Nieko.

Temos pavadinimas: Nieko. Sk. 01 02, 2011 2:30 pm

1Dalis
2005.07.19

Buvo sunku stovėti. Aplink buvo tylu. Bent jau man taip atrodė. Viskas buvo lyg sapnas. Nenorėjau ir negalėjau tuo patikėti. Aplink mane buriavosi daug žmonių, visi buvo liūdni, verkė, tik aš negalėjau išspausti nei vienos ašaros, stovėjau ir žiūrėjau į vieną tašką.
Pajutau kaip man linksta kojos ir parkritau ant kelių. Galva nulenkiau, veidą užsidengiau rankomis ir tada pradėjau verkti. Tada prie manęs priėjo kažkokia moteris. Paglostė galvą ir atsiklaupė šalia manęs.
-Ar viskas gerai?
Kaip ji gali manęs to klausti. Ar tikrai atrodo, kad man viskas gerai? Juk likau viena, visiškai viena. Na neskaitant tų, kelių kvailų tetų ir dėdžių, kurie nori man padėti, bet nežino kaip.
Visi pradėjo verkti dar labiau, aš pakėliau galvą, apsidairiau. Nenorėjau to matyti, juk vis vien viskas baigta. Norėjau būti kartu su mama, bet tai atrodo buvo neįmanoma. Girdėjau kaip žemės krisdamos tarsi laužo karstą, garsas buvo siaubingas...
Atsistojau ir pradėjau bėgti. Norėjau pabėgti nuo visų. Pasislėpti, o gal net mirti, buvo baisu. Nežinojau kas bus toliau.
Toli negalėjau pabėgti, nes mane pasivijo Nojus. Stipriai apkabino ir atrodė nepaleis niekada. To labiausiai ir norėjau. Norėjau išsiverkti, kad jis manęs išklausytų, kad jis būtų su manim.
-Nusiramink,- tyliai sušnibždėjo man į ausį.- Žinau sunku, bet aš juk tavo geriausias draugas, nepaliksiu tavęs.
Geriau jis to būtų nesakęs, tad geriausias draugas nuskambėjo kaip "aš dar vienas tų kvailių tavo dėdžių..." Bent jau tada taip atrodė.
-Ačiū,- stipriai jį apkabinau.
Tikriausiai taip mes stovėjome visą amžinybę, nes kai pagaliau jį paleidau, pusė tų kvailių jau ėjo link manęs ir tikriausiai nepasidalino pas ką aš dabar gyvensiu.
-Zoja, kurį laiką pagyvensi pas mane, o vėliau surasim kur tau gyventi, mes tavęs nepaliksim,- kažkokia moteriškė, kurios aš tikriausiai net nepažįstu jau ruošėsi mane apkabinti, bet aš pasitraukiau atgal.
-Ne, aš liksiu savo namuose. Man ne penki metai, nereikia manęs prižiūrėti, susitvarkysiu viena.- Bandžiau būti rami.
-Bet...- ji dar kažką norėjo sakyti, bet aš nusisukau.
-Nojau, ar gali mane parvežti namo?
-Taip, žinoma einam...

***

Visą kelią tylėjom. Nenorėjau, kad jis ką nors užsimintų apie mano tėvus, arba klaustų kas bus toliau. Juk aš pati to nežinojau. Kelias iki namų atrodė toks ilgas, kad atrodo spėjau apgalvoti savo visą gyvenimą. Praeitį ir ateitį.
Akys buvo užtinusios nuo verkimo. Jose vis kaupėsi ašaros, pradėdavau verkti, bet nenorėjau to parodyti ir greit susilaikydavau, nusivalydavau jas ir toliau sėdėjau rami. Nenorėjau, kad mane kas nors guostų, arba matytų tokią skystą ir pažeidžiamą. Nors giliai širdyje troškau, kad kas nors apkabintų ir leistų išsiverkti, paklaustų kaip jaučiuosi.

***
Pagaliau privažiavome mano namus, Nojus sustojo netoliese, bet į kiemą neįsuko.
-Nori pabūti viena ar...
-Ne viskas gerai, tikrai. Aš tau paskambinsiu,- greit pabėriau žodžius, net neleisdama jam pabaigti sakinio. Išlipau iš automobilio ir nubėgau prie durų.
Iš karto nėjau į vidų. Prie durų stovėjau gal penkias minutes.Abejojau ar gerai, kad noriu būti viena. Norėjau atverti duris ir, kad kaip visuomet mane pasitiktų mama, su plačia šypsena. Mano noras, kad ir toks menkas jau nebegalės išsipildyti. Atidariau duris. Įėjau į vidų ir uždariau duris. Koridoriuje girdėjosi... Tyla. Apsidairiau, viskas atrodė kaip ir seniau, tik daug tyliau, ramiau. Niekas neskubėjo, nesigirdėjo niekieno juokas.
Atsisėdau ant laiptų ir pradėjau verkti. Vėl. Tos dešimt minučių kurias ten sėdėjau buvo baisiausios mano gyvenime, bet aš supratau, kad nieko nebe pakeisi. Nusivaliau ašaras ir nusprendžiau, kad turiu gyventi toliau, negaliu visą laiką kentėti, verkti ir likti viena.

Temos pavadinimas: Re: Nieko. Sk. 01 02, 2011 5:59 pm

Toks gyvenimiškas, privertė susimąstyti. (:
Noriu tęsinio.

Temos pavadinimas: Re: Nieko. Sk. 01 02, 2011 7:02 pm

Ačiū ;}
Tuoj įdėsiu

Temos pavadinimas: Re: Nieko. Kv. 02 03, 2011 8:57 pm

2 dalis
2005.07.20

Ryte atsikėliau anksti. Išlipusi iš lovos priėjau prie lango ir atidariau jį. Girdėjau jūros ošimą ir besijuokiančius vaikus. Susiradau savo telefoną, pažiūrėjau kiek valandų. Aštunta valanda ryto.
Nuostabu. Man patikdavo keltis anksti ryte, eiti prie jūros, pabėgioti.
Atsidariusi spintą susiradau drabužius. Aptemptus džinsus ir maikutę. Apsivilkusi atsistojau prieš veidrodį ir ilgai į save žiūrėjau. Žiūrėjau ir negalėjau patikėti, kad tai aš, viskas atrodė per daug gerai. Tobulas užpakaliukas, krūtinė, ilgi gražūs plaukai, šiek tiek susivėlę. Atrodžiau tikrai gerai. Pasidažiau akis, lūpas, pasiklojau lovą ir nulipau laiptais į apačią.
Namai buvo visiškai tušti, virtuvėje ant stalo nebuvo paruošti pusryčiai, mama nesėdėjo ir neskaitė laikraščio. Akyse vėl pradėjo kauptis ašaros, bet susilaikiau. Atsidariau šaldytuvą, išsiėmiau bananą ir suvalgiau jį. Išgėriau stiklinę sulčių ir išėjau prie jūros. Nebuvo noro bėgioti, bet pasivaikščioti, pabūti viena, o gal ne viena, tarp žmonių, kad visi žinotų jog esu stipri ir galiu gyventi viena.
***

Pajūry buvo daug žmonių, lakstė vaikai, vaikščiojo porelės, kažkokia mergina bėgiojo su šunimi. Bangų nebuvo visai, todėl dauguma mirko vandenyje. Tolumoje matėsi laivas, jis atrodė toks mažytis, buvo taip toli, kad atrodė lyg ne mūsų pasaulyje, toks neprieinamas.
Kadangi gyvenau netoli jūros dažnai čia ateidavau, bet niekada čia nesijaučiau tokia vieniša, svetimą. Lėtu žingsneliu patraukiau link tilto, stebėjau žmones. Jie visi buvo... Lyg ir vienodi. Visi laimingi, Turintys visko ko reikia, bet manau tai buvo tik kaukės. Bent jau taip tikėjausi, atrodė keista, kad aš viena čia tokia nelaiminga. Nebuvau susiraukusi, neverkiau, bandžiau būti ir aš laiminga. Šypsojausi.
Priėjusi tiltą nuėjau iki pat galo. Persisvėriau per turėklą ir žiūrėjau į vandenį. Ant tilto žmonių beveik nebuvo, visi lindėjo kopose arba netoli vandens.
Pasilipau aukščiau ir atsisėdau ant turėklo atsisukdama į vandenį. Mėgau čia būti galėdavau užsimiršti, tarsi pabėgti nuo savo gyvenimo, ar net pačios savęs.

Žiūrėjau tolyn, aplinkui skraidė keletas žuvėdrų skleisdamos keistą garsą. Norėjau gyventi iš naujo, pamiršti kas buvo seniau ir pradėti viską nuo pradžių. Nors ką ten pamiršti, viską kas buvo primena senieji draugai, senoji aplinka ir visi kiti dalykai.
Mano pačios mintis pertraukė kažkokie balsai. Aiškiai supratau, net neatsisukusi, kad tai vaikinas ir mergina, balsai buvo nepažįstami, negirdėti. Jie šaukė vienas ant kito net nelabai supratau žodžius.
-Tu visada prisikabini prie pačių...- kažką šaukė vaikinas, bet mergina jį pertraukė.
-Bet tu niekada negali pasiaiškinti,- mergina pradėjo verkti. Akies kampučiu atsisukau, ji stovėjo atsirėmusi į tilto turėklą, užsidengusi veidą rankomis ir kūkčiodama verkė.
Vaikinas vieną ranką uždėjo jai ant peties, bet jį greit atsitraukė.
-Viskas, viskas baigta,- ji apsisuko ir nubėgo.
-Ei Silvija, palauk, atleisk,- vaikinas bandė ją vytis, bet pabėgo vos kelis žingsnius ir nusispjovė. Pasigirdo daugybė baisių keiksmažodžių. Jis atėjo visai šalia manęs ir atrodė net nepastebėjo manęs. Vieną akimirką pagalvojau, kad aš nematoma. Kvailystė. Jis taip pat pasilipo ir atsisėdo ant turėklo, vos per metrą nuo manęs.
-Ir kodėl jūs visos merginos tokios nesukalbamos?- pasigirdo klausymas, apsidairiau, tikriausiai klausė manęs, nes daugiau žmonių čia nebuvo.
-Am...- kaip kvailė numykiau ir nežinojau ką atsakyti.
-Tokios sudėtingos, kad net pačios to nesuprantate,- jis toliau kalbėjo, atrodė susirūpinęs. Galiausiai atsisuko į mane,- ak atleisk, atėjau čia kaip koks kvailys ir aiškinu kažkokias nesąmones...
-Am, ne viskas gerai, tikrai.
-Aš Karolis,- jis žiūrėjo į mane ir šypsojosi.
-Zoja,- nuraudau ir nulenkiau galvą. Kvailė.
Jis dar plačiau nusišypsojo ir pakėlęs galvą įsistebeilijo į kažkokį laivą plaukiantį tolumoje.

Temos pavadinimas: Re: Nieko. Št. 02 12, 2011 5:39 pm

perskaičiau tik pirmą dalį dar, labai įdomiai čia, tuoj skaitysiu 2 dalį ir laukiu 3 dalies!

Temos pavadinimas: Re: Nieko. Tr. 03 02, 2011 5:15 pm

3dalis
2005,07,27

Žinau,kad mama to norėtų. Ji norėtų, kad aš gyvenčiau toliau, o ne galvočiau tik apie ją. Juk jeigu aš linksminsiuosi tai nereikš, kad aš ją pamiršau. Kamilei taip neatrodė.
-Juk praėjo tik savaitė, kaip tu taip gali?- priekaištavo ji man iš karto atėjusi pas mane.
-Tu mano geriausia draugė, kaip tu gali nepalaikyti manęs?- taip pat piktai užrėkiau ant jos ir aš.
-Palaikau tave, bet juk savaitė, tiek nedaug.
-Supranti, man liko visas gyvenimas, juk neprivalau kiekvieną dieną atsigulusi verkti ir laukti kol pati atsigulsiu ten... ten šalia jų...- nutilau. Ji tylėjo taip pat.
Rytas buvo nuostabus, švietė saulė, viskas lyg taip kaip ir seniau, tik tai, kad aš vis vien viena. Nenorėjau su niekuo pyktis, tuo labiau su Kamile, nenorėjau netekti ir jos. Atrodo, kad ji vienintelė dabar gali mane suprasti, mane palaikyti.
-Turiu gyventi toliau, pamirškim viską gerai? Susitarkim,kad apie tai nekalbėsim ir aš būsiu tokia kaip visada, gerai?- šypsojausi, o akyse kaupėsi ašaros.
-Taip žinoma,- ji nuleido galvą, nenorėjo į mane pažiūrėti.
-Ei, Kamile, juk tai mes, tos pačios Kamilė ir Zoja.- pasislinkau arčiau jos ir apsikabinau ją.
-Taip, bet...
-Jokių bet,- neleidau jai pabaigti.- Juk visi mus vis vien atsimena kaip gražuoles, kurios linksminasi visuose vakarėliuose, vaikšto po parduotuves ir perka madingiausius drabužius, juk kiekvienas nori draugauti su mumis,- kalbėjau ir šypsojausi.
Ji pakėlė galvą ir taip pat nusišypsojo.
-Ir tik prie mūsų didžiausias mokyklos mėmė atrodo kaip koks princas,- pridūrė ji.
-Ak Kamile,- dar stipriau ją apkabinau.-Ačiū, kad atėjai.
-Aš visada būsiu su tavimi,- šyptelėjo.

***
-Ką man apsivilkti?- sulindusi į spintą mėčiau iš jos drabužius.
-Nesvarbu, tik greičiau,- trypčiojo ji šalia manęs, besitaisydama plaukus ir dažydamasi akis.
-Gerai gerai. Savo spintos netvarkiau tikriausiai kokius tris metus... Ak štai ji,- ištraukiau iš spintos suknelę ir greit apsivilkau.- Kaip atrodau?- pasimaiviau ir mirktelėjau jai akimi.
-Oho,- atsisukusi į mane ji vos nenugriuvo ir išsitepė norį tušu.
-Netinka?- pasižiūrėjau į veidrodį.
-Juokauji? Šiandien ir Nojus neatsispirtų tau,- nusijuokė.
-Tylėk, einam,- pasiėmiau rankinę ir pasižiūrėjau ar yra piniginė. Tėvai buvo padėję į mano sąskaitą nemažą sumelę pinigų, o ir šiaip dabar esu vienintelė jų kompanijos savininkė. Dar nežinau ką su ja darysiu. Paėmiau Kamilę už rankos ir išsitempiau.

***

Parduotuvėje buvo pilna žmonių. Visi kažkur skubėjo , nešėsi kalnus maišų pilnus pirkinių, keletas ilsėjosi, ant suoliuko prie fontano, nuo tikriausiai ilgo apsipirkinėjimo, dar keletas vis lakstė po parduotuves ir viską pirko kas tik pasitaikė po ranka, o likusieji sėdėjo kavinukėse, gėrė kavą ir aptarinėjo savo beprasmį gyvenimą.
Parduotuvėje mane iš karto supykino, nebuvau tikra ar noriu vaikščioti po parduotuves lyg niekur nieko. Gyliai įkvėpiau nusišypsojau Kamilei ir linktelėjusi su plačia šypsena tempiausi ją į artimiausią parduotuvę.
Gyvenu visai viena, bet kol kas nesiskundžiu pinigų trūkumu. Galiu leisti sau viską, na tikiuosi taip ir bus, bent jau kol baigsiu mokyklą... Bet tie pinigai atrodė nieko verti, daug mieliau būčiau laiką leidusi su savo mama ir tėčiu.
Nenorėjau gadinti nuotaikos nei sau, nei Kamilei todėl puolėme matuotis viską kas tik papuolė po ranka. Tai mums visada patikdavo. Dažnai prisipirkdavome drabužių kurių mums visai nereikėdavo, bet dalį jų vėliau atiduodavome draugėms, arba šiaip į vaikų namus. Buvome lepunėlės, viskuo aprūpintos, kartais pasipūtusios, bet kartais norėdavosi pasielgti ir gerai...
Staipėmės prieš veidrodžius su trumpomis suknelėmis, aptemptais džinsiukais, trumpais sijonėliais ir visai apie nieką negalvojom. Atrodo viskas užsimiršo. Liko tik parduotuvė, drabužiai ir mes. Mūsų juokas tikriausiai skambėjo per visą parduotuvę. Jau pirmojoje parduotuvėje palikome nemažai pinigų, iš jos išbėgusios lėkėme toliau. Toliau dairėmės po vitrinas nukrautas batų, papuošalų, skrybėlaičių ir visko kito ko tik galėjome užsinorėti.
Išsimatavę dar keletos parduotuvių drabužius įsitaisėme patogiuose kavinės foteliuose. Užsisakėme po didelė porciją ledų, kokteilių.
-Pasiilgau mūsų tokių apsishopinimų,- negalėjo vietoje ramiai nusėdėti Kamilė, vis tauškė visokias nesąmones,valgė savo ledus, bet... bet greit nutilo ir pasitaisiusi plaukus surimtėjo.
-Kas yra?- kreivai į ją pažiūrėjau.
-Pasitaisyk plaukus ir šypsokis tavo ex visai netoli ir man atrodo jis ateina čia,- ji net drebėjo negalėjo ramiai sėdėti,- o fack... jis su Pauliumi...- Atrodė tuoj susilydys tame fotelyje. Mačiau kaip jos šypsena vis platėja, ak... net truputį nuraudo.
Pajaučiau ranką ant savo peties.
-Sveikos panelės,- nepakėliau galvos, bet tai buvo Lukas.
Jis patraukė mano tašę ir atsisėdo šalia manęs. Pažiūrėjau į Kamilę, tada į Luką. Baisiai dirbtinai išsišiepiau.
-Ak, sveiki.- ironiškas balselis iš mano lūpų ir plati šypsena.
Jis pažiūrėjo į mane kilstelėjo antakį, Kamilė nežymiai nusikosėjo, o kai į ją pažiūrėjau rodė, kad nusivalyčiau skruostą išteptą ledais. Vėl susimoviau. Jau kėliau ranką nusivalyti, bet kur tau... Lukas patraukė mano ranką ir nuvalė, švelniai perbraukdamas pirštu per mano skruostą. Greit patraukiau jo ranką ir pati dar pasivaliau.
Paulius jau sėdėjo šalia Kamilės ir jie kalbėjosi.
Negalėjau tuo patikėti, kad jie čia. Nenorėjau jo matyti, nenorėjau matyti kaip jis elgiasi su manim. Tai gali pasirodyti labai miela, bet tai erzino, jis visada įsivaizdavo, kad yra pats gražiausias, mylimiausias ir visoks kitoks... Na gerai, neslėpsiu taip ir buvo.
-Gal galim pasikalbėti?
-Galim, sakyk ko nori.
-Ne, ne čia, einam pasivaikščiot.
-Manau galim pasikalbėti ir čia, aš neturiu paslapčių.- šyptelėjau.
Kamilė pažiūrėjo į mane kreivai, lyg norėdama išvaryti.
-Na gerai einam,- atsistojau ir nuėjau, jis žinoma kaip visada ėjo kartu.
Nuėjusi toliau nuo kavinukės, sustojau ir atsisukau į jį.
-Na? Ko nori?- susinėrusi rankas žiūrėjau į jį.
-Na ko gi tokia pikta? Noriu gražiai pasikalbėti.- pradėjo meiliai kalbėti kaip buvo mums puiku kai buvome kartu, ranka perbraukė per skruostą ir toliau tauškė visokias nesąmones.
-Taip buvo nuostabu. Tikrai. Net keista, bet juk tau kaip visada buvo būtina duotis su kitomis, gaila, bet tas kartas buvo paskutinis, nemanau...- jis net neleido man toliau kalbėti. Vėl jo tas bjaurus įprotis mane pertraukinėti. Nenustebau ir tada kai jis įsisiurbė į mano lūpas, sugrūdo savo liežuvį man į burną ir stipriai apkabino. Buvau už jį kur kas žemesnė, todėl turėjau pasistengti, kad jį nustumčiau.
-Tu po to laiko su manimi net nepasikalbėjai, tau buvo nesvarbu kas man nutiko, nors kur tau, juk tau tada buvo svarbesnė ta... ta kurios nenoriu prisiminti, bet nesvarbu.
Jis klausėsi manęs. Keista. Kalbėjau garsiai, rėkiau ant jo, keletas žmonių praeidami atsisuko į mus, bet tikriausiai išsigandę vėl nueidavo greitai tolyn.Akyse pradėjo kauptis ašaros, jos riedėjo mano skruostais, jis žiūrėjo į mane visai rimtas. Tada jis atrodė visai kitoks. Dar gražesnis, rimtesnis, šiek tiek susirūpinęs...
-Zoja nepyk, su ja nieko rimto nebuvo ir nebus, juk tu...
-Ką aš?- neleidau jam pabaigti.- tu visai manimi nesidomi, net nebuvai su manimi po to susitikęs, nepaklausei kaip aš dabar jaučiuosi.- Ašaros toliau riedėjo mano skruostais.
-Atleisk, nemaniau, kad tu taip nusiminsi, nemaniau, kad taip supyksi, juk mes tik pa...
-Ką jus? tik pasibučiavote? Lukai!!!Juk visai ne apie tai kalbu, tai galėčiau atleisti, bet juk tu net nežinojai, kad likau visai viena, tau tai nerūpėjo... Ak tu net ir dabar nežinai,- jis žiūrėjo į mane tikrai nieko nežinodamas.
-Zoja kas nutiko?- dabar jis buvo tikrai susirūpinęs, retai taip būdavo, bet iškarto tai pastebėdavau.
Negalėjau kalbėti, kažkas lyg strigo gerklėje... Jis apkabino mane, labai švelniai, ne taip kaip visada...
Pakėliau galvą.
-Mirė mano mama,- tyliai sušnibždėjau ir įsikabinusi į jį toliau verkiau.
-Zoja...Užjaučiu, tikrai...
-Ar galim važiuoti kur nors?- negalėjau pati patikėti tuo, bet norėjau būti su juo. Vėl.
-Žinoma, palauk,- jis paleido mane ir nulėkė paimti mano tašės ir pasakyti Kamilei su Pauliumi, kad mes išvažiuojame.
Greitai vėl sugrįžo prie manęs ir paėmęs už rankos nusivedė į mašiną.
-Kur važiuojam?
-Nežinau... Pas mane,- pažiūrėjau į jį visa apsiašarojus,- Gerai?
-Gerai...- daugiau nieko nesakė, užvedė automobilį ir nuvažiavo.

Temos pavadinimas: Re: Nieko. Antr. 03 08, 2011 2:28 pm

4dalis.
Po mėnesio.
2005.08.27

Buvo taip gera gulėti ir nieko neveikti. Dar net nebuvau prabudusi, rodos dar sapnavau, bet tuo pačiu jau planavau ką veiksiu atsikėlusi. Gulėjau užsimerkusi lyg miegočiau.
Pajutau kaip jis įlipo į lovą ir apžergęs mane per kojas pasilenkė prie mano veido. Kelias sekundes nieko nedarė, jutau tik jo žvilgsnį ir menką alsavimą. Vos matomai šyptelėjau. Jis pirštu patraukė mano plaukų sruogą nuo skruosto ir pabučiavo mane. Nusišypsojau plačiau ir atsimerkiau.
-Labas rytas princese,- žiūrėjo pasilenkės į mane ir plačiai šypsojosi.
Jau mėnesis. Lukas ir aš vėl kartu. Taip taip, iš pradžių buvo sunku, galvojau, kad nieko nebus, bet jis pasikeitė. Bent jau taip manau.
Jau savaitė, kai prabudusi visada išvystu jo šypseną. Lukas visada šalia, bando su manimi praleisti kuo daugiau laiko ir nepalikti manęs vienos. Išskyrus tada kai pati to paprašau, arba mato, kad esu saugi ir laiką leidžiu su draugėmis.
-Labas,- meiliai šypsojausi ir žiūrėjau jam į akis, kaip maža, ne visai išauklėta princesė, siekianti kažko ne visai padoraus.
O jis... jis kaip mažas, visai neišauklėtas, pasileidęs berniokas, pasitikintis šia princese, iškarto bando ištvirkauti.
Juk negali viskas būti taip gerai kaip pasakoje ir kiekvienas gauti ko nori. Didžiausiam bernioko nusivylimui, o gal ir ne, princesė tik nusijuokia, pakštelėjusi jam į žandą ir išsirita iš lovos. Nežinau ar nusiminęs ar ne, bet Lukas gulėjo lovoje, vienas, nieko nepešęs.
Atsistojau prieš didžiulį veidrodį ir pasirąžiau. Stovėjau tik su kelnaitėmis ir aptempta maikute. Kaip maža princesė pasistaipsčiau prieš veidrodį, o tada atsisukau į Luką. Pakreipusi galvą į šoną, didelėmis meiliomis akutėmis žiūrėjau į jį ir mirkčiojau. Pagailo to bernioko, kuris ten gulėjo,
Jis taip pat žiūrėjo į mane šelmiškai besišypsodamas.
Suraukusi nosytė šokau į lovą, stipriai jį apkabinau, pirštais bėginėjau per nugarą. Jis taip pat mane apkabino, parvertė lovoje ir apžergė kojomis.Vis dar suraukusi nosytę užsimerkiau, o jis įsisiurbė man į lūpas. Nesitraukiau, tik atsakiau jam tuo pačiu...

***

Visą tą dieną praleidome kartu, niekur vienas kito nepaleidome. Jaučiausi kaip tada, prieš du metus. Buvome be galo įsimylėję, galvojome, kad vienas be kito neištversime nė akimirkos. Kartu patyrėme geriausias ir blogiausias savo gyvenimo akimirkas, bet viskas dingo...
Nenoriu kad ir vėl taip nutiktų. Noriu būti su juo visada, amžinai.
Ta dieną taip ir atrodė, net neatrodė, o buvome tuo įsitikinę. Buvo nuostabiausia diena mano, mūsų gyvenime.

Temos pavadinimas: Re: Nieko. Antr. 03 08, 2011 3:37 pm

5 dalis.

Zoja

Tikriausiai laikas trumpai pristatyti save, kad geriau suprastumėte kas aš esu ir kokia aš esu.
Esu Zoja, dabar man yra 17 metų. Gyvenu, šiuo metu viena, dideliame name, jūros pakrantėje.
Kažkada, tikriausiai prieš aštuonis metus, gyvenau su mama ir tėčiu. Tada buvo geriausias laikas mano gyvenime, su tėvais vykdavome į keliones, jie mane lepino, o aš buvau gera, išauklėta, nieko blogo nedaranti dukrelė.
Tėtis dirbo savo asmeninėje firmoje, kuri kiek atsimenu gamino kosmetiką, o mama buvo drabužių dizainerė.
Visada buvau viskuo aprūpinta, nors tada dar tai nerūpėjo, bet turėjau pilnas lentynas aukščiausios klasės kosmetikos ir kelias spintas madingiausių drabužių. Turėjau draugų, kurie man tada buvo svarbūs, bet ne tiek kiek tėvai. Buvau gan tyli, bet visų mėgiama.
Tikriausiai gyvenime niekas nesibaigia taip gerai kaip pasakoje...
Tėvai pradėjo pyktis, kiekvieną dieną girdėdavau tik baisius barnius, matydavau mamos ašaras ir tėčio rūstų, bei pasitikintį savimi veidą, na ir žinoma jo kalbas, kad viskas bus gerai. Beje jis taip sakydavo tik man.
Po pusės metų jie išsiskyrė. Likau gyventi su mama, tėtis išsikraustė gyventi kitur, mus abi palikdamas vienas.
Apie jį daugiau nieko nežinau.
Iš pradžių buvo sunku, bet pripratau būti tik su mama.
Perėjau į naują mokyklą. Tada man buvo 15 metų.
Ten iškarto pritapau, susiradau gerų draugų, o galiausiai buvau išrinkta gražiausia ir geidžiamiausia mokyklos mergina.
Buvo gan keista.
Visi norėjo su manimi susipažinti, dažnai eidama koridoriumi girdėdavau savo vardą, su manimi sveikindavosi beveik visi, nors aš jų net nepažinojau.
Vėliau pripratau ir prie to.
Visi kviesdavo mane į vakarėlius, siūlydavo susitikti, sulaukdavau įvairiausių pasiūlymų.
Šešiolikos tikriausiai prie to visiškai pripratau.
Pati jaučiausi geriausia, gražiausia ir mylimiausia, bet visada buvau visiems draugiška.
Nepraleisdavau nei vieno vakarėlio, o ir pati pasitaikius surengdavau ką nors nepakartojamo.
Savo populiarumo viršūnę pasiekiau kai pradėjau draugauti su mokyklos, futbolo komandos lyderiu.Luku.
Mama žūsta avarijoje. Gyvenimas pasikeičia, reikia išmokti gyventi iš naujo, bet man tai sekasi puikiai. Apie tolesnius įvykius sužinosite vėliau.
Išvaizda
Didelėmis, mėlynomis akimis, mielo veidelio, tobulos figūros ir stiliuko, ilgų plaukų, didelėmis, dailiomis garbanomis.

***

Trumpas veikėjų pristatymas:

Lukas- buvęs vaikinas, su kuriuos išsiskyriau, bet po dviejų metų mes vėl kartu. Tobulos išvaizdos ir reputacijos vaikinas.

Kamilė- geriausia draugė. Visada šalia. Blogosios savybės: pavydi, mėgstanti liežuvauti, nekenčianti visų mano vaikinų. Gerosios: ji nuostabi.

Paulius- ne visai mėgstamas vyrukas, Kamilės didžioji simpatija.

Nojus-Geriausias draugas ir slapta meilė.

Karolis- keistas nepažįstamasis.

Laura- "draugė" kuri atsibodusi iki gyvo kaulo. Lenda su savo neįdomiomis istorijomis ir nuotykiais į akis, bando tapti geriausia mano drauge.

Ana- didžiausias gyvenimo košmaras. Priešė.

Matas, Tomas ir Dovydas- "supermenų" trijulė. Berniukai saldainiukai, fainuoliai meduoliai ir šiaip labai geri draugai.

Rebeka, Adriana, Fausta, Gabija, Edvinas, Robertas, Irmantas- veikėjai atsirandantys vėliau, turintys didesnę ar mažesnę įtaką mano gyvenime.

Temos pavadinimas: Re: Nieko. Antr. 03 08, 2011 4:16 pm

Jėga, laukiu kas bus toliau. :)

Temos pavadinimas: Re: Nieko. Antr. 03 08, 2011 7:46 pm

Kūūūūl! Aš taip pat laukiu kas bus toliau! :)

Temos pavadinimas: Re: Nieko. Antr. 03 08, 2011 7:51 pm

Ačiū ;}

Temos pavadinimas: Re: Nieko. Kv. 03 24, 2011 7:09 pm

6 dalis.
2005.09,02

Nauji mokslo metai. Antra diena mokykloje.

Manęs pasiimti atvažiavo Lukas. Apsiavusi batus ir pasiėmusi rankinę išbėgau į lauką.
Jis stovėjo prie mašinos ir laukė manęs, kai priėjau apkabino ir pabučiavo.
Seniau visada mane nuvešdavo mama. Praleisdavome daug laiko kartu. Ji žinojo viską. Visas mano paslaptis, tiesiog nebuvo ko nuo jos slėpti, ji viską suprasdavo. Kiekviena diena prasidėdavo trumpu pokalbiu su mama ir puodeliu kavos.
-važiuojam?
Linktelėjau ir atsisėdau į mašiną.

***

Mokyklos kieme buvo pilna mokinių, visi pasakojo vienas kitam kaip puikiai praleido vasarą.
Aišku nei vienas nepraėjo ramiai neatsisukę į mus su Luku. Ėjome susikibę už rankų. Visai kaip seniau. Atrodėme laimingi ir neišskiriami. Taip ir buvo.
-Manęs nelauk, grįšiu su Kamile,-priėję laiptus sustojome, pasibučiavome ir nuėjome į skirtingas puses.
Vos įėjau pro mokyklos duris pribėgo Laura.
-Sveika Zoja, kaip senai tave mačiau, užjaučiu dėl mamos, gal norėtum pasikalbėti? Gal kur nors nueinam po pamokų? Galėčiau ateiti pas tave, pažiūrėtume kokį filmą...- ji tauškė nenustodama, sekė man iš paskos iki pat spintelių.
-Ačiū Laura už tavo rūpestį, man viskas gerai, tik norėtūsi, kad šiuo metu negirdėčiau tavo klausimų ir istorijų,- atsisukusi draugiškai nusišypsojau, atsidariau savo spintelę, pasidėjau knygas ir uždariusi nuėjau.
Ji liko stovėti. Žinau, nelabai draugiškai pasielgiau, bet nenorėjau, kad kas nors kalbėtų man apie mano mamą ir kaip mane dabar užjaučia ar supranta. Nieko jie nesupranta.
Eidama koridoriumi šypsojausi, su visais sveikinausi, buvau senoji Zoja.

***

Visą dieną taip nieko daugiau ir neįvyko. Išklausiau begalę užjaučiančių žodžių, gavau begalę apkabinimų ir pataikavimų.
Ak taip... Eidama koridoriumi susitikau Karolį. Ta nepažįstamąjį nuo tilto. Meiliai vienas kitam nusišypsojome ir persimetėme keletų žodžių. Pasirodo jis čia naujokas, atsikraustė visai nesenai ir gyvena vos už kelių namų nuo manęs.
Daugiau nieko ir nesužinojau. Nenorėjau lysti jam į akis, pasirodyti įžūli ar dar kokia.
Pamokos praėjo labai greitai, o dar kai tik antroji diena mokslo metų nieko ir nesimokėme.
Pasibaigus pamokoms susitikau su Kamile.
-Na kaip sekėsi?
-Neblogai, visi tik ir lenda su savo užuojauta.
-Juk jie nenori nieko blogo, tik pasirodyti draugiški.
-Suprantu, bet taip dar blogiau...
-Nesijaudink, jie tuoj viską pamirš.
-O aš ne.- lėtai, per didžiausius aplinkkelius nuėjome namo.
-Kaip jums su Luku?- smalsiai žiūrėjo Kamilė į mane.
-Viskas puiku.
-Tik tiek?- matėsi kaip ji nusivylė mano atsakymu.- Juk man gali pasakyti. Ar ne?
-Tai žinoma galiu. Jis keletą dienų nakvojo pas mane ir tiek. Viskas kaip ir seniau... Pasivaikščiojimai, pasivažinėjimai, pokalbiai ir taip toliau. Beje gal kur nors matei Noju?
-Ne, jau senokai jo nemačiau... O ką?
-Nieko, pasiilgau jo, senai kalbėjomės. Berods paskutinį kartą per mamos laidotuves...
Vėliau perėjome prie linksmesnių temų. Planavome išvykas, ramius pasisėdėjimus, ar net vieną kitą vakarėlį. Prisiminėme senus laikus, kaip visada pasijuokėme ir taip priėjome mano namus.
Kol knisausi tašėje ieškodama raktų Kamilė vis kažką pasakojo ir atsisėdusi ant laiptų garsiai juokėsi, susiėjusi už pilvo.
Pagaliau suradusi raktus atrakinau duris ir mes įėjome į vidų.
Nutirpo kojos, neturėjau žodžių, išsigandau, norėjau rėkti ar kažkas panašaus...
Prie laiptų stovėjo vyras.
Su kostiumu, pasitempęs, gan jaunas, visai žavus vyras. Mano tėtis.
Nežinojau ar pribėgti ir apsikabinti jį, ar verkti, ar išvaryti jį.
-Labas Zoja,- jis žiūrėjo į mane taip... taip kaip į mažą mergaitę, kuri mėgdavo su juo žaisti, į mergaitę kuri džiaugėsi vaikyste kai jis buvo šalia.
-Labas tėti,- pradėjau verkti ir pribėgusi stipriai jį apsikabinau...

Temos pavadinimas: Re: Nieko. Kv. 03 24, 2011 8:12 pm

Jėėėtus. Jei rimtai, tai pagalvojau, kad ji ten pamatė netvarką ir ją kas nors apiplėšė :D

Temos pavadinimas: Re: Nieko. Št. 03 26, 2011 7:42 pm

Puiku ;DD

Temos pavadinimas: Re: Nieko. Sk. 03 27, 2011 6:10 pm

Labaaaaai fainiaaai, laukiu toliau Širdutė

Temos pavadinimas: Re: Nieko. Kv. 04 07, 2011 9:21 am

Ačiū ;}