Šekspyras ir medaus kvapas

Šiuo kūriniu apsiėmiau rimtai, jis bus ilgesnis nei kiti, tad, jei nemėgstate ilgų kūrinių skaityt, tai neskaitę nekomentuokit, o jei paskaitot - parašykit savo nuomonę :)

I

- Mmm... Tas kvapas toks Dieviškas, galėčiau čia apsigyventi ir
sustabdyti laiką,- stovėjau tarp žydinčių vyšnių ir leidau žiedų kvapui
įsigerti į plaukus.

- Atsibostų...

- Man? Man retai kas atsibosta.

- O kaip gi. Tau atsibodo rožių, narcizų ir ramunių kvapai. Tai tik dar
viena tavo užgaida, - visai man nepritardama susakė Vakarė.

- Tą pati galėčiau pasakyti ir apie tave. Dar praeitą savaitę troškai Adriano, o šiandien – jau kito.

- Na ir? – pažvelgė į mane didelėmis mėlynomis akimis, kurios man visą
gyvenimą atrodė tobulos, ir sėdosi ant šlapios žolės. – Nors tikriausiai
prie šio kvapo priprasčiau ir aš.

- Aš taip ir žinojau, kad dėl šio kvapo esu visiškai teisi, - atsisėdau šalia.

Nuo šlapios žolės kojom lakstė šiurpuliukai, atrodė kaip išpešiotos
vištos. Pasidėjau rankas po galva ir atsiguliau. Debesys slinko lėtai.
Kas kiek laiko, priešais save matydavau tik žydrą dangaus plotą.

- Nori? - iš Vakarės pusės sklido dūmai, kurie mane dirgino.

- Baik, negadink savęs! - pašokau iš savo vietos ir užrėkiau ant jos.

- Viskas gerai, čia tik žolė. Ji nekenkia. Imk, tau patiks,- keistai
šypsojosi, kai tuo metu žiedų kvapas kažkur dingo ir atrodė, kad dangus
apsiniaukė.

- Nekvailiok. Aš savęs tikrai negadinsiu tokiais dalykais.

- Aš tau sakau, tai niekuo nekenkia. Nuo vieno karto nieko nepasidarys,
tu tik jausiesi daug geriau, - tiesė jos pačios pagamintą cigarą man.

- Aš ir taip gerai jaučiuosi, - griebiau už kuprinės ir ruošiausi išeiti.

- Nepalik manęs vienos. Maniau mes geriausios draugės, - pasivijo mane ir stipriai apkabino.

Pasijaučiau tikrai nejaukiai. Nujaučiau, kad jai kažkas negerai. Ji
visada man pritardavo dėl kvapų ir niekada su manim atšiauriai
nekalbėdavo... Nebent tik tada, kai turėdavo problemų.

- Pasakok, kas atsitiko, - padėjau kuprinę atgal ir atsisėdau atgal ant šlapios žolės.

- Kaip ir visada. Tėvai ir vaikinai. Mokslai...

- Kaip suprast mokslai? Juk tu visada mokeisi tik aukščiausiais vertinimais.

- Taip, bet per tėvų pykčius ir visą tą įtampą pasimečiau. Nebejaučiu savęs...

- Nekalbėk taip, tu esi čia, viskas gerai, - raminau ją ir atėmiau iš jos cigaretę. – Jos tau neprireiks.

- Kad viskas būtų gerai, kaip tu sakai,- ji mane stipriai apkabino ir pradėjo verkti.

Netoliese pasigirdo žingsniai ir keistas, bet mirtinai pažįstamas balsas. Iš už krūmų išlindo Danielius.

- O... – nustebo ir sustojo vos tik pamatęs mus.

- Kas „o“? Pamatei kažką naujo?

- Ne, viskas gerai... O jums viskas gerai?

- Ar matai, kad ne? – Vakarė pakėlė galvą ir piktai nužvelgė jį.

- Kas atsitiko? – jis pripuolė prie mūsų.

Visi seniai žino, kad Danielius iki kaulų čiulpų įsimylėjęs Vakarę.
Kažkada bandžiau jai tai pasakyti, kai ji juo buvo susižavėjusi, tačiau
vėl susižavėjo kitu.

- Atsitiko... – atsakiau ir leidau jam suprasti, kad tai asmeniniai reikalai.

- Suprantama. Jei jums reikia mano pagalbos aš...

- Reikia,- Vakarė atsiplėšė nuo manęs ir apsikabino jį. – Tu toks geras.

- Toks jau aš, - atsargiai padėjo ranką jai ant peties ir ėmė glostyti. – Viskas gerai, nusiramink.

- Koks nuostabus vyšnių kvapas, ar ne? – ašarotom akim, bet šypsodamasi paklausė tiek jo, tiek manęs.

Danielius tik gūžtelėjo man pečiais ir nusišypsojo.

- Tikrai taip. Mėgstu čia ateiti kai jos žydi, bet tikriausiai tai jau nebe mano kampelis.

- Ak, tikriausiai tu nori pabūti vienas? – besivalydama ašaras ir stodamasi kreipėsi į vaikiną.

- Ne, viskas gerai. Tikriausiai atėjo laikas, kai reikia tuo pasidalinti su kitais... Tavimi, - nusišypsojo.

Jis atrodė beprotiškai laimingas.

- Aš eisiu jau, manęs laukia, - jaučiausi kaip šuniui penkta koja.

- Tikrai? – Vakarė pakilo ir ranka perbraukus plaukus žvelgė į mane.

Aš jai linktelėjau, o vaikinui leidau suprasti, kad išmušė jo džiaugsmo valanda.

- Tu niekur neskubi? – nusiskynė žiedais pasipuošusią šaką ir atsisėdo prie Danieliaus.

- Na, juk ką tik atėjau.

- Tai, iki, - pamojau ranka ir lindau į krūmus už kurių žiedų kvapas nebebuvo toks koks tenai.

Tiesą pasakius niekur neturėjau eiti ir manęs visiškai niekas nelaukė.
Na, galbūt kas nors, kitam pasaulio kampe, manęs laukė ateinančios pas
jį.

Nutariau, kad namo manęs dar visai netraukia. Be to, dar nevakarėja,
todėl savo laiką galiu praleisti kur tik norinti. Išsitraukiau iš
kišenės pinigus.

- Užteks, - ištariau sau ir nematydama kur einu atsitrenkiau į kažką minkštai kieto. – Mano pinigai!

Jie pabiro ant žemės ir išsisklaidė į visas puses.

- Leisk man.

hei, smagu, kad rimtai į tai žiūri. :) ir šiaip ši dalis pasirodė tikrai įdomi! Linkiu sėkmės ir tikiuosi, kad tęsi ką pradėjus.
O čia iš manęs šiek tiek komentarų. Kas man buvo neaišku. Tai ne kritika, tik šiaip. Gal pagalbos ranka? (:

"Nuo šlapios žolės kojom lakstė šiurpuliukai, atrodė kaip išpešiotos
vištos." - tai visai neaiškus sakinys. Kas atrodė kaip išpešiotos vištos? Porą kartų skaičiau, bet taip ir nesusigaudžiau. Galbūt taip apibūdinai žolę?

"tiesė jos pačios pagamintą cigarą man." - smagu, kad ieškai sinonimų ir gero žodžio. Bet čia 'cigaras' man visai neprilipo ir nesuskambėjo. Tai nėra labai svarbu, bet tiesiog. Matyt, aš būsiu pažiūrėjus labai smulkmeniškai.


SĖKMĖS tau. :))