aštuoni metai mokykloje. Bet ji neišmokė manęs matematikos, ar fizikos. Ji išmokė būti žmogumi. Būti geru žmogumi. Bet man dar pamokų reikėtų, todėl noriu ten nuvykti trečią kartą.
MYLIU TAVE, MANO GRAŽIAUSIOJI ŠALIE.
Noriu būti budiste.