"Draugė"

DRAUGĖ

"Manai mes, tos blogietės istorijoje, neturime savo istorijos, kurią galėtume papasakoti? Tuomet tu, mielasis mano drauge, labai klysti. Pasinerk į tai kas klampu, kartais protu nesuvokiama ir tavo manymu, tikriausiai, neteisinga. "


Olivija

Ilgų furijų nagai, nusivylimas, spąstai ir tikro kraujo troškimas visa savo esybe - tai aš.
Seni sporto bateliai, nusivylimas ir ašaros - tai tai, kas kažkada buvo.

Kai kas pasakytų, jog draugu būti lengva. Bet ar tikrai?
Būdamas juo, negali reikšti savo pretenzijų į kitą asmenį, negali jo pabučiuoti ir uždaryti rūsyje. Ką jau kalbėti apie keistą norą draugą maitininti vanilinio skonio sausainiukais ir skania mėtų arbata, kuri lėtai tekės jo stemple, kol galiausiai pasieks skrandį. Tu gali tiesiog stebėti kaip jis išsirenka kitas merginas, klausia tavęs kas jums patinka ir ar beisbolo kepurėlė - gera dovana vienerių metų sukaktuvių proga. O kas skaudžiausia, jau kitą akimirką pamatai jį su kita, kažkur lakstančius po parką it kokius kvailus balandėlius valentino dieną. Tada norisi juos nušauti.
Daugeliui tai ko pakanka. To norėjimo. Svajonių. Bet man ne.
Ir aš pati nusprendžiau, jog Jis - priklauso ir priklausys tik man.

Įprastas šeštadienio vakaras. Gulėjau apsikamšiusi patalais ir siekiau puodelio su kapučino, kurį neperseniausiai atnešė mama. Ilgas, bjaurus ir kažkodėl lipšnus atsikosėjimas nuaidėjo per kambarį. Susiėmiau už gerkles ir gailiai suinkščiau. Negalėjau pakęsti gripo. Ne tik tai, jog nemačiau Jo visą savaitę, bet dar ir turiu gulėti lovoje. Visokiausios mintys nedavė ramybės, bijojau, jog Jis neįsimylėtų naujosios savo merginos, kuri Jam prisipažino meilę prieš kelis mėnesius. Dažniausiai, su mano gera pagalba jos neišsilaiko ilgiau nei mėnesį, bet šita buvo kietesnis riešutėlis. O gal ne tiek kiek kiestesnė, kiek tai, jog aš atleidau vadeles, kuriomis kruopščiai laikiau Jį prie savęs. Leidau vaikinui šiek tiek atsiriboti, manęs pasiilgti. Net nebeatrašiau į Jo siunčiamas žinutes, kai tas teiravosi kaip jaučiuosi. Žinojau, jog Jis rašo daugiausia tik iš mandagumo, bet tai, jog neatrašau, gali išties priversti šį žmogeliuką jaudintis. Puikiai supratau, jog šiandien bus ta diena, kai Jis išdygs prieš mano durų slekstį ir prašysis mamos įleidžiamas. O ką jūs sau galvote, taip ir atsitiko. Pažįstų Jį kaip kokį nuluptą bananą.
Rankoje laikydamas krūvą mandarinų, kurių nekenčiu, ant mano kėdės išsitaisė Jis. Vilkėjo megztinį, kurį buvo padovanojusi kažkuri jo buvusi mergina. Nors tas kvailas daiktas ir buvo kitos lyties atstovės meilės raiška vaikinui, atleidau tai jai vien dėl to, jog ta medžiaga taip dailiai prigludo prie jo raumeningos (bet ne per daug) krūtinės, išryškindama pilvo raumenis. Dėl pastarųjų galėjau kalnus nuversti. O plaukai.. tie varno spalvos plaukai buvo tokie, jog pats Robertas Pattinsonas - viščiagalvis, nusigraužtų nagus. Oda buvo glotni lyg kūdikio. Manęs net neerzino juodi plaukeliai ant rankų. Tai buvo jo asmenybės dalis.
- Tai, kaip jautiesi? - paklausė ir apsimetė nepastebėjęs telefono, kurį specialiai laikiau rankoje. - Negavai mano žinučių?
- Tavo žinučių? - apsimečiau nustebusia ir aiktelėjau. - Oi, atleisk.. Perskaičiau, bet apie jas visai pamiršau. Žinai, miegu ir miegu. Ir dar tie visi draugai ir draugės kurie man rašinėja.. tikras vargas.
Tiesą sakant, man beveik niekas nerašė. Tik kvaila prielipa Karolina ir Gabrielė, jos vyresnioji sesė, kuri su manimi ir Juo ėjo į vieną klasę. Su ta merga bendravau tik todėl, jog ji niekada neparodė kažkokio gesto, jog jei patiktų mano nuosavybė. Buvo tokia šalta viskam, kad net baisu. Bet man tuo geriau - viena kvaila varžove mažiau.
Paėmiau vieną jo atneštą mandariną ir pradėjau lupti. Jie tokie šlykštūs, bet negaliu pasirodyti nemandagi.
- Žinai, negaliu ilgai užsibūti. Susitariau su Viktorija.. - jo veidą nutvieskė plati šypseną. - ..eiti į kiną.
Pajutau kaip po antklodę suspaudžiau kumštį. Ar leisiu jam taip lengvai iš čia išeiti ir lyg ant sparnų lėkti pas tą kiaunę? Vos įsivaizduojant ją stovinčią atsirėmusią į sieną.. lūpas, besalygiškai laukiančias bučinio iš savo vaikino, rankas, kurios tiesiog neistveria, kada galės apkabinti..
- Taip, eime. Palydėsiu iki durų, - sunkiai atsistojau ir nuleidau galvą, lyg man labai skaudėtų.
Jis suėmė mane už alkūnės ir padėjo eiti. Viduje šypsojausi, nors išorėje tikriausiai atrodė, jog tuoj apsivemsiu. Galbūt todėl, šis malonus vaikinas, vesdamas mane laiptasi, stengėsi laikytis kiek atokiau. Turbūt nenorėjo, kad apvemčiau jį prieš pat susitikimą su V-i-k-t-o-r-i-j-a. Prisiminusi tą vardą, sugriežiau dantimis. Jis klausiamai į mane pažiūrėjo, atrodė kiek susidomėjęs, bet aš tik pakraipiau galvą.
- Susitiksime pirmadienį mokykloje? - paklausė ir jau vienos rankos delne spaudė durų rankeną.
- Tai, ži.. - ir tada ėmiau stipriai kosėti.
Akyse ėmė kauptis ašaros ir beviltiškai ridentis mano įraudusias skruostais lyg nuo kokio kalno. Rankomis susiėmiau pilvą ir kiek kilstelėjau galvą, jog pažvelgčiau į jį. Mano lėlė žiūrėjo į mane palinkusi, jog geriau matytų mano pakraupusias akis. Kažką sakė, bet nesiklausiau ir labai dramatiškai nukritau jam į glėbį.
Turėčiau gauti kokį prizą už vaidybos įgūdžius. Kuri mergina galėtų išlikti rami it lavonas, kol ką ant rankų, priglaudęs prie stiprios krūtinės, neša toks vaikinas kaip Kajus.
Cha, asta la vista Viktoja. Olivija grįžta, žiurkike. Tuoj turėsi rasti savo vietą, toli toli nuo mano nuosavybės.


Rouzė


-Kajau, - rankomis atsirėmiau į jo krūtinės raumenukus, - ar padėsi man su chemija? Aš visai nieko nepagaunu, - lėtai dėsčiau savo problemas, nagais aukštyn žemyn braukydama per jo krūtinę. Jis pažvelgė į savo draugus ir atsakė:
-Nežinau ar Viktorijai tai patiktų, bet juk tai tik chemija, - žaviai nusijuokė jis ir aš vos susilaikiau neištirpus.
-Tai žinoma, galėtume susitikti Starbucks po pamokų, - pasistengiau išspausti pačią nekalčiausią miną.
-Gerai. Starbucks, - linktelėjo ir aš nuo jo atšlijau. Po akimirkos prie jo priėjo Olivija. Aukšta, liekna, su nuostabiais vilnijančiais kaštoniniais plaukais ir mėlynom akim. Tikra vaikinų svajonė. Bet regis Kajus į ją nekreipia dėmesio. Bent jau kaip į merginą... O tai labai puiku, nes tik dar viena konkurente mažiau. Slapta džiūgauju ir linksmai jam pamojus keliauju į kitą pastato kraštą.
Kajus tobulas. Linksmas, žavus, gražus, sportiškas... Kartu su juo esame partneriai fotografų klube. Deja jam nelabai sekasi, bet jo aistra fotografijai mane žavi. Daviau sau pažadą, kad jis būtinai su manimi eis į žiemos šokius. Bet pirma reikia atsikratyti Viktorija.

Šypsausi ir mojuoju visiems pažįstamiems. Mokykloje esu gana populiari. Dramos, fotografų klubų vadovė, mokyklos laikraščio redaktorė ir žurnalistė. Beto esu gana graži. Šokoladinės akys, šviesūs plaukai, liekna figūra. Vaikinai atkreipia į tai dėmesį, bet tik ne Kajus. Jis pernelyg ištikimas savo merginoms. Nors jos kažkaip greitai dingsta iš jo eterio.
Tiek to, - nusipurtau ir įeinu į tualetą. Sėdžiu sau ramiausiai ant klozeto ir mano ausis pasiekia jaunų mergaičiukių balseliai, kurios apie kažką aiškiai svaigo:
-Steise, kaip gaila, kad Kajus užimtas. Aš tikrai jį kviesčiau į Žiemos šokius, - pasakė viena saldžiu balseliu, o aš iš pykčio net suspaudžiau tamponą.
-Nesijaudink, manau Viktorija greit nebebus jo mergina. Girdėjai apie Oliviją? – aš atleidau gniaužtus ir suklusau, pridėjus ausį prie durų, - tai va, ji tikriausiai joms prigrąsina ar ką, o pati tai sukta lapė, sukasi aplink jį. Fe! – sušuko, o aš net nuo klozeto nukritau.
-Ei kas ten? – paklausė kita, o aš greit susitvarkiau ir atsistojau. Pasiėmiau rankinę ir išėjau iš kabinos.
-Tai ką ta Olivija daro? – Paklausiau mergaičių ir nusiplovusi rankas, ėmiau tvarkytis makiažą.
-Na, ji geriausia Kajaus draugė.. Ir.. Ir.. – Striginėjo, - ir ji tiesiog įkalba kitas merginas, nebūti su Kajumi, - pagaliau išpoškino.
-Hmmhmh.. – pakreipiau savo tobulas lūpas ir mintyse kurpiau planą. Ji atsikratys Viktorija, o aš skubiai užimsiu jos vietą. Man ji tikrai nieko nepasakys. Ha. Pergalingai šypsojausi ir pastebėjau, kad į mane vis dar spokso pyplės.
-Na, ko laukiat? Tuoj skambutis, judinkitės, - vijau jas šalin, o jos, kaip pabaidyti kiškiai išliuoksėjo iš tualeto.

Tobula, tobula, tobula.
Kartojau sau, eidama link Starbucks.

Spoiler:

O, man labai patiko.
Labai lauksiu kitų dalių.!

Gan nuvalkiota įdėja? I never thought about that.

Na, šaunu! Na, kai surinksiu kokius 5 komentarus, tada įdėsiu ir kitas dalis ^^.

Įdomu visai, laukiu tęsinio!

O aš kuo toliau tuo labiau noriu ištrint šią istoriją ir pradėti rašyti kitą.
Ha!

Well, ačiū, Goda. Jau trys ^^.

Dieve, nesijaudink tu tiktai. Jūs nė kritikos nepateikėt, kad norėtųsi nebetęsti. So it's not ur fault. Beje tų dalių jau 8, taigi tereiktų kopijuoti ir mesti. Bet aš noriu siekti kažko tobulesnio ir nuostabiam forumui atskleisti viską VISKĄ ką aš galiu ir išspausti viską iš savęs, ką tik turiu. So, don't wory, be happy.