Tai tik... (4 dalis)

Kažkada mano pradėtas rašyti kūrinys, bet taip ir nebaigiau jo... Taigi, pasistengsiu ištaisyti šią klaidą : )

**********
Pagrindinė veikėja: Milda

Pasižiūrėjau į savo seną nuotrauką. Ten buvau maža naivi mergaitė, kuri tikėjo, kad stebuklų būna. Kuri tikėjo tomis pasakomis apie princeses ir pati svajojo tokia tapti. Svajonės dužo ir visos pasakos pražuvo. Kur ankščiau galėjai įžvelgti džiaugsmą, dabar pamatysi skausmą ir liūdesį. Akyse ir lūpose...
Viskas pasikeitė kai atsirado JIS. Man viso labo buvo 15 metų. Taigi Tomis buvo naujokas. Juodais plaukais, šviesia oda ir pilkom akim. Jis buvo tarsi angelas nužengęs iš dangaus, tarsi stebuklas, tarsi... manau supratot, kad jis buvo nuostabus. Lyg tas pasakų princas. Žiūriu aš į jį ir įsivaizduoja milžinišką puotą karaliaus pilyje. Ten mes kartu šokame neatsiplėšdami viens nuo kito. Ir lyg perskaičiusi mano mintis mokytoja tarė:
-Tomi, sėsk prie Mildos. Milda, gal būsi tokia maloni ir aprodysi jam mūsų mokyklą?
-Taip, žinoma, mokytoja.
-Šaunu. Tomi, eik į savo vietą.
Jis artėjo prie mano suolo, kuris dabar tapo MŪSŲ suolu. Jis atsisėdo šalia.
- Labas. Aš Tomis.
Man apsalo širdis. Maniau mirsiu iš laimės.
-La.. labas. Aš Milda.
-Malonu susipažinti Milda. Tai ar aprodysi man mokyklą?
Maniau aš miriau ir atsidūriau rojuje!
-Žinoma. O.. o ką norėtum pamatyti?
-Na... Manau sporto salę, valgyklą ir kiemą.
-Hmm.. Gerai.
Tada galvojau, kad tai laimingiausia diena mano gyvenime. Klydau. Baisiai klydau...

**********
Teiskit, peikit, girkit, mylėkit. ; }}

Labai įdomiai, bet būtu dar įdomiau jei veikėjams būtu po 15 ar 16 metų. Tada prasidėtu narkotikai ir t.t. su 12 metų vaikais mažai ką sugalvosi. Bet šiaip labai patiko, įdomu skaityt. Lauksim daugiau : )

Kaip greitai bėga laikas... Rodos dar vakar laisvai galėjau laikyti jį savo glėbyje ir stipriai stipriai suspausti, sukuždėti į ausį "myliu"...
Ta diena man atrodė pati laimingiausia, nuostabiausia, geriausia, pasakiškiausia, fantastiškiausia. Mes, tai yra, Tomis ir aš pasivaiščiojome mokykloje, mokyklos kieme ie kalbėjomės. DAUG kalbėjomės.
- Milda? - kreipėsi jis nedrąsiai.
- Hm? - sugurguliavau, nes neįstengiau žmoniškai kalbėti.
- Ar galiu tavęs kai ko paprašyti?
- Taip, žinoma. - pabandžiau drąsinamai nusišypsoti, bet deja išėjo tik kvaila grimasa.
- Gal galėtumėm susitikti ir po pamokų?
O DIEVE. Jis norėjo susitikti po pamokų.
- Žinoma!!! - pasakiau keliomis oktavomis aukštesniu balsu.
- Nuostabu.
Po pamokų susitikime ilgai klaidžiojome po miestą, aplankėme visus parkus, visas parduotuves, beveik visas kavines... Skrajojau devyni metrai aukščiau debesų... Vakare, palydėjęs namo iki namų, jis pabučiavo mane. Nors tik į skruostą, bet vistiek jis pabučiavo MANE!
Tada atrodė, kad gyvenimas, atsiradus jam, taps man rojumi žemėje.
**********
Teiskit, peikit, girkit, mylėkit. ; }}

Labai laukiu labai įdomu...

... ir prabundu naktyje verkdama,nes suprantu, kad to kas buvo jau niekada nebebus.
Praėjus mėnesiui po mūsų pažinties tapome pora. Svaigau dėl kiekvieno žingsnio, kiekvieno oro gurkšnio, kiekvienos akimirkos su juo. Gyvenimas man atrodė kaip pasaka, nors visi ir sakė, kad aš esu kvaila romantikė, suknista svajotoja užsidėjusi rožinius akinius dideliais ir storais stiklais. Man nerūpėjo jų nuomonė, nerūpėjo jie patys, mačiau tik SAVO Tomį. Jau nebuvo nei valandos, minutės ar sekundės, kad negalvočiau apie jį. Aš jį mylėjau. Iš tiesų mylėjau. Atrodė, kad ir jis mane myli, bet tik atrodė...
- Sveika. Turiu tau pasiūlymą,- "meiliai" pasisveikino jis tą rytą.
- Labas, Tomi. Kokį dar pasiūlymą,- žvaliai atsakiau, nesupratusi klastingos gaidelės jo balse.
- Šiandieną pas mane draugelį vyks nerealus vakarėlis. Tėvai išvažiavę į kaimą, jam lieka laisvas plotas.- praneša svarbiąją žinią.
- Tikrai?- atseit entuziastingai atsakiau.
- Tikrų tikriausiai.- nusišpsojo jis.
Žinoma, aš sutikau. Jo šypsena mane užvaldo ir jis tą žino. Po pamokų susitariau su Liucija, savo geriausia drauge, pasivaikščioti po parduotuvės, reikėjo nusipirkti ką nors gražaus vakarui.
- Kaip matau tau galvą susuko, tasai gražuoliukas Tomis.- taikliai pastebėjo Liucija.
- Liu, tai meilė. Kadanors ir tu patirsi šį jausmą.
**********
Teiskit, peikit, girkit, mylėkit. ; }}

Kiekviena diena, minutė ir valanda pulsuoja prisiminimais. Sapnai kurie anksčiau būdavo mieli, tapo košmarais.
- Ką tu supranti apie meilę?
- Manau daugiau negu TU ! - suirzusi atkirtau.
- Manai?
- Ne, nemanau. Aš žinau!
- Gerai, gerai, rinkis tuos kvailus drabužius.
Liucija... Ji nesupranta mano jausmų, ji pavydi man Tomio. Aš iškart tai supratau. Ji visą laiką man priekaištauja, žinoma, kad dėl jo, visą laiką įspėja jo saugotis, sako, kad galiu greit jo netekti(manau ji per daug pasitiki savi jėgomis). Bet gana apie tą Liuciją. Nusipirkau tokią nuostabią suknutę: trumpa, smaragdinė, žėrinti, labai prigludusi, Tomis liks sužavėtas.
Atėjo sutartoji valanda. Sėdžiu savo kambaryje ir nervingai taisausi plaukus ir makiažą. Štai! Skambutis į duris. Nuėjau jų atidaryti. Jis atrodė nuostabiai: siauri aptemti juodi džinsai, balti marškiniai ir nuostabiai žvilganti odinė striukė. Aš likau sužavėta.
- Nuostabiai atrodai , Mildule.
- Tu nuostabiau.
Jis mane pabučiavo ir abu išėjome į naktį.