nevaizduosi beždžionės

Rašo Virginija ir Lukas


Net per miegus jaučiau skausmą kažkur prie antakio. Grįžau vėlai kai jau visi miegojo, ir iškart, vos spėjau įkristi į lovą, užmigau. Su batais virtau į švarią patalynę ir už tai ryte gausiu velnių. Bet pastaruoju metu velnių iš viso nebesiklausau. Atsijungiu ir tiek. Kažką sapnavau, bet dabar neprisimenu ką. Visada taip man. Atsikėlęs šokau iš lovos, prisiminęs ką vakar pasidariau. Auskaras antakyje neatrodė taip baisiai, kaip baisiai skaudėjo. Dabar tereikia pasirodyti mamai ... ir vėl atsijungti. Atidariau duris ir lyg niekur nieko nuėjau į virtuvę. Prie stalo jau sėdėjo mama ir gėrė kavą.
- Labas mama.
- Kur buvai.
Neskambėjo kaip klausimas, niekada neskamba.
- Pas draugą.
- Mh. Areštas savaitei.
Tylėjau. Jeigu labai jau prireiks - paspruksiu. Jau pyliausi arbatą kai ji atsisuko.
- O dieve švenčiausias.
Tylėjau vėl, ir mama tylėjo kelias sekundes.
- Ką tu sau pasidarei, ar žinai kiek atvejų visa tai pasibaigia infekcija? Atsimeni kaimyną Andrių, kai jis prasivėrė...
Atsijungiau. Ji be perstojo kažką garsiai aiškino. bet pastebėjus, kad nekreipiu dėmesio užbaigė daug labiau veikiančia gaida.
- Du mėnesiai arešto, jokio lauko, jokio kompiuterio, mokykla, namų darbai ir miegas.
Nežinojau ką atsakyti, nežinojau kaip baisu tai bus, nežinojau ar tikrai du mėnesiai.
- Ir Džiugai.
- Kas?
- Aš neisiu į darbą. Seniai norėjau pasiimti atostogas, dabar tinkamas metas.
Tylėjau. Bus siaubinga.

jeigu aš postinu tai mano rašyta ir atvirkščiai .ačiū :D

Siaubingai ryški pilnatis visą naktį neleido užmigt, todėl visai netikėtai pažadinta aštuntą valandą ryto buvau pasirengus visus nušluot nuo žemės paviršiaus. Laimei tas noras kažkur išgaravo priėjus prie veidrodžio. Vaizdas jame mane džiugino. Buvau tobula pati sau, išlepinta ir nekontroliuojama tėvų. Dariau ką norėjau, grįždavau kada norėjau. Turėjau viską ko man reikėjo ir nereikėjo. Tėvai visada užsivertę darbais, todėl kiekvieną mielą rytą šuo su pasimėgavimu iškrapšto mane iš lovos. Jis žino, kad bijau, jog jis vėl apšlapins kurią nors iš mano super brangių suknelių ar rankinių. Nusileidus į apačią kaip visada matau tobulos šeimynėlės įvaizdį: mama prie viryklės ruošia pusryčius, o tėtis geria kavą ir skaito laikraštį.
- Labas rytas, dukrele. – choru pasako tėvai vos išgirdę mano aukštakulnius kaukšint laiptais.
- Labas tėti, labas mama. – šypteliu ir išeinu nelaukdama kol mama pradės burbėt kaip galima vedžiot šunį su aukštakulniais.
Ir vėl kasrytinis maršrutas. Kadanors sugalvosiu naują.

Kai jėga.

Citata :

virtau

TB: įvirtau.

Citata :

Atsikėlęs šokau iš lovos prisiminęs ką vakar pasidariau.

TB: Atsikėlęs šokau iš lovos, prisiminęs ką vakar pasidariau.

Citata :

Neskambėjo kaip klausimas, niekada neskamba.

Čia tikriausiai kažko trūksta, arba aš tiesiog nesuprantu.

Bet šiaip sužavėjo ir priverčia laukti dar.
Sėkmės jums abiems!

Too late.

PART 2:

Citata :

Laimei tas nors kažkur išgaravo priėjus prie veidrodžio.

Trūksta žodžių arba netinkama formuluotė.

Šiaip gražu, bet Virginijos stilius. Plakta košė vietom.

Na, aš už jus!

Citata :

Citata :

Laimei tas nors kažkur išgaravo priėjus prie veidrodžio.

Trūksta žodžių arba netinkama formuluotė

Ištaisiau jau. : D

kablelį ištaisysiu, virtau man visai nieko, o tas sakinys tai visai normalus. Ačiū labai :D

Greitai išmaukiau puodelį juodosios arbatos, pakilau nuo stalo ir nuėjau šukuotis. Nelabai man reikėjo tuos plaukus tvarkytis, bet reikėjo susirasti priežastį dingti iš virtuvės, nes mama be perstojo žiopso tai į auskarą, tai į mano akis. Tikriausiai galvoja, kad taip pajusiu kaltę ar dar ką nors. Galų gale nusprendžiau išeiti iš vonios, užsimečiau ant peties kuprinę ir tyliai pabandžiau išsmukti iš namų. Nenoriu dar labiau kaip nors, pavyzdžiui per garsiai eidamas, sunervinti mamos. Man išeinant pasigirdo nežmoniško garso paliepimas.
- Džiugai po pamokų iš karto namo! Jeigu negrįši antrą, nors ir visą miestą apvažiuosiu ir tave surasiu! Sėkmės mokykloje!
- O taip mama, girdėjo visi kaimynai,- sumurmėjau.
- Ką sakei?
- Nieko.
Nulipau laiptais iš penkto aukšto, nes lifto, aišku, nėra. Paprastai iki mokyklos pavažiuodavau autobusu, tačiau šiandien dar liko daug laiko, tad geriau nueisiu. Slinkdamas link vidurinės sutikau kelias senutes, kurių šunis vedžiojau, arba panešiau jų krepšius, arba vaikystėje žaidžiau su jų anūkais. Pasisveikinau su visomis, ir "šiltai nusišypsojau". Abejojau ar jos pastebėjo auskarą, nes vis dar žiūrėjo į mane kaip į angelėlį. Man patiko močiutės. Tokios mielos, nekelia balsų, nepastebi auskarų...
Įžengus į mokyklą vėl užklumpa tas jausmas, jog čia baisiai nenori būti. Pasisveikinau su keliais pažįstamais, ir nuslinkau prie chemijos kabineto.

Citata :

priežastį

TB: priežąsti

Citata :

sunervinti mamos.

Vartojant tinkamai, būtų "Sunervinti mamą".

Citata :

- Džiugai po pamokų iš karto namo! Jeigu negrįši antrą, nors ir visą miestą apvažiuosiu ir tave surasiu! Sėkmės mokykloje!

Šioje vietoje norėjosi išskirti paskutinius paliepimus, kaip:

- Džiugai, (kreipinys) po pamokų iš karto namo! Jeigu negrįši antrą, nors ir visą miestą apvažiuosiu ir tave surasiu! - (pvz:. Girdėjau beprasmius šūkčiojimus ir paskui mama supratusi, jog tai man visai nerūpi palinkėjo sėkmės mokykloje.)

Nes gyvenime nepastebėjau tokių robotų, kurie vienodai ir klykia, ir linki sėkmės mokykloje.

Citata :

pavažiuodavau

Pavažiuoti - tai, visą laiką VAŽIUOTI keliu nuo taško A iki taško B. Tačiau tau reikia iki taško C, todėl nuo taško B tu tik PAVAŽIUOJI iki taško C.

Tinkamai vartoti būtų galima: Važiuodavau.

Citata :

tačiau šiandien dar liko daug laiko, tad geriau nueisiu.

Nesuderinti laikai.

TB: Tačiau šiandien liko daug laiko, todėl nusprendžiau nueiti pėstute.
Or something like this.

Gali kritiką priimti, gali nepriimti.
Aš tik surašau savo nuomonę.
Žinau, kad esu piktybinė ragana, knisanti jums gyvenimus. Bet taip jau yra :DDD

ne ,tu tik taip įsivaizduoji ;)

Chemija buvo šlykšti. Ta pasišiaušus senė už pusę nepadarytų namų darbų įrašė vienetą (ypatingas vienetas tik man, niekas daugiau negauna mažiau negu dvejeto). Pirmadienis, pirma pamoka chemija, du mėnesiai arešto, mamos atostogos... Kas gali būti nuostabiau? Ir vis dėl to, kai kas pakėlė nuotaiką. Neįtikėtinas vaizdas. Išsimaliavojusi blondinė Beatričė stovi vidury kolidoriaus su kempine rankoje. Niekada nesitikėjau, kad išvysiu tokį vaizdą. Sukikenau ir tikėjausi, kad ji neišgirdo. Neduok tu dieve, jeigu jai užkliūsiu, jau geriau į mokyklą niekada gyvenime negrįžti. Prarasiu ne tik paskutinį merginų dėmesį, bet ir visus draugus, maža to, gal ir gerus pažymius. Nors gerai pagalvojus - nusispjaut. Blogiau nebus.
- Žiūrėkit, Beatričė su kempine,- pradėjau balsu juoktis.
Vienintelis visame kolidoriuje.
Na ir kas. Tegu lenda visi jai subinėn, man juokinga, aš ir juoksiuos. Nelaukiau ką darys ar pasakys ta pasipūtėlė, tiesiog apsisukau ir , jau su didesniu nusiteikimu, nuėjau į lietuvių kalbą. Laukė ilgas, labai tinkamas snaudimui, rašinių atsiskaitymas.

Pas jus abu dar buvo klaidų, bet kokio velnio taisyt.
Na, o šiaip mintis visai nieko.

Nustebino Virginija, taip šmaikščiai nupasakota ir šiaip gražu. Remiantis tikrais faktais, tiesa?

O Lukas, kaip Lukas. Savo ateivių stilium. Bet juk nesakau, kad blogai :DDD.

Ai kiek mačiau jau ištaisiau specialiai, kad nekibtum :D kas per ateiviškas stilius? :D o šiaip jo, Virginija mane irgi nustebino

Ką žinau, kietai parašei baisiai :D

Bet tai kaaaaai kietai jūs rašot. :DD

Mano rašinį apie Tėvynės sąvoką įvertino devynetu. Nieko tokio, galėjo būti ir blogiau, juk rašiau naktį, ir dar truputėlį ikaušęs. Kartu su Haroldu surengėm šventę jo vardadienio proga. Beveik nesiklausiau kitų darbų, bet kažkodėl įsiminiau Danguolės rašinį, kuriame nebuvo jokios 'tėvynė labai svarbi, be jos negalime gyventi ir bla bla bla' banalybės. Ji tiesiai šviesiai pasakė, kad ji mananti, jog tėvynės sąvoka po kelių šimtmečių iš viso išnyks, ir , kad dabar tėvynė apsoliučiai nieko nebereiškia. Tikriausiai. O ir šiaip, Danguolė yra visai miela. Bandau laimę.
- Labas, man labai patiko tai, ką rašei apie tėvynę, iš kur ištraukei tą rašinį?
- Pati parašiau. Rašinys ir tiek.
- O man jis atrodo visai geras...
- Aš ir nesakiau, kad jis blogas. Ir iš viso. Atsiknisk Džiugai.
Koks gi būtų pirmadienis, jeigu Džiugui nors kiek sektųsi. Atrodo, kad tai natūralu. Pirmadienį niekada nesiseka, tačiau neapleidžia mintis, kad viskas dėl tos Beatričės. Nežinojau ar jos bendrauja, ir ar ji jau girdėjo apie mano poelgį kolidoriuje. Ką aš čia nusišneku. Su Beatriče bendrauja visi kiek tik išgali, o ta žinia tikriausiai pasklido mokykloje per penkias minutes. Ir kaip man dar kyla abejonių.

kaip veža visas šitas rašymas ... :D ok dar vieną parašysiu

Tai vat rašykit ir rašykit, nes viso šito skaitymas taip pat "veža". :DD

Galų gale siaubinga diena mokykloje baigėsi. Daugiau niekas su manim nepasisveikino, niekas neatsakė į klausimus, niekas nė žodžiu nepersimetė, niekas išskyrus Haroldą. Dažnai pagalvoju, kad man pasisekė. Turiu bent vieną draugą. Besąlygiškai tikrą. Vietoj to, kad kaip kiti, Haroldas atakuotų mane sutrikusias ir pasibaisėtinais žvilgsniais, jis net pagyrė mane. Sakė pats jau kelis metus norėjo nors kartą parodyti tai mergšei. Norėjo, bet nieko nedarė. Ir niekada nedarys. Būtų beprasmiška visus likusius metus vidurinėje išgyventi pragarą vien tik dėl savo principų. Tikriausiai jis taip galvoja. Kartu ėjome iš mokyklos kol mūsų keliai išsiskyrė. Ir vėl nevažiuoju autobusu. Jeigu jau turiu laiko iki antros - išnaudosiu jį.
Grįžau po antros penkiolika. Vos išsispyrus iš batų pasigirdo balsas iš svetainės.
- Vėluoji.
- Nesulaukiau autobuso, todėl ėjau.
- Gerai, jau skambinau Haroldui, bet jis sakė, kad eini namo. Šį kartą patikėjau, jeigu pasikartos šitas tavo flegmatiškas slinkimas namo, prižadu, sėdu į mašiną ir ieškau.
- Gerai mama,- ačiū dievui Haroldas supranta kas per beprotė yra mano mama, ir į jos skambučius reaguoja mandagiai.
Nuslinkau į kambarį daryti namų darbų. Nenoriu valgyti, tuo labiau, butas pilnas kažkokio šlykštaus troškinio su kiauliena kvapo. Namų darbų atsargos ištuštėjo baisiai greitai, todėl iš nuobudulio įsitempiau į kambarį mamos katiną Ciciną ir pradėjau su juo žaisti. Pirmą kartą šiais metais. Nekenčiau kačių.

Mama buvo siaubinga visą vakara. Ji klausinėjo kur ir kaip prasidūriau auskarą, liepė jį išsiverti. O aš jai atsakydavau vis tą patį. "Jau ir taip du mėnesiai arešto". Ji trumpam nutildavo, ir tikriausiai svarstydavo ar panaikint tuos mano du mėnesius ir įtikinti mane išsiverti auskarą, ar vis dėl to būti griežta motina ir nuosprendžio nekeisti. Na pakolkas man liko du sveiki mėnesiai ir nieko daugiau, tik tas katinas, kuris šerdamasis sukrovė neblogų pukų atsargų ant mano lovos. Galvojau apie Beatričę. Žinau, kad tas pudros gabalas nevertas mano minčių , bet vis dėl to. O kas dabar? Kas man gresia? Ko laukti? Nesvarbu. Prieš naktį prisiverčiau suvalgyti tą šlykštų troškinį su kiauliena. Geriau jau suvalgyčiau Ciciną, tik ne kiaulieną. Bet stengiuosi būti palankus motinai, gal areštą sumažins.
Užsidariau į kambarį ir klausiausi Skorpions disko. Buvau jau beveik atsijungęs, bet tada vėl mintys apie Beatričę.
Ateitis buvo tokia miglota, bet ne per daug, nes galėjau suprasti, jog viskas bus suknista.

Man labai patinka Džiugo dalys ir tos mandarinės pokalbiai su matematikos mokytoja.

Pritariu Vainei, ši istorija iš ties kieta ^^.

wtf mano kompas neberaso lt raidziu. gal zinot ka daryt. ?

Kokie pas tave windowsai?

ne tame esme. Kazkodel skypej yra lt raides, o intike ne. tai rasiau skype lange, nukopinu ir dedu :D

Galų gale mane išvertė iš lovos. Purtė taip, kad dabar stebiuosi, kaip mano senas guolis liko sveikas.
Taigi, tėškiausi veidu į grindis ir pažiūrėjau į laikrodį. Kiekvieną dieną kėliausi pusvalandžiu anksčiau. Šiaip ne taip užsimerkęs atsidūriau virtuvėje.
- Kas yra? Dar pusvalandis einu mie...
- Tėvas lauke.
- Ką?
- Tėvas lauke tavęs laukia.
Užsimečiau švarką, įšokau į batus ir išbėgau pas tėtį.
Nežinojau kas atsitiko, kad jis pagaliau atvažiavo. Daugiau negu po dviejų mėnesių.
Jis stovėjo prie savo juodo mersedeso, atsirėmęs į dureles. Pribėgau prie jo ir apkabinau. Visai kaip ankstyvoj vaikystėj, kai tėtis grįždavo iš darbo. Galų gale paleidau jį.
- Aš nebegrįšiu.
Tylėjau. Jis atvažiuodavo retai, bet vis dėl to atvažiuodavo. Negi jis nebegali nė prie namų prisiartinti?
- Išskrendu su Džese į Ameriką. Viskas jau sutvarkyta,- jis šiek tiek patylėjo,- vis dėl to, galbūt grįšiu paatostogauti.
Man patiko tėtis. Mes vis mažiau bendravom, bet man jis patiko. Ir dabar jo nebebus. Būsiu aš, mama ir Cicinas. Amžinai. Apsisukau ir grįžau namo. Pamiršau paskutinį kartą pažiūrėti į tėtį.

faina dalis

Trūksta jausmų ir detalių išplėtojimo.

Bet, visai nieko.

Citata :

Pirma pamoka (...)

Prieš šitą enter, kaip prieš naują pastraipą ir voila! Mielas tas Džiugutis.

Kvaila ta mandarinė.
Šiais laikais pragare išgyvena tik pats velnias.
Užsimanė nelabasis tapt angelu :DD.

Na, sėkmės.

eeeeeeevh. tyngiu šiandien rašyt