Mažais žingsneliais

I

Po penkerių metų

- Elena, atnešk lėkštes! - šūktelėjo teta Ana. Nusivaliau ašaras nuo skruostų ir atsidususi kibau į darbą. Pirmą paėmiau šakutes, peilius, o tik tada ėmiausi lėkščių. Po kelių minučių ant stalo nieko neliko. Nunešiau viską į indaplovę.
- Tie svečiai... nei ačiū, nei pabučiuok į subinę, - užsiėmusi už galvos kartojo Ana. Nežymiai linktelėjau galva, kad vargu, ar galėjai tai įmatyti, ir atsisėdau ant kėdės. Ana mane įdėmiai nužvelgė ir tarė:
- Verkei?
Pasukinėjau galvą.
- Nemeluok. Aš matau, - ji pakėlė mano galvą. - Ele, aš žinau, kad tau sunku. Bet tavo tėvai mirė. Nieko neįmanoma padaryti.
- Aš žinau, - linktelėjau galva. - Jau nesu ta naivi mergytė, kur per mokyklos šventę šokdama susimovė.
Ana pusbalsiu nusijuokė ir pajungė indų plovyklę.
- Na, matai. Viskas išsitaisys.
- Jau išsitaisė, - nusišypsojau puse lūpų ir apkabinau Aną. Ji man buvo geriausia atrama po tėvų mirties, po to nelaimingo įvykio.
Mano tėvai žuvo autoavarijoje dėl kažkokio girto policininko kaltės. Žinot, nebuvau jų laidotuvėse. Ana liepė neiti, nes būčiau neištvėrusi. Galbūt ji ir teisingai padarė, kad neleido. Juk net dabar baikščiai žiūriu į tėvų kapą.
- Na, einu ruoštis, - nutraukė mano pamąstymus Ana. - Šiandien man naktinė pamaina. Mane direktorius nušautų, jeigu ir šįkart neateičiau. Ar viena susitvarkysi namie?
- Žinoma, - linktelėjau.
- Tik man jokių draugų, - nužvelgė mane, lyg jau būčiau kažką prisidirbus.
- Žinoma, - pakartojau.
- Tuomet viskas puiku. Ko parnešti iš parduotuvės? - paklausė.
- Nežinaau, - pasikasiau galvą. - Vynuogių gal... taip, noriu vynuogių, - energingai palinksėjau ir nusišypsojau.
- Gerai, - Ana vyptelėjo ir netrukus dingo už tualeto durų. Pažvelgiau į laikrodį; rodė po penkių keturias. nejučia atsistojau ir užlipau laiptais į viršų. Susiradau savo kambario duris ir tyliai pravėriau.
- Taaip, mano kambarys, - burbtelėjau sau po nosim ir įėjau. Mes su Ana prieš kelias savaitęs persikraustėm. Tik nesuprantu, kam ji rinkosi tokį didelį namą.
Užsidegiau išviesą ir priėjau prie veidrodžio. Ant jo buvo užlipinta mano tėvų fotografiją. Pirštų galiukais paliečiau ją. Iškrito dar viena ašara. Ir dar viena... kol galiausiai nuo jų perštėjo visą veidą. Perbraukiau pirštais veidą ir pasižiūrėjau į veidrodį.
Netrukus atsistojau. Nuplėšiau tą nuotrauką nuo veidrodžio ir numečiau kažkur į kampą. Lengvais judesiais apsisukau aplink kambarį, lyg balerina ir dar kartą pažiūrėjau į veidrodį. Iš manęs buvo nekokia šokėja. Buvau gerokai sustambėjus, ypač per liemenį. Dar kartą apsisukau, prisimindama savo nepavykusį šokį mokykloje ir klestelėjau ant lovos.
- Ne man šokti. Jau ne man, - tariau pati sau ir iškėliau ranką į viršų, norėdama paspausti mygtuką lempai įžiebti. Įjungus lempą, nuėjau užtraukti užuolaidas, kad niekas nematytų, ką darau. Aplinkui buvo pilna smalsių kaimynų, nekenčiau jų. Šitoj gatvėj nebuvo nei vieno mano metų paauglio, tik suaugusieji ir suaugusieji.
Staiga išgirdau, kaip apačioje kažkas su kažkuo kalbasi. Tai buvo Ana ir...dar kažkas...kažkokia moteris?
Nulipau laiptais žemyn ir įsiklausiau jų pokalbio:
- Ana, - kreipėsi moteris. - Aš žinau, turi mergaitę, kuri mėgsta šokti.
- Na taip, sesės dukrą. O ką? Palauk, palauk...nemanau, kad ji sutiks šokti. Ji yra man tai sakius.
- Sakai? - kiek nusivylusiu balsu tarė moteris.
- Ne, nee! - įlėkiau į virtuvę virsdama. - Aš norėčiau...norėčiau šokti.
- Tikrai? - moteris šyptelėjo.
Linktelėjau.
- Puiku! - nužvelgusi mane, ji suplojo rankomis. - Tada pradėsim kitą savaitę.
- O man kūnas? Ar..ar aš ne per stora? - apčiuopiau savo juosmenį.
- Ne, tavo kūnas kaip tik, - linktelėjo moteris. - Tik...ai, nesvarbu. Na, turiu lėkti, nepamiršk ruoštis, - moteris atidarė duris ir pamojavo. - Likit sveikos.
Palinksėjau galva. Ana į mane pažiūrėjo, lyg būtų nieko nesupratusi.
- Bet juk tu sakei, kad daugiau nešoksi... kaip čia tave suprasi, - gūžtelėjo pečiais ir klestelėjo ant virtuvinės kėdės.
- Žinau... bet man po mokyklos nėra daugiau kas veikti, reikia pabandyti, - bėriau it žirnius į puodą, greitai.
- Tik ar tu ištversi?
Vėl linktelėjau galva. Pagaliau nuoširdžiai šypsojausi.

mielai. kažkas įdomaus bus

tikriausiai, kad bus. ačiū. :)

Patinka. ;)

džiugu :)

Po savaitės vyko mano pirmoji šokių pamoka. Labai nervinausi, tačiau viskas vyko kaip sviestu patepta, susiradau naujų draugų, ir, pasirodo, viena maždaug mano amžiaus mergina netrukus atsikraustys gyventi į mano gatvę.
- Argi tu tik ne ta mergaitė, kur dešimties šoko mokykloje ir susimovė? - linksmai paklausė Auksė manęs. Liūdnai linktelėjau, mat tai priminė man tėvus. Pasakiau Auksei, kad nekalbėtumėm šia tema.
- Bet juk viskas vyko labai senai,prieš penkerius metus, kodėl tu tiesiog nepasijuoki iš to, vis dar pergyveni? Negi dar dabar iš tavęs šaiposi mokiniai?
- Ne, aš ne apie tai. Tai man primena kai ką daugiau, - nervingai šyptelėjau ir apsisukau aplinkui, lyg balerina.
Auksė supratingai linktelėjo.
- Tuoj baigsis pamoka, - tarstelėjo mokytoja Dovilė, ta moteris, kuri buvo pasiūlyti man šokti. - Ir norėjau paklausti, ar jums patiko? Mat tikriausiai visi jūs čia naujokai, na, vienas kitas - ne, bet dauguma - taip. Tai ar patiko? - pakartojo.
Visi sušnioškė, kad taip, kai kurie, kad net labai.
- Na, tuomet galima skirstytis, - mokytoja su šypsena veide paskelbė pamokos pabaigą ir nuėjo persirengti. Visi kiti šokėjai išėjo, aš su Aukse irgi. Sumanėm užeiti į parduotuvę. Pakelii linksmai šnekučiavomės, juokėmės.
- O tavo tėvai, - galiausiai paklausė Auksė. - Jie...mirę?
Vos įmatomai linktelėjau galva.
- Suprantu, - tarstelėjo ji.
- Gal geriau nelieskim šios temos, - tariau. Netrukus priėjome parduotuvę, mažą pastatėlį, stovintį pačiame miesto centre. Nusitempiau Auksę ten ir paskelbiau, jog žiauriai noriu valgyti. Ši linktelėjo.
- Gal vyniotinį? - paklausiau.
- Galim, - patraukė pečiais Auksė ir pagriebė pirmą pasitaikiusį pakelį vyniotinio. Išplėšiau jį jai iš rankų ir perskaičiau, su kuo.
- Su braškėm... dieve, nekenčiu braškių,-vaizdavau, kad vemiu.
- Tada galim atskirai pirktis. Arba eik išrinksi tu, - burbtelėjo.
- Geriau atskirai, - vis dar apsimesdama, kad vemiu, tariau ir nubėgau pasiimti kitą vyniotinį. Su mėlynėm. Ir dar paėmiau ,,Rasos'', dėl visa ko.
- Bet tu mokėsi už ,,Rasą'', - nusijuokė Auksė.
- Nė velnio. Per pusę, - nusijuokiau. Mes pažįstamos buvome tikriausiai mažiau nei kelias valandas, o jau taip skaniai juokėmės ir plepėjom.
- Nu gerai, - išsitraukė piniginę iš kišenės. - Kiek tas š kainuoja?
- Duok porą litų, aš tuos kelis centus pridėsiu, - tariau, pažiūrėjusi į Auksės piniginės turinį.
- Geerai, - numykė ši ir padavė porą litų. Pati iš kišenės iškrapščiau keturis litus ir keliasdešimt centų. Viską padaviau pardavėjai.
-Nereikia grąžos,-tarstelėjau ir nusitempiau Auksę į lauką. -Taaii, kur dabar?..