Girdėti pasaulį.

Temos pavadinimas: Girdėti pasaulį. Št. 04 30, 2011 10:40 am

nežinau. nežinau ar gera mintis, tai rašyti čia. išvis nežinau ar reikia rašyti. nežinau ar tai bus kažkas vykusio. ach, tikėkimės, kad ši istorija nebus panaši į Žaidžiam gyvenimą. tikiuosi todėl, kad kiek bandžiau visko rašyt savo sąsiuviniuose viskas labai panašu. bandysim kažką kitką.

I dalis.

Scena. Mikrofonas rankoje. Gėlės. Aplodismentai. Palaikymo šūksniai. O prie durų šimtai gerbėjų, fotografų...
Čia išgirstu kaip sugirgžda atsidarančios durys. Tyliais žingsniais kažkas prieina prie lango, atidaro jį ir durys užsidarydamos vėl girgžtelna. Pro pravirą langą mano ausis pasiekia, jau pradėjusioje žydėti obelyje, atsitūpusių žvirbliukų čirenimas. Saulės spinduliai pradeda kutenti mano dar užmerktas akis.
Su mielu noru dar grįščiau į tą sapną, kuris tikiu kadanors virs realybe, bet šiandien šeštadienis, su tėvais važiuosime pas senelius. Kažkas panašaus į giminės susitikimą. Tai vyksta kiekvienais metais birželio 29-30 dienomis. Susirenka visa mūsų giminė. Dėdės, tetos, pusbroliai atvažiuoja net ir užsienio. Visi važiuojame pas senelius į kaimą, kepam šašlykus, šokam, dainuojam, dalinamės įspūdžiais, džiaugsmais ir vargais.
Ech, išlipu iš lovos, apsiaunu savo šuniškas šlepetes, apsirengiu žalią, pūkuotą chalatą, kurį kažkada padovanojo mama ir nusileidžiu į apačią. Virtuvėje prie stalo sėdi tėtis ir skaito laikraštį, mama vis dar kažką gamina prie vyryklės.
- Labas rytas. - nusišypsau ir atsisėdu priešais tėtį.
- Labas..
- Rytas. - nusijuokia mama. - Pasiruošus dviem nuostabiom dienom?
- Mamyt, mano visos dienos nuostabios. - ir tikrai nemeluoju. Turiu mylinčius tėvus, draugus, ko man daugiau reikia?
- Nuostabu tai girdėt. - nusišypsojo tėtis.
- O kada išvažiuosim? Labai nekantrauju vėl pamatyt visus.
- Na, va pavalgysim pusryčius, ruošimės ir važiuosim. - tarė mama ant stalo padėdama pačius skaniausius pusryčius pasauly ir aviečių arbatą, kurią labiausiai mėgstu.
Papusryčiavus iškart užbėgau laiptais, išsitraukiau savo lagaminėlį, kurį kadaise paėmiau iš pusbrolio Nojaus. Na, jei tiksliau mes apsikeitėm lagaminais. Įsidėjau džinsus, megztuką, jei netyčia pasidarys šalta. O pati apsirengiau savo mėgstamą šilkinę suknelę, užsisegiau mylimiausius auskarus, apsiaviau batelius ir susipynus savo raudonas garbanas į dvi kasytes su lagaminu nusileidau žemyn, kur mašinoje jau laukė tėvai. Padėjus lagaminą į bagažinę, įsistaisiau ant galinės sėdynės, įsijungiau savo mp3 grotuvą ir klausydamasi muzikos, pro langą stebėjau besikeičiančius vaizdus. Pro šalį lėkė mašinos, žmonės, pamažu išvažiavom iš miesto ir dabar mačiau miškus, laukus, upes ir ežerus. Grotuve keitėsi dainos, už lango keitėsi vaizdai, o nuotaika su kiekvienu nuvažiuotu metru tik gerėjo.

Temos pavadinimas: Re: Girdėti pasaulį. Sk. 05 01, 2011 2:37 pm

II dalis.

Pagaliau pamačiau ženklą bylojantį apie atvykimą į kaimą pas senelius. Važiuojant arčiau prie namo pamačiau eilę automobilių. Taip, mūsų giminė didelė.
Tėtis sustabdė mašiną, visi išlipom ir paėmę lagaminus nuėjome į namus. Jie labai jaukūs. Viduje visų kambarių sienos nudažytos švelnia, persikine spalva, ant grindų įvairiausių raštų kilimai, baldai senučiai, bet labai gražūs ir sukuriantys prabangos įvaizdį, ant lubų kabo sietynai, didelius langus dengia vyšninės užuolaidos, tačiau antrame aukšte esančios kopetėlės veda į trečią aukštą, kuriame vienas vienintelis mano kambarys. Jis išskirtinis. Žolės žalumo sienos, juodas, kilimas, du stoglangiai su žaliuzėmis, lova kaip pasakų princesės ir didežiulė komoda, kuri apklijuota nuotraukomis.
Įėjus į kiemą apsidžiaugiu pamačius savo mylimus žmones. Žinoma, visi pradedame sveikintis, glėbesčiuotis. Po truputį besikalbėdami susėdam prie stalo ir tik tada pastebiu, kad nėra žmogaus, kurio labaiusiai pasiilgau, tačiau mano mintis nutraukia tėčio prašymas visus nutilti. Su didžiuliu susidomėjimu pažvelgiu į atsistojusius tėtį ir mamą, kaip ir visi laukiu ką jie pasakys. Ir tėtis lyg supratęs mano žvilgsni pradeda:
- Labai džiaugiuosi, kad ši mūsų tradicija nemiršta ir, kad vis dar susitinkam prie šio didžiulio stalo. - šypsosi.
- Todėl, kartu su Viktoru norėjome pranešti visiems, kad mūsų giminėje greit atsiras dar venas žmogutis. - nusišypsojo mama.
- Mama, Tu laukiesi ir aš to nežinojau? - nusijuokiau.
- Na, tiesiog norėjom padaryt staigmeną visiems. - šyptelėjo.
Visi pradėjo sveikint juos, o aš labai džiaugiausi, kad turėsiu broliuką arba sesutę. Jau įsivaizdavau kaip padėsiu mamai rūpintis kūdikėliu, kaip mokinsiu jį vaikščioti, kalbėti... Iš svajonių pažadino pusbrolis kumštelėdamas į pašonę:
- Ei, tai eini su mum į tą mūsų slaptavietę? - nusijuokė.
- A? Aha, taip, taip, einu. - atsistojau ir su pusseserėm ir pusbroliais pasileidom bėgti per laukus į mūsų miškelį, kuriame kažkada pasistatėm slėptuvę. Kiekvienais metais lekiam jos patikrint ir jei būna bent kiek apgriuvus, pataisome.
Pavargę nuo bėgimo prigulėm žolėje, stebėjom praplaukiančius debesis ir kaip visada įsivaizdavom, kad jie į kažką panašūs:
- Žiūūrėk, šitas visai kaip laivas. - Nojus parodė pirštu į vieną debesį praplaukiantį pro šalį.
- Aha, šitas kaip kažkoks gyvūnas. - nusijuokė Mėja rodydama į kitą.
- Ziūūlėkit, sitas panasus į motosyklą. - prabilo mažasis Mėjos broliukas savo mažu pirštuku rodydamas į debesėlį.
- Kajau, jis visai nepanašus į motociklą. - nusijuokė ji.
- Panasus, il aš būsiu motosyklininkas ir tokį turėsiu. - kalbėdamas linksėjo galvele, bet nenuleido akių nuo to debesies.
- Žinoma, kad būsi. - nusišypsojo Nojus ir suvėlė jam plaukus.
Dar kiek pakalbėję apie debesis pakilom ir toliau lėkėm į miškelį. Ir štai pagaliau tarp jaunų eglaičių pamatėm plevesuojant savo pačių rankomis pagamintą vėliavą..