Ana Rūd

Seniai rašiau bloge, atsiliepimų buvo gan gerų, tačiau kažkaip man jį išėjo pamiršti :DD prisiminiau ir radau. tai įdėsiu, pasiskaitinėkit, jei rasit laiko :)
*** *** ***
I. Kelionė ,,Namo’’
2009-11-24

Niekada nemaniau jog įsimylėti taip paprasta, o mylėti sunku. Visada darydavau ilgas išvadas ir tuomet mano išvados buvo jog įsimylėti žymiai sunkiau negu mylėti. Tačiau tada to nebuvau patyrusi. Niekada nebuvau ko nors pamilus, todėl ir maniau, kad įsimylėti sunku.

Šeštadienio rytą kėlėmės anksti ryte. Susikrovėm daiktus, su broliu sutvarkėm pusryčių stalą ir kartu atsidusom. Tarytum būtumėm vienas ir tas pats.

Gavom valandą dar atsisveikinti su savo miestu. Na taip, jis didelis, tačiau džiaugiuosi, jog brangiausios vietos netoliese. Tomas, mano broils, nusuko vienu keliu, o aš kitu. Pirma mano stotelė buvo Renderso parkas. Nesuskaičiuočiau kiek ten dienų esu praleidus. Užeidavau ten kone kiekvieną dieną. Kai būdavo šilta, prisėsdavom su draugėm ant žolės ir paruošdavom pamokas. Kai būdavo šaltą ir būdavo žiema – tiesiog pasivaikščiodavom ir viena kitai pasipasakodavom. Parką žinojau taip gerai kaip savo penkis pirštus.

Likus kone pusvalandžiui, nusprendžiau dar užeiti į vietinę kavinukę, kur po pamokų užsukdavom nusipirkti karšto šokolado su pienu. Visada prašydavom jog paruoštų į vienkartinius indelius ir palengva žingsniuodavom namo.

Taip aš padariau ir šiandien. Paskutinę mano dieną gimtąjame mieste. Nesusimąsčiau kas būtų jeigu iš jo tektų išvažiuoti ilgam laikui. Vasaros viduryje uždarius mokyklą, tėvai nusprendė mane su broliu išleisti mokintis į kitą miestą. Priešinausi, prašiau jog leistų mokintis kitoje mokykloje, kur persikels mano klasės draugai. Tačiau jiems ta mokykla netiko.

Pargrįžau namo dar likus dešimčiai minučių iki susirinkimo. Prisėdau ant laiptų ir pabaigiau gerti šokoladą. Išmečiau puodelį ir mąsčiau ar tikrai su visais atsisveikinau ir ar turiu visų draugų kontaktus. Kelis kartus peržvelgiau mobiliąjame telefone draugų kontaktus. Beveik buvau įsitikinusi jog nieko nepamiršau.

Neužilgo grįžo ir Tomas. Tai tikriausiai pirmasis kartas kada susimąsčiau koks vis dėl to jis gražus. Tamsiai mėlynos akys jam tiko idealiai, nors man ta spalva niekada nepatiko. Jo tankius antakius beveik dengė plaukai. Ir lūpos atrodė tokios putlios ir gražios. Tokios mintys privertė susimąstyti ar tik aš nesapnuoju, todėl įskandau į liežuvį ir nusijuokiau.

Pasiekęs laiptus prisėdo prie manęs. Atsisėdo kaip visi vaikinai. Praskleidė kojas, an jų padėjo rankas ir jas sukabno. Atrodė kiek susimąstęs, todėl aš jo netrukdžiau. Giliai atsiduso ir papūrtė galvą.

- Taip negali būti.

Šiek tiek sutrikau. Niekada abu nediskutuodavom. Tačiau atrodo jog tam atėjo laikas.

- Tikrai taip.

- Jie nežino ką reiškia palikti savo draugus, savo namus ir savo miestą.

- Pilnai tave suprantu, Tomai. – jaučiau kaip netikroviškai tai nuskambėjo.

Atvažiavo tėvai. Sulipom į galą, prisisegėm diržus ir piktai nusiteikėm kelionei. Bet koks tėvų bandymas užregsti pokalbį, turėtų baigtis mažų mažiausiai mažu barniu.

Greitkelyje sustojome prie parduotuvės. Aš su Tomu pasilikau automobilyje. Jau maniau, kad jis nė nenorės su manimi kalbėtis, bet tikriausiai jį paveikė tai jog mes gyvensim vienam name dviese, ir kartais užsuks teta Betė, kuri givens kaiminystėje.

Gyvensime name, kuriame prieš pagimdant Tomą gyveno tėvai. Mama sužinojusi esanti nėščia, įkalbino tėtį persikraustyti į didesnį miestielį. Tačiau šio namo nepardavė, nes pinigų jiems niekada netrūko, o kiekvieną vasarą važiuodavom tenai poilsiauti.

Tomas pradėjo kažką burbėti palei nosį. Skundėsi, kad kitoj mokykloje neišlaikys dvyliktos klasės egzaminų, kad ten tikriausiai pati baisiausia mokykla kurioje jis kadanors buvo. Labiausiai nustebino tai jog jis manęs paklausė :

- Ar gali mane stipriai apkabinti?

- Žinoma, Tomai. – ir nusišypsojau.

Buvo nuostabus jausmas. Jis padėjo galvą man ant pečių ir suprunkštė. Praėjo gal penkios minutės, tiesą pasakius tada net nerūpėjo kiek laiko praėjo, ir parėjo tėvai. Tomas atsisuko ir nusišypsojo.

- Ana, mes pradėsim naują gyvenimą, turim būti atviri vienas kitam. Neturim nieko slėpti.

- Ah, Tomi. Tu ir taip esi pats geriausias broils pasaulyje. – dar kartą jį apkabinau, nors nebuvo labai patogu.

Kelis kartus stojome degalinėse. Nors važiavome kelias valandas, baisiai pavargau. Pro savo langą žvelgiau į debesis, vis įžvelgdama kažką neįprasto. Žinojau, kad tai mano fantazijos dalis, tačiau pilnai tikėjau jog tai ne mano laki vaizduotė. Žvelgdama į juos, net nepastebėjau kaip užsimerkiau ir užmigau. Atsikėliau žadinama brolio.

- Liksi automobilyje ar eisi į motelį? – jis grakščiai kilstelėjo savo kairį antakį ir nusišypsojo. Tiksliau dešinysis lūpų kamputis šiek tiek įsiempė.

- Manau, kad tikrai nenorėtumėt ryte rasti mane išdrąskytą po gabaliuką aplink motelį? – apsidairiau ir nusijuokiau. Juoke buvo galima įžvelgti šiek tiek ironijos, tačiau Tomas tikriausiai to nepastebėjo.

Išlipau iš automobilio ir tikriausiai net nesusimąsčiau kiek dabar valandų. Žvilgtelėjau į suoliukus šalia motelio. Tiesą sakant man čia nepatiko. Buvo kiek kraupoka. Vieta atrodė kaip iš siaubo filmų. Ant kiekvieno kambario durų buvo numeriai ir prie jų buvo padėtos žibalinės lempos. Kaip supratau, jeigu prireiktų dingu elektrai. Atrodė, kad tuojaus iš po krūmų išlys žudikas su pjūklu ir perrėž mūms gerkles.

Paspartinau žingsnį ir pasivijau Toma ir nužvelgiau jo veidą. Atrodė nė kiek nenuvargęs.

- Miegosim atskiruose kambariuose? – pašaipiai paklausiau jo, tarsi norėdama parodyti jog bijau miegoti viena.

- Ne. – taip pat pašaipiai atsakė jis. – Deja miegosim kartu. O gal tu nori viena?

Ironiškai šyptelėjau ir žengiau durų link bandydama nedrebėti. Juk turėjau įrodyti jog siaubo filmai nedaro jokios įtakos.

Miegoti su broliu – ne pati geriausia mintis, tačiau bandžiau save guosti, jog viena nebūčiau užmigus ir, kad visi kiti kambariai užimti.

Prieš miegą prisiminiau, jog automobilyje liko mano dantų šepetukas ir kiti reikmenys. Prisiminusi siaubo filmą apie skerdiką motelyje, greitai pamiršau apie ką galvojau ir prisiruošiau eit miegot.

Priėjau prie lovos ir perkreipiau savo veidą. Tomas gulėjo taip, lyg aš būčiau jo mergina. Jis šaipydamasis vis kilstelėdavo antakį ir pradėjo juoktis. Ignoruodama jį atsisėdau ant lovos krašto savo pusėje ir nusiėmiau firmines motelio šlepetes. Tomas atrodė raitėsi juokais iš mano keistos minos, tačiau aš net nesistengiau nusileisti.

Grakščiais judesiais pakėliau apdangalą ir atsiguliau. Galvojau kaip jam galėčiau atsikeršiti. Nesistengdama padaryti ką nors ypatingo, priglaudžiau galvą prie jo nuogos krūtinės ir paglosčiau plaukus. Dariau visai taip, kaip tai darė filme kurį žiūrėjau prieš kelias dienas. Tikriausiai tai ir buvo to pagrindas. Jis kruptelėjo. Tada juokiausi ir aš.

- Žinai Ana, gal geriau eikime miegoti. – kiek paraudęs pasakė jis.

- Taip, Tomai, eikime. – Ir dar kartą skardžiai nusijuokiau. Pakštelėjau jam į skruostą ir palinkėjau labos nakties.

Nusisukom vienas nuo kito ir tikriausiai greitai užmigom. Atrodė, jog praėjo visa amžinybė, kai atsikėlėme. Džiaugiausi, jog nebuvo nė ženklo jokio motelių gyventojų skerdiko. Pavalgėme ir nuėjome į automobilį laukti tėvų. Gal tiksliau – tęsti pradėtą kelionę. Buvo likusios kelios valandos kelio.

Su Tomu pradėjome regzti mintis, ką tas kelias valandas galėtumėme nuveikti. Tada jis iš savo kuprinėlės išsitraukė kortas. Taigi ruošėmės savo laiką pratempti žaisdami. Atėję tėvai pasiteiravo apie naktį ir pajudėjome į rytus.

Pratempti laiką su kortomis – gera mintis. Net nepastebėjom kaip prabėgo kelios valandos, ir štai, mes jau savo būsimų namų gatvelėje. Surinkome kortas į kaladę ir įdėjome į metalinę dėžutė ant kurios buvo užrašyta Tomo Rūd. Nusijuokiau ir kumščiu, lengvu mostu bakstelėjau į jį. Ir vėl gi.. Tam įtakos turėjo Tomo draugai, su kuriais kartais nueidavom į piceriją.

Sustojome prie pat garažo durų. Namas atrodė labai pasikeitęs. Na, bent jau jį kitokį mačiau nuotraukose. Atrodė jog jis tapo gražesnis. Gal kažkiek apsidžiaugiau, jog nuo šiol čia gyvensiu. Dar kartą bakstelėjau Tomui ir nužvelgiau jo veido išraišką. Jo akys spindėjo. Mintyse pradėjau galvoti apie ką jis mąsto. Tikriausiai tai buvo apie tėvų atsikratymą ir savarankišką gyvenimą.

Nustebau, jog viduje viskas buvo nauja. Tėvai padėjo susinešti daiktus ir pametėjo Tomui kažkokius raktelius, o man raktelius nuo namo. Pakštelėjo mūms į kaktas ir palaimino. Vos spėjau susigaudyti, kad jų automobilis pasuko į kitą gatvelę. Tik tada pamojavau, tačiau ranką greitai nuleidau ir pažvelgiau dar kartą į namą. Jis buvo nuostabus.

Čia sena istorija :DD O visu vyrauja tas vardas, nes kai rašiau Aną Rūd, Tomas - buvo man svarbiausias žmogus, dabar nevykelėj Tomas - primena man jį :DD ale man priklausomybė nuo to vardo tikriausiai. Gėda man ;x

II Svečias
2009-11-24

Stovėjau tarpdurį ir nejaučiau kaip bėga laikas. Tomas pakvietė vidun. Viduje kvepėjo taip gaiviai, kad tieiosg viliojo žengti tolyn ir apžvelgti visą teritoriją. Mūsų teritoriją. Laiptai į viršų buvo baltais turėklais ir išraityti, jog negalėjau neužlipti jais. Viršuje radau bent keturis laisvus kambarius ir vonią. Viskas buvo idealiai sutvarkyta. Jau galvojau, kaip viskas pasikeis po mėnesio mūsų viešnagės. Nors man jau buvo septyniolika, vistiek nemėgau tvarkytis. Savo kambaryje palaikiau švarą itin retai.

Iš pirmo aukšto pasigirdo Tomo balsas.

- Ana, turime svečių. - balsas atrodė itin pasikeitęs nuo ryto, buvo įmanoma pasakyti kaip jis jaučiasi naujuose namuose.

- Ateinu.

Dar lipdama laiptais, pamačiau prie lauko durų stovinčias kelias moteris ir vaikiną. Viena iš moterų pamatė mane ir sušuko mano vardą.

- Ana! Kaip tu pasikeitus. Kaip tu sumoteriškėjusi.

- Taip. Aš Ana. - nustebau, kad ji taip reagavo į mane. - Teta Rėja? - nepatikliai pažvelgiau į ją tikėdamasi teigiamo atsakymo.

- Taip mieloji, čia aš. - Ji pripuolė prie manęs ir apkabino.

Kitos moterys stovinčios tarpdurį laikė po pintinę. Priėjusios prie Tomo paspaudė jam ranką ir įteikė dovanas. Tokios ten ir dovanos. Tikriausiai pyragai arba sausainiai. Man linktelėjo galva.

- Sveikinu atvykus ir tapus mūsų naujais kaimynais. - Ir vėl visos kartu nusišypsojo.

Tačiau vaikinukas stovintis už jų nežiūrėjo mūsų pusėn. Atrodė labai išsiblaškęs, kažkur toli nukreipęs savo mintis. Na taip, tikriausiai jis bijosi merginų - pagalvojau. Šiek tiek sukrizenau, tačiau greitai atsileidau. Atsidusau ir pralinksmėjau, kai viena iš tų moteriškių bakstelėjo į tą vaikinuką ir kažką sukuždėjo į ausį. Nesutvėriau juoko. Net norėdama jo nebūčiau sutramdžiusi.

- Labas. Tikriausiai ir tu naujasis kaimynas? - Jis žengė žingsnį į priekį ir pakėlė akis. Atrodė sustingęs.

Mačiau kaip jo skruostai paraudo.

- Aš Mari, Semo mama. Matau, kad šiandien jis itin drovus - ji tą žodį pabrėžė ir ėmė kikenti.

- Suprantama, - ir abi ėmėm kvatoti lyg čia būtų kažkas siauingai juokingo. - Aš Ana.

Jis pažengė atgal ir nusisukęs atsisėdo ant laiptų. Kažką sumūrmėjo ir susiėmė už galvos.

- Na, tai mes jau eisim. Netrukdysim jums. Jei prireiktų ko nors, mano namas tas ant kampo. - Mostelėjo į namą rudu stogu. - Iki pasimatymo. - Teta Rėja mostelėjo ranka ir su savo draugėmis, krizendamos iš Semo, nuėjo pas ją. Semas nusuko kiton pusėn ir dar karta pažvelgė čia. Aš jam mostelėjau ranka, tačiau jis nusisuko.

- Na, be mano kaltė, kad jis toks. - Leptelėjau tomui ir uždariau duris. - Kaip tau mūsų kaimynės?

- Kaimynės kaip kaimynės. Einam užsisakysim picą. - jis bakstelėjo man į pašonę ir nusijuokė.

Atsisėdau salone ir suraizgiau savo rankas ant krūtinės. Kartu su Tomu laukėme picų išvežiotojo. Mano žvilgsnis nukrypo į knygų lentyną dešinėje, prie lango. Ne itin daug knygų, tačiau sudomino. Visos naujos. Tikriausiai mamos darbas, nes ji visada mane ragino skaityti knygas. Kaip tik tuo metu kažkas paskambino. Išgirdau kaip Tomas pasakė jog viskas gerai ir, kad jau buvo teta Rėja. Tada jis nutilo ir nuėjo prie lango. Skambutis į duris.

- Ana, picos!

Nenorėjau valgyti. Tik labai norėjau pažiūrėti kas atvežė picas. Tomas pravėrė duris ir įėjo vaikinukas žalsvom akim. Jis pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Padavė picas ir padavė čekį. Tomas atnešė pinigus ir atsisveikino. Jis dar karta pažvelgė į mane ir apsisukęs nuėjo. Keista, bet jis buvo panašus į Semą. Tačiau bandžiau save tikinti, kad tai ne jis ir liksmai nužingsniavau pasiimti picos.

Nepastebėjau, kaip greitai atėjo vakaras. Visą dieną prašnekėjome su Tomu apie mūsų galimybes ir linksmai pasijuokėm iš nuotykio motelyje. Nusprendėm, kad turėsim po dvejus kambarius. Nužingsniavau prie jo, pabučiavau į kaktą ir palinkėjau labos nakties. Užlipau laiptais į viršų pasiėmusi savo krepšį ir užsidariau savo kambaryje. Dar prieš miegą Tomas pabeldė į duris ir palinkėjo saldaus miego. Kaip visada grakščiai pakėlė antakį ir uždarė akis.

Apsidairiau ir atsipalaidavus kritau į lovą norėdama išbandyti jos minkštumą. Ji buvo fantastiška. Apsirengiau pižamą ir nupėdinau į dušą. Gerai, kad jis buvo laisvas. Nusiprausiau ir susipyniau plaukus. Parėjau į kambarį. Atsidariau langą ir išgirdau kažką vaikštant šalia namų. Baisu buvo teigti, jog tas kažkas, vaikščiojo mūsų kieme. Palei mūsų langus. Guodžiausi tuo, jog buvau antram aukšte.

Išjungiau šviesą ir priėjau prie lango. Pro užuolaidų tarpelį, bandžiau įžiūrėti kas tai gali būti. Nieko nebuvo. Tikriausiai ten tik vėjas. Atsiguliau ir tikriausiai jau spėjau nusiraminti. Užsimerkiau ir atgaminau paskutinę dieną su draugais. Supratau, kad jų jau pasiilgau. Staiga pakilo užuolaidos ir vėjas prapūtė pro mane. Greitai atsikėliau ir greitu mostu bandžiau uždaryti langą. Tačiau jis nesileido būti uždaromas. Pastūmiau jį su nugara ir tikėjausi jog uždariau. Lauke kažkas suklykė. Arba tai mano vaizduotė.

Atsiguliau ir drebėjau iš baimės, mintyse bandydama save nuraminti. Buvau bailė. Didžiulė bailė. Užsimerkiau ir užmigau.

Rytas buvo lietingas. Ilgai gulėjau ir mąsčiau ar aš vis dar miegų. Nesusigaudžiau kur esu. Sukosi galva. Krėtė drebulys. Tomas įžengė į mano kambarį ir išpūtė akis.

- Tu gerai jautiesi? - prišoko prie mane vienu šuoliu, nors nuo dirų iki lovos buvo tikrai keli metrai. Jis pridėjo ranką man prie kaktos ir pažvelgė į manę. Ir pats atrodė nekaip. Bet tikriausiai aš atrodžiau šiek tiek kraupiau nei jis.

- Tu taip pat ne ką geriau atrodai. - Jaučiau kaip ištikrųjų atrodau - patinę skruostai, ašarotos akys ir prakaituota kakta. Bjaurus vaizdas.

Tomas kažkur dingo ir neilgai trukus atnešė puodelį arbatos.

- Buvo atėjęs Semas. Geras vaikinukas. Įdomiai pašnekėjom. Matai, vakar jam skaudėjo gerklę ir buvo ne kokios nuotaikos. Šiandien ir tai su manimi šnekėjo užkimęs. Jo sesuo dabar kaimę, bet sakė, jog jūs turėtumėte gerai sutarti ir jog esate panašios.

- Kurgi ne. Jam skaudėjo gerklę. - bandžiau nusijuokti, tačiau susisuko galva.

- Jis siūlė savo pagalbą susitvarkant ūkį. Sakė kieme pavėsinė jau šiek tiek apgriūvusi, tad šiandien ateis padėt man ją sutvarkyti.

- Paliksi mane vieną? - šnairavau į jį.

- Ne. Tu mūms padėsi. - sukikeno jis.

- Nejuokauk. Man net dabar sukasi galva.

- Aš manau. Taigi tu visą dieną gulėsi lovoje ir gydisies. Kas kiek laiko atnešim tau arbatos ir pavalgyti.

- Tai laikysit manę uždarytą kaip kokiam kalėjime? - balsas atrodė kaip kokio vaiduoklio.

- Laikysim - Nusijuokė kaip velnias ir šyptelėjo.

- Nebijok, jei pradės stipriau lyti, o taip ir manau, mes ateisim tavęs prižiūrėti, mažyte. - pakėlė kairį lūpų kamputį ir pabaksnojo man per kojas.

- Mažyt? - Norėjau, kad tai nuskambėtų kuo labiau įžeistu balsu. - Pupuliukas atsirado. - nesulaikiau juoko, ir bakstelėjau jam į petį. - Atnešk man kokią nors knygą iš apačios. Tik pažiūrėk kad nebūtų romanas.

- Pažiūrėsiu. - pašaipiai ištarė ir nužingsniavo durų link.

Atrodė, kad lietus šiek tiek mažiau barbena į langą ir išgirdau balus. Tačiau nesupratau kokie žodžiai skamba. Nusprendžiau jog Semas jau atėjo. Šuktelėjau Tomą. Šis atnešė knygą ir pabučiavo man į kaktą.

- Grįšiu už valandos, pažadu. - mirktelėjo ir akimirksniu dingo.

Na taip, už valandos. Tarsi aš turėčiau laikrodį. Atsiverčiau knygą “Penkios dienos be draugų” ir pradėjau skaityti. Pirma eilutė skambėjo maždaug taip : Turėjau tai suprasti iš jų elgesio. Jie juk turėjo ką nors padaryti. Padaryti man.

Mane sudomino. O tai yra gerai. Susikaupiau ir visą dėmesį sutelkiau vien į knygą, tačiau po kokio pusvalandžio, kai buvau įžengusi į Penkiasdešimt aštuntą puslapį, kažkas pabeldė į duris. Tomas niekada nebelsdavo prieš įeidamas.

Kietai ; ))))) Štai kodėl Ekelis nori kraujo, nes čia meilė xDDD Man patiko

Vaikinai ;D Jiems visada tik kraujo, kraujo :DD ačiū :)

III Naujoji Draugė
2009-11-25 parašė Iev.

Pasiruošiau nelaukto svečio priėmimui ir padėjau knygą ant šalia lovos stovinčio staliuko. Nedaug trūko, kad mano nerangios rankos būtų užkliudusios karštos arbatos puodelį. Tai būtų netik nelaiku, bet ir ne vietoj. Sutelkusi visą dėmesį į tylą už durų patogiai įsitaisiau lovoje.

-Užeikit. - nebuvau pratusi taip sakyti, todėl tikriausiai mano veidas buvo dar labiau iškreiptas negu matė Tomas.

Pro duris įžengė mergina. Ji lėtai apsisuko ir uždarė duris.

- Sveika. - Ji nusišypsojo kaip mažas angeliukas. - Aš Tomo sesuo Emilija. Gali mane vadinti Ema. Man pasakė, kad tave rasiu čia, todėl nieko nelaukdama atskubėjau čia. - Dar karta šyptelėjo ir pasilenkė prie manęs, kad apkabintų.

- Ne tokia jau ir sveika. - šyptelėjau ir tuo pačiu atsakiau jai.

- Labai džiaugiuosi galėdama su tavimi susipažinti. - jos akys tiesiog žibėjo džiaugsmu. - Nujaučiu kaip mes gerai sutarsim. Mano draugės nekantrauja su tavimi susipažinti.

- Kaip fainai. Nesitikėjau, kad šiame mieste turėsiu daug draugų.

- Tikrai turėsi. Patikėk manimi. - Ji nuskubėjo prie durų. - Tuojau grįšiu. Turiu tau staigmeną.

- Niekur nedingsiu. - šyptelėjau ir gurkštelėjau arbatos.

Išgirdau kaip kažkas apačioje nusijuokė ir žingsnius kolidoriuje. Įžengė Emilija kažką pukuoto laikydama glėbyje. Pirma mintis buvo apie žaisliuką, tačiau visos mintys greitai išsisklaidė, kai ji šalia manęs padėjo mažą šuniuką.Siaubingai apsidžiaugiau. Jis buvo smėlio spalvos, mėlynų akių labradoriūkštis.

- O Emilija. Koks jis gražus! - Kone užrėkiau taip, kad Tomas su Semu būdami kieme galėjo persigąsti, tačiau man tai nerūpėjo.

- Jis tavo. Tai dovana, kaip naująjai mano kaimynei. Na ne vien mano. Ši dovana nuo visos mano šeimynos. - Ji dieviškai nusišypsojo.

Emilija buvo skaisčios odos, rudais plaukais kurie žvilgėjo, net ir šviesai jų nepasiekus. Kairėje pusėje juos vis užkišdavo už ausies.

- Atrodai kur kas geriau kai atėjau prieš tai. - Ji garsiai nusijuokė. - Tikriausiai šuo išsklaidė visas ligas.

- Tikriausiai taip ir bus kaip tu sakai. - Pažvelgiau į jį. - Padėsi išrinkti jam vardą? - Pabandžiau kilstelėsi antakį, taip kaip tai daro Tomas. Tikriausiai nieko nesigavo ir šiek tiek nusijuokiau.

- Žinoma. Rūtis? - Ji nusijuokė. - Tai pirmas variantas. - ji parbraukė savo plaukus ir prisiglaudė prie šuniuko.

- Gražiai skamba, bet jam jis nelabai tinka. Gal Tobis?

- Labai jau dažnas vardas. O kaip tau Fobis?

- Nuostabu. - šūktelėjau ir pro duris įžengė Semas su Tomu.

Jie buvo visiškai purvini.

- Prieš tai bent jau nusiprausti galėjot. - Suraukė antakius Emilija, ir įspyrė Semui į sėdynę.

- Kokia broliška meilė. - sukikeno Tomas ir prisėdo šalia manęs. - Atrodai geriau. Dar gulėsi ar jau nori kur nors išdūmti?

- Gal negulėsiu, Bet Fobio vieno palikti nenoriu…

- Nesijaudink. - Nutraukė mane Emilija. - Turiu pavadėlį. Galėsime nueiti pas Miltę.

- Šaunu, - Pažvelgiau į vaikinus. - gal malonėtumėte leisti man apsirengti?

- Nesijaudink, aš juos išsivedu - ji viena akimi mirktelėjo ir vaikinus nustūmė durų link.

- Atrodo laukia puiki diena. - Sumurmėjau sau po nosimi ir pakutenau Fobį.

Už lango jau švietė saulė. Kai pamačiau, kad nelyja, tikriausiai pati nušvitau. Pažiūrėjau pro langą ir žiūrėjau kaip nuo lango teka vienintelis lašas likęs po lietaus. Tuo metu apie nieką negalvojau. Kai jis pabaigė savo kelionę lango apačioje, apsisukau lovos link ir ėmiau renktis. Galvojau kas labiausiai šiandien man tiktų. Apsivilkau tuos pačius rūus kaip ir vakar. Apačioje Tomas pradėjo spygauti.

Nulipau laiptais žemyn tačiau ten jų nebuvo nė kvapo. Išgirdau balsus garaže. Tikriausiai Tomas pamatė vorą. Žinojau kaip jis jų bijo, nors ir neatrodė bailys. Atidariau duris, o Tomas iš džiaugsmo šokinėjo aplink baltą kabrioletą. Pati buvau ne ką mažiau nustebus ir tik tada prisiminiau, kai tėvai mestelėjo raktus jam.

Jis mostelėjo man ir pakvietė įlipti į automobilį. Iš paskos atbėgo Fobis.

- Pasiimk ir jį! Greičiau šok vidun ir skuodžiam į miestą. - Sušuko Tomas.

Aš pagriebiau savo raktus nuo virtuvės stalo ir išlėkiau laukan. Gale sėdėjo Semas su Emilija, o Tomas mane paprašė į priekį. Jaučiausi kaip madam.

Parvažiavom namo apie devintą valandą, tačiau tamsu dar nebuvo. Visi dar susėdome pavėsinėje kurią sutvarkė vaikinukai. Man keisčiausia buvo žiūrėti kaip Tomas atsargiai žvilgčioja į Emiliją, o ji su šypsena atsakydavo į jo žvilgsnį.

- Užsisakykim maisto! - pasiūlė Semas ir paprašė Emilijos pagalbos.

- Išsivedu ir Aną. - Ji pagriebė man už rankos ir grakščiai žengė pirmąjį žingsnį.

Jaučiausi puikiai. Fobis gulėjo susiraitęs ant kilimėlio prie židinio, nors židinyje nebuvo ne kvapo liepsnos.

- Ei. - man į galva šovė šiek tiek kvaila mintis. - Gal jūs galėtumėte šią naktį praleisti pas mus?

Emilija susimąstė ir nusuko galvą. Jau buvau beveik netekusi vilties, tačiau ji atsisuko ir nusišypsojo.

- Žinoma. Tik nueisime pas mus. - Ji pasiėmė telefoną ir užsakė po kepsnį. - Apmokėsime mes su Semu. Šiandien mes jus vaišinam.

- Bet..

- Jokių bet. - Ir vėl mane nutraukė. - Kaip jau sakiau, mes jus šiandien vaišinam.

- Atsigriebsit. - Bandžiau šelmiškai nusišypsoti ir susimąsčiau apie tėvus.

Suskambėjo telefonas.

- Klausau?

- Ana, čia tu? - džiugiai prašneko mama.

Emilija išėjo iš kambario ir leido mūms pasišnekėti. Papasakojau jai kaip praleidom dieną. Palinkėjo sekmės ir pažadėjo, kad stengsis kuo dažniau skambinti. Nepamiršo paminėti ir to jok kiekvieną mėnesį, į mūsų korteles perves krūvas pinigų. Norėjau prieštarauti, tačiau nepėjau. Atsisveikino ir padėjo ragelį.

Atėjau atgal į pavesinę. Užkliuvo Semo žvilgsnis. Jo akys žibėjo. Dar niekada nemačiau šitaip žibančių akių.

- Gal jau einam iki tavęs, Emiliją?

- Ak taip, būčiau visai pamiršus, galime eiti. - Vaikinai susižvalgė ir pradėjo krizenti.

- Begėdžiai. - Ištarė Emilija ir atsisukusi į juos parodė liežuvį.

Vaikinai pradėjo dar garsiau juoktis, tačiau su kiekvienu žingsniu vis mažiau juos girdėjome, kol tikriausiai jie patys nutilo.

Emilijos namai stovėjo kitoje gatvės pusėje, par namą į dešinę. Žalia veja ir balta tvorelė. Dar šiek tiek gėlių. Pro langą kažkas žvilgtelėjo ir durys atsidarė.

- Mama, gal šiandien su Semu galėtumėme miegoti pas naujuosius kaimynus? - Ji nustatė keistą miną, tačiau atrodo tai jos mamos netrikdė.

- Žinoma. Kaip tu laikaisi Ana?

- Ačiū, gerai. - Linktelėjau ir nusišypsojau.

- Mūsų laukia vaikinukai, tad mes gal jau eisime. - Ji priėjo prie jos ir pabučiavo į skruostą.

Jos mama nusišypsojo ir perbraukė Emilijos plaukus. Apsisuko ir uždarė duris.

- Kokia gera mama. - Kone su pavydu balse leptelėjau.

- Tik šiandien. - Ji skardžiai nusijuokė ir pažvelgė į mašiną stovinčią šalia namo. - Užsakymas mūsų! - Ji garsiai sušuko ir nusitempė mane prie vaikinuko laikančio kelias dėžutes.

Pasiėmėme maistą ir stengėmės kuo tyliau pasiekti pavėsinę, kad galėtumėme išgąsdinti vaikinukus, tačiau jų ten nebuvo, todėl nusprendėm, kad jie patys sugalvojo mus išgąsdinti ir nenuleidom rankų. Padejom maistą at stalo ir pasislėpėm už rožių krūmo. Tačiau jie mus aplenkė.

Jie prisėlino mūms iš už nugarų ir garsiai suklykė. Mes žinoma, merginos, labai išsigandome ir neatsilikome nuo jų klykimo. Tiksliau, mes jį aplenkėm ir klykėm per visą miestelį. Jau pagalvojau, kad tai bus mano rekordas.

Taigi vaikinai nubėgo prie stalo ir pradėjo valgyti kepsnius. Mes vis dar netgaudamos žado atsisėdom kitoje stalo pusėje. Kelias minutes perkreiptais veidais stebeilyjom į juos. Galiausiai pyktis atvėso ir mes ėmėme skardžiai juoktis. Maistas ištirpo kaip ledas ištirpsta ant saulės. Vaikinai vienas kitą pabaksnojo į rankas ir juokėsi iš mūsų minų.

Tada supratau, kad Tomas nepraleis šanso su Emilija. O Semas su manimi…