Kur nesibaigiantys lietūs...

Vienintelis dalykas, kurį atpažinau, tai buvo senas matinis telefonas. Toks pilkai rudas. Visai netraukiantis savo išvaizda: mygtukai kreivi, pats visas subraižytas... Niekada nebūčiau pagalvojus, kad viskas pasisuks būtent šia linkme.

***

Vaikščiodama Stauerbridžo takais priemestyje, radau nedidelę dėžutę, kurią puošė laikrodžio ciferblatas. Ji spindėjo iš tolo. Tikriausiai tai mane ir patraukė, juk nuo mažumės žavėjausi blizgančiais daiktais. Pakėliau jį nuo žemės ir įdėmiai apžiūrėjau.
- Ak, tu jį radai! - pasigirdo šūksniai už keleto metrų nuo manęs.
Atsigręžusi pamačiau pagyvenusią moterį. Ji tikriausiai buvo kur kas vyresnė už mano senelę. Ji pasiremdama medine lazda atšlubavo prie manęs ir išlupo iš rankų tą keistą daiktą. Kelias minutes įdėmiai jį apžiūrinėjo, kelis kartus pauostė, nušluoste savo kiek keistokais raštais puošta skara ir įsikišo į apsitrynusios odinės rankinės kišenę. Dar kelias akimirkas žiūrėjo į mane. Jaučiausi taip, lyg būčiau badoma peiliais... Per kūna vis pereidavo šalti vėjo gūsiai.
- Šaunuolė, tu nieko jam nepadarei, - jos balsas skambėjo keistai.
Tiesa sakant, ji pati atrodė keistai... Na, ne tokia kaip kitos moterys jos amžiuje. Ji buvo ilgu mėlinu sijonu, kuris priminė grindų skudurą, o ant kojų buvo skirtingos kojinės - viena tamsiai raudona, kita - tamsiai žalia.
- Na, aš jį radau numestą štai čia... - bandžiau jai paaiškint, tačiau ji apsisuko ir lėtai tolo nuo manęs.
- Eime! - sušuko ji man ir pamojo ranka.
Vis dar stovėjau kur stovėjus. Niekur neskubėjau, bet nenorėjau eiti kartu su ja. Ji su viena ranka pasikėlė sijoną ir lėtai slinko gatve.
- Nieko neprarasiu, - leptelėjau sau ir žengiau jos link. - Gal jums padėti?
- Koks jaunimas šiais laikais... Padėti, padaryti... O paskui už tai tik atlygio ir reikalauja... Ne, nereikia.
Išsukome iš kelio į plačią pievą. Dangaus skliaute, matėsi bauginantys debesys ir kartas nuo karto pasigirsdavo griaustinis.
- Taip jau būna. Mes jau pripratę prie tokio klimato. O tu, mieloji, matau ne iš čia kilusi būsi.
- Na taip, jūs teisi. Nesunku atpažinti: įdegusi oda, šviesūs plaukai... Esu iš Minesotos... - ji tylėjo.
Ėjom tiesiai gyvatvorės link. Galbūt tai net nebuvo gyvatvorė. Labiau buvo panašu į laukinius krūmus.
- Eik, - moteris pakėlė savo lazdą ir praskyrė man kelią pro šakas.
Praėjusi krūmus, apakau. Patekau į nuostabią vietą: vešli žolė, upelis, puikiai atrodantys medžiai ir gyvūnija...
- Kas čia? - vis dar negalėdama atsistebėti akies krašteliu žvilgtelėjau į ją.
- Čia mano namai, - pamosavo ranka ir pasikvietė eiti kartu.
Perėjom per upelį nutiestą tiltą ir kiek tolėliau pamačiau nedidelį nama. Toks aptriušęs medinis namelis. Atidarius duris pasigirdo varpelis, o prie durų pasirodė maža mergaitė, kuri apsikabino senolę.
- Močiutę, močiutę, radai? - ji buvo daugiausiai penkerių metukų.
Tokia dailutė - kasos siekė pečius, o jos dangaus žydrumo akys spindėjo laime. Puolusi savo močiutei į glėbi, mergaite nepastebėjo manęs.
- Ji atėjo manęs? - dar labiau įsikabino į močiūtę ir su didelę baimę žiūrėjo į mane.
- Ne mieloji, viskas gerai. Tavęs jau niekas nebeieško, - paglostė jai galvą ir švelniai pakštelėjo į kaktą. - Nusiramink Anabele.
Ištiesiau mergaitei ranką, o ji puolė mane apkabinti.
- Ak, tu man parvedei draugę! - šokinėjo iš laimės.

Turinys neatsiskleidė, tačiau įdomu kas bus toliau!

***
- Ne Anabele, ji mūsų viešnia. Pasibaigus lietui ji išeis ten iš kur aš ją atsivedžiau, - klausiamai pažiūrėjo į mane ir laukė atsakymo.
Mergaitė sunėre rankas ant krūtinės ir atsistojo priešais mane.
- Ne! Ji kvepia skaniai, todėl nuo šiol ji bus mano draugė! Kaip aš panorėsiu - taip ir bus!
Ji trypčiojo kojom ir tikriausiai buvo piktos veido rožos.
- Kaip panorėsi, bet tai jos pasirinkimas, ar ji norės būti tavo drauge ar ne... - pasiremdama lazda palipo laipteliu į verandą ir įėjo į namelį.
- Aš - Anabelė. A-N-A-B-E-L-Ė, - paraidžiui pasakė savo ranką ir ryžtingai ištiesė ranką.
- Mane gali vadinti Paula, - pasilenkiau prie jos ir paspaudžiau ranką.
- Ne taip darai, reikia va taip, - ji išsitiesė, nuleido abi rankas, tada vieną pakėlė taip, lyg norėdama kam nors suduoti. - Dabar paimk mano ranką ir daryk taip kaip aš: suspaudi, pakratai, paleidi, papurtai, apsisuki sustoji ir lyg niekur nieko nueini.
- Ak taip, dabar supratau! Šitaip? - padariau lygiai taip pat, kaip vaizdavo Anabelė, tačiau ji tik pradėjo iš manęs juoktis.
- Su laiku išmoksi. Kiek tau metų? - nusišypsojo ir įsikabinus į ranką nusivedė tiltelio link.
- Prieš kelias savaites tapau septyiniolikmetė, o tau tikriausiai penkeri. Ir tu jau tokia protinga!
- Man ne penki! - piktai užrėkė ir paleidusi mano ranką nubėgo prie didelio medžio.
Nesupratusi kas čia ką tik atsitiko, likau stovėti ant tiltelio.
- Juk aš nieko blogo nepadariau? - klausiau savęs ir net nepajutau, kaip žodžiai skriete išskriejo pro mano lūpas.
- Padarei. Visi sako, kad man penkeri, kad man šešeri ir mažiau! Kodėl aš neaugu? Kodėl aš visą gyvenima turiu būti šitam mažam kūnelyje?
Anabelė akimirksniu atsirado šalia manęs ir lyg niekur nieko atsistojo šalia.
- Tikriausiai kažką prisapnavai. Eime pas tavo močiutę, - bandžiau ją paimt už rankos, tačiau ji grubiai mane pastūmė.
- Ji man ne močiutė. Nekenčiu jos. Esu čia tik dėl to, nes jeigu išeičiau už tų jos dievinamų krūmų, ji mirtų, o aš pasenčiau akimirksniu...
- Tu tikriausiai prisiskaitei baisių pasakų. Eime, močiute mūsų tikriausiai jau laukia su arbata.
- Taip, taip... Trauklapių arbata iš tolo kelia šleikštulį. Aš norių pabėgt iš čia. Noriu pamatyt kas ten... Koks pasaulis už šitų žolių. - mostelėjo ranka į krūmus, kurie skyrė šį "rojaus kampelį" nuo civilizacijos.
- Ar tu tikrai kalbi tiesą?
- Taip! - ėmė šaukti ant manęs taip, kaip mano mama dar nėra šaukusi. - Kaip man tau tai įrodyti? Moku tiek, kiek moki tu ir net daugiau. Aš čia mažiausiai dvidešimt metų ir man jau atsibodo čia tūnoti. Tu vienintelė apie tai žinai. Aš jaučiu, kad galiu tavimi pasitikėti. Ar padėsi man tai padaryti?
- A... Aš be žodžių. Viskas atrodo taip neįtikėtina. Kaip aš tau galiu pagelbėti?
- Tau tereikia iš jos paimti dėžutę su laikrodžiu. Tik su ja galiu išeiti iš čia.
- Ta juoda dėžutė su laikrodžio ciferblatu? Aš ją šiandien radau! Tai jos dėka esu čia.
- Likimas. Reiškiasi taip ir turėjo būti. Jis ieškojo ir surado tave.

***

Visiškai nieko nesupratau. Mergaitė sapaliojo neįmanomus dalykus. Dalis manęs tuo tikėjo, dalis manęs tiesiog nenorėjo tuo patikėti.

Šiaip niekada nebuvau tokių fantastinnių dalykų mėgėja, bet žinok man patiko.
Tavo labai gražus rašymo stilius. Tu pradėdama aprašyti įvykį nenumeti jo, o gražiai užbaigi.
Laukiu tęsinio, nes sudominai.

Citata :

Ji trypčiojo kojom ir tikriausiai buvo piktos veido rožos.

Roža, Ieva? Ar tikrai?

Citata :

- Aš - Anabelė. A-N-A-B-E-L-Ė, - paraidžiui pasakė savo ranką ir ryžtingai ištiesė ranką.

paraidžiui pasakė savo ranką... Ir paskui vėl ištiesė ranką...

Ranką, ranką, ranką. Labai kartojasi...

Taip pat trūko skyrybos, gramatikos, galbūt šiek tiek aiškesnių įvykių.

Well, įdėja gera, bet mano manymu, dar reiktų padirbėti.

šiaip gi su ta ranka ten žiopla klaidelė. paraidžiui pasakė savo vardą.
ir taip aišku (:


šiaip. siužetas įdomus ir tavo rašymo stilius labai labai liuks. na, man tik pasirodė, kad gal šiek tiek per greitai tu viską išdėstei, per greit atskleidei. kažkaip neįtikinamai ta mergaitė-moteris pasipasakojo kažkokiai merginai kuri pirmą kartą atėjo ir skaniai kvepėjo.

Sėkmės sėkmės toliau rašant.:)