Abrakadabra.

Taigi, mielieji,
ką tik į rankas jūs paėmėt apiplyšusį sąsiuvinuką, nublukusiais lapais, languotu popierium. Jei atsivertėt, reiškia niekada daugiau neužversit. Jūs tapot dalis mano gyvenimo. Abrakadabra, stebėkite atidžiai, nes galbūt kaip tik dabar iš kepurės pasirodys baltas triušis.



2011 metai. gegužės 17d.

Mano gyvenimas nuobodus. Aš tai žinau, bet kuo toliau į tai nyru, vis sunkiau pripažinti tą faktą. Maždaug, rytais užsidedu raudonus batus ir apsimetu, kad man viskas gerai, kad aš esu aš. Bet galiausiai su manim nieks neatsisveikina, aš lieku kažkur tarp stotelės ir namų, tarp proto, sielos ir širdies, susigarbanavusiais nuo lietaus plaukais ir nešuosi po ranka traškučių pakelį. Vėliau pasižiūriu bent tuziną draugų serijų, skaitau Merginą su Drakono Tatuiruote, geriu vandenį. Pabėgu trečią kartą iš muzikos ir jaučiuosi rami.

Iki vasaros gal keleta savaičių dar teks laukti, bet man į tai visiškai nusispjaut.
Gal reiks eit parašinėt ant sienų.

Labas

Na ir pesimistiškos tavo mintys.

Brangieji,

pagaliau užsitempiau ant savęs juodus džinsus, raudoną bliuskutę ir spėju išgirsti, kad atrodau graži. Iškart po to man liepė baigt maivytis. bet tiek tos.
Kažkaip viskas aplinkui eina lengvyn, gaunasi savaime. Nors dar iki šiol nepasikabinau žalio paveikslo, nesužinojau ar įstojau į licėjų, nežinau ar išmokau groti boso raktą, ar bijau kurti, ar tiesiog. Tiesiog tenka pripažinti, kad aš dar daug ko nežinau. Bet gal ir nereikia.

Lieka du šimtai puslapių, keturi neatsakyti laiškai ir vienas klaustukas sakinio gale.
Net jei vėl visi aplink pradeda dainuoti And you're not okay.
O aš aidu tik - -

You know it's killing me.

P.S
Žiūronams didelis labas!
Elektronui gal taip tik iš pirmo žvilgsnio!
šyyypt.

Mielieji,

taip ir praeina tie šeštadieniai. Chronologiškai rašant skaičiukus raudonu markeriu ant diskų, vėliau šiek tiek apžiūrint kaimynus pro žiūronus. Tenka pripažinti, gal aš pati ir kasu sau duobę, gal pati šokinėju ant grindų, kad jos įlužtų. Kas svarbiausia ? niekada, o niekada, iš to nepasimokau. Kaip skaičiau, kažkokios knygos priešlapy : ' būna laimės akimirkų, o ne laimingų laikotarpių'. Taip ir man turbūt. Būna. Skaitau knygas iki išnaktų, groju visai lengvus kūrinius po šimtą kartų, kad pagaliau pavyktų idealiai, išsisiurbiu kambarį, kartą net nupiešiau piešinį ir nusiunčiau nežinomu adresu.

Žinau, kad visada ateis ta akimirka, kai galėsiu pasakyt : o taip, mielieji, aš laiminga. man dabar gerai.
Bet gaila, ta akimirka tikrai ne dabar.

Mielieji mano.

and oh, we will go to the seaside. really -- Klausau Kooks'ų ir iki pat savo pirštų galiukų jaučiu vasarą. vieną dieną kai visi tapsim Dharmos valkatom, žiūrėsim pro pravirus langus neskaičiuojant kiek paroj valandų mes įžengsim į rudenį birželio mėnesį. na ir kas, nes vakar gavau adresą, kuriam galiu parašyti, apsimečiau rytu ir manęs dėl to neužmušė. kalbu, bet nesišypsau. nerandu tinkamų spalvų. na ir kas, delioju kablelius kur pakliūva. na ir kas. aš valgau zefyrus žiūrėdama į vakaro dangų.


supraskit.
aš tik noriu gyventi.



ir turiu pakankamai teisių į tai.

Ir tau patinka zefyrai?

dievinu!
______________________

Mano mėgstamiausi vaniliniai ir kriaušiniai. Nepakenčiu šokoladinių arba jie turi būti nebent aukštos kokybės. :D How about you?

prigavau uodelį dievintoją.
zefyrai yra zefyrai. mėgstu visus, o tu šokoladinių net nesu ragavus! (:

Tai kaip gali sakyti, kad mėgsti visus, jei net nesi ragavus vienų pagrindinių (šokoladinių)?

that's my fault. prisipažįstu.

Mielieji,

einu krauti į geltoną lagaminą visas savo sukneles, porą knygų, colos kamštelius, Domantą Razauską, sąsiuvinius, parkerį ir skrybėlę. Tikiuosi, kad pasibūsim smagiai.
šiandien visą dieną gulinėju, miegu. pagalvojau, kokia graži būsena. jauti, kaip blunka atmintis, kaip trinasi BAR kodai nuo delnų, pasimiršta viskas ir vėliau nebejauti net savo pirštų galų. lieki tu. nuogas prieš ateitį. į spalvotą sapną.

smunka pasitikėjimas, kai lieki du šimtai aštuntas, bet jėzuituose visiem išspardėm subines, nors ir nepakliūsim ten. visvien.

Can I spell your name ?

Brangieji,

rytoj lyg ir paskutinė diena kartu, kai visi susirinksim į vieną patalpą, apraudosim išėjimą, ar tik šiaip santūriai pasitrinsim. pastoviniuosim, nežinosim kaip čia švelniau apkabinti, ką gražesnio pasakyti į ausį, kad įstrigtum į atmintį. užsikoduotum. nebluktum.
lyg ir per vėlu, bet darosi liūdna. taip pat nebyliai kaupiasi ašaros akyse, visai taip kaip per pokalbį prieš tuos tris žmones prislopintais balsais.
ar buvo verta kiekvieną iš jų įsimesti į širdį ? o dabar taip palikti. matyt, kai kitą kart susitiksim, vieni bus nusikirpę plaukus, kiti su auskaru antaky, kiti užrietę nosis, kiti paaugę dvidešimt centimetrų. ir net nežinau, kaip tada reiks reaguoti į tuos visai kitus žmones.

Klausau rhcp, nes lyg ir reikia, kai nusipirkau jų ženkliuką.
tegu sninga.

Mielieji,

vakar mes apsikabinom, nors niekad to nedarydavom - -
ir išėjom.





beje. šypsausi, kai randu prie savo svaičiojimų paspaustą pliusiuką ir užsidegusią žalią lemputę. šypsaus supratusi, kad kažkas tai skaito.
ačiū jums, mano tylieji šnipai!

(o dabar nervinuosi, nes vėl susikuriau facebooko anketą, kad jų visų nepamesčiau ir nervinuos, nes neįkelia net vienos nuotraukos. ir nervinuos, nes net nežinau ką jaučiu.)

Kam tau tas facebook? Priverčia tave jaustis blogai. -.-

bet kartu ir surenka visus draugus į vieną vietą.
kaip musės prie šviesos - -

Mielieji,

kažkaip vis dar galvoju apie tuos apsikabinimus, apie tylius dar pabūkit. dar galvoju, kaip visgi lengvai viskas baigiasi. nereikia nė trijų sekundžių.

viskas sprūsta iš rankų. ir kelionė pas smilgą, į pievas, į ežero mėlius baigėsi nė neprasidėjus. idealios vasaros šūkis viskas spontaniškai, tampa :
gal papiešiu ant popieriaus kažkieno akis, pasidarysiu pieno kokteilį, gal paskaitysiu brolio fantastiką ir pabūsiu viena. ir vėl viena.

tesinori nusikirpti plaukus ir tapti kažkuo. kitu.

gal trūksta pagalbos rankų. nė nežinau.
aš tik "BAR kodas ant tavo delnų".

Brangieji,

kažin, ar kas nors tai skaitys. bet kažkodėl ši erdvė -- mistiška. ir brangi man. tokia, kurioje lengva išlieti visus kartėlius ir paguldyti popiečio miegui Mūzą.

Neberašau laiškų. Tik supakuoju ir išmetu į artimiausią geltoną pašto dėžutę. Apsigaubiu žiema kvepiančių megtiniu ir niūniuju, kad lapkritis dar neprasidėjo. a ūūū -- kur melancholiškos nuotaikos, kur visi paverkšlenimai? tokie tyri ir derantys geltoniems atspalviams.??

net nepastebėjau kaip jie tapo kasdienybe, o ne rudeniška švente.

tai tiek.

cuckoo's nest

Brangieji,

kaip sumautai jaučiuosi, kai kiekvieną kartą užmiegu autobuse.
aš tiesiog tokia pavargus

Mano mielieji, kurių čia nėra, mano mieloji nežinomybe, mano brangus Čarli ir nuostabioji Ana,

ak, kaip kartais jūsų pasiilgstu. sėdi, žiūri į du Čiurliono paveikslus ant žalios kambario sienos ir nesupranti ar judi pasroviui ar prieš srovę, ar tiesiog tavo marškinių skvernas užkliuvo už medgalio ir dabar tu nė iš vietos. tik tekantis vanduo vis skalauja plaukus. nes jaučiuos kažkaip netaip. jau porą savaičių gal

mama klausia kas yra, nusišypsau ir pasakau viskas gerai.

o iš tiesų vienintelis gerai, kurį galiu pasakyti yra apie knygų mugę. ir žmones su kuriais ten buvau.

daugiau nieko
kažkur tabaluoju tuštumoj.
padainuokit iki kol užmigsiu

Mieli,

keista, nes šiuos užrašus užvedžiau maždaug prieš metus. gegužę. ir aš vis dar čia. jūs tyliau, aš taip pat užkimus, bet kažkas traukia grįžti.

klausau the xx ir pamirštu, kad dar lieka palaukti keletą savaičių iki visiško laiko nebuvimo, dainavimo, skaitymo iki paryčių, apskritai nemiegojimo, keistų kelionių ir spont - spont - spontaniškų idėjų! dar reikia ne tik palaukti , bet ir susikaupti ir kaip reikiant viską pabaigti. ar bent kažkaip iškęsti. aš beveik nesikeičiu, nes žiūrint nuotraukas užeina nostalgija, daugiau mąstau nei pasakau, daugiau dainuoju nei kalbu. gyvenimas juda į priekį tiesia trajektorija ir nesikeičia.

reiktų parašyti kažkam laišką.
mečiau mokyklą mintyse jau trisdešimt tūkstančių kartų. juokiuosi, kai skaitau praeitų metų įrašą apie tai kaip suspardėm subines per tą kvailą testą. gal ir taip

ar aš pesimistė? niekada
reiktų parašyti kažkam laišką ir uždainuoti smelly cat, nes sunku kito net paklausti kaip sekas, atsakyti pačiai į šį - dar blogiau


tiek.
- A