tai tik mintys laukiančios kelionės

TRAGIŠKAI TYLU

Ramybė kartais būna pernelyg triukšminga
Ir aidas grįžta – tuščias atgalios.

Gyvenimas lyg laikrodis klajoja
Triukšme nerasdamas ramybės amžinos.

O aš gyvenimu apdovanota –
Ramybėj triukšmo rasti negaliu
Nes kartais viskas būna tragiškai tylu.


ŽIEMOS SEKUNDĖ

Kai snaigės leidžias pamažu
Tu pastebi jų judesius grakščius.
Juk jie Tave ramina,
Ir pamažu sielą valgidina...

Ir kai lange pražysta gėlės –
Jos suteikia vilties
Kiekvieną dieną eiti
Ir nebijot mirties.

Ledu sustingę medžiai
Prabyla laukimu
Jog kiekviena sekundė
Prabėga su ritmu.

ŽMOGIŠKA

Tuščia –
Ištroškusios upės.

Gyvenimas –
Kažkuri pradžia ir pabaiga.

Klaida –
Kelias, kurio neturėjai eiti.

Laimė –
Susipažint su tuo, kas esi.

Tikslas –
Paliesti pasaulio viršūnę.

Jausmas –
Galėjimas jausti kitos širdies virpesį.

Žmogus –
Tobulas saulėlydis amžinybėj.


Jaučiu

Mintyse neramus horizontas
Tamsa ir suglumus tyla...
Langą varsto likimo ranka.
Priešaky veriantis žvilgsnis
Ir baimė nuoga.
Žodžių kelias trapus ir slidus,
Lieka pėdsakais,
Juokiasi, verkia...
Jaučiu, bijau pripažint kuo tikiu...

Ne čia

Paukščiai išduoti ir tušti sapnai,
Keliauja kažkur, tarytum į ateitį.
Supintos mintys, pamiršti žaislai
Pasliko kitur, tikriausiai praeitį.
Gyvenimo gijos voratinkliais virtusios
Užsibuvo beribėj dabartį.
O tu, tik likai medžių šlamėjime,
Lengvų dulkių plazdėjime,
Bet ne čia.

Tai tik mintys

Sparnai, kuriais plasnoja žmonės.
Tai tik mintys, laukiančios kelionės.
Tarytum dulkės kylančios aukštyn
Tyliai tupi...
Sparnai, kuriais plasnoja žmonės -
Susipynę vėjo mazguose.
Tai tik mintys, laukančios kelionės.
Sparnai, kuriais plasnoja žmonės.

Amžiams su manim.

Lietus, kuriame paskende žodžiai -
Beldžiasi į mano langą tyloje.
Tarytum neždamas ramybę -
Kelyje...

Dangus, kuriame pakyla paukščiai
Krinta man ant veido naktyje.
Atrodo lyg ieškotų šilto glėbio -
Manyje...

Žmogus, kuriame paklydo laikas
Neleidžia eiti jam skirta kriptim.
Žinau jis nori amžiams likti
Su manim...

Pasiilgstu.

Aš nuolat pasiilgstu Tavo žvilgsnio
Ir Tavų jausmų.
Kaip pasiilgsta žmonės sniego,
Ar danguje pirmų žvaigždžių.

Man nuolat reikia Tavo rankų,
Kurios pakeltų, kai nebus jėgų.
Kurios atremtų skausmą
Ir suteiktų viltį tuo pačiu....

Taip pat man reikia Tavo žodžių,
Kurie atmuštu vėjus iš kitų krantų...
Ir tyliai pasakytų:
„Tu žmogus, kurį myliu...“

2009 metai

Rasos lašai.

Rasa nukritusi ant tako
Staiga paliečia jautrią žolę,
Kuri taip troško gaut ramybės...
Ji krenta tiesiai man ant veido.
Jaučiu, kaip šala rankos,
Joms reikia šilumos...
Šalikėlėj dar vėjas trankos,
Atnešdamas šalčius iš tolumos.
Jis liečia mano plaukus,
Kurie apsigaubia šerkšnu.
Tik spėju dar pajust,
Kaip ašra šilta išrieda,
Bet ji nešildo.
Tik pradingsta,
Tarp kitų rasos lašų.

Būsiu.

Aš būsiu Tau nakties žvaigždė,
Jei kada nerasi kelio namo.
Aš būsiu Tau šiltas lietus,
Jei Tau reikės švelnaus prisilietimo.
Būsiu Tau viltis,
Kai vėjas užtrenks visas duris.
Būsiu ugnis,
Kai stings iš šalčio vieniša širdis.
Ir būsiu žmogus,
Kuris stovės šalia, kai bus sunku,
Kad nugalėtų skausmą su Tavim kartu.

Tikiu Tavim.

Tikiu žodžiais, kurie negrįžta -
Palikdami, tik skausmą viduje...
Tikiu jausmais, kurie išplaukia
Į tolimą kelionę - naktyje.
Tikiu darbais, kuriu nauda
Galbūt suteikia kažkam viltį...
Tikiu tavim, kurio galbūt
Aš neturėjau vėl - pamilti...

Stoviu aš - viena.
Bėgančiam laike, stoviu aš, viena.
Nužvelgiu visus - skubančius metus.
Pamatau Tve, stovintį šalia
Žvelgiantį tolyn, kviečiantį kažką...

Bėgančiam vaizde, pamatau save,
Skubančia kažkur beribėj erdvėje...
Krentančia žemyn, išskleidžiančia sparnus,
Skrendančią tolyn, pamirštančią visus...

Tu

Tu mano meilė ir svajonė,
Tu mano meilės nuostabūs sapnai.
Girdžiu Tave, kaip gali tik girdėti žmonės,
Girdžiu Tave dabar ir amžinai.
Tu mano ašaros ir mintys,
Tu mano meilės sklandantys jausmai.
Myliu Tave, kaip gali tik mylėti žmonės,
Myliu Tave dabar ir amžinai.

*

Nukritusioj ašaroj - sužibo viltis,
Nušvito pasaulis visomis spalvomis.
O lekiantis laikas sustojo šalia,
Palaukė kol pasivys jį dalia...
Stingdančios tyloj - miegojo rasa,
Ryto aušroj pradingo vėsa...
Bėgantys metai nelaukė lietaus,
Tik bėgo tolyn.
Jų nieks nepagaus...

Paklausyk.

Paklausyk lietaus.
Dalis jo - mano skausmas
Sunkiai krentantis ant žemės
Ir greit išdžiūstantis,
Kaip džiaugsmas.

Paklausyk vėjo.
Jo šnabždesys - tai mano šauksmas,
Sudūštantis į tūkstančius aidų...
Jo prisilietimas - beribis jausmas,
Ušpildantis širdį daugybe maldų...

Paklausyk plakimo.
Savos širdies, ne svetimų žmonių.
Kekvienas dužesys - mano ašara,
Nukritusi į širdis - atgaivinti jų...

Svetimi.

Kasnakt girdžiu,
Kaip vėjas drąsko pamirštus žiedus,
Juos tyliai neša į svetimą pasauly,
Kur nepažysta jie kitų žiedų...
Kasnakt matau,
Kaip žvaigždės įsižiebia,
Įnešdamos ramybę ir spindesį danguij...

Aš taip pat norėčiau skrist į
Svetrimą pasauly, kur galėčiau būt -
Viena tarp svetimų.
Ten galėčiau degti, šildyti, kaip saulė
Įnešdama ramybę tarp svetimų žmonių.


Neturiu.

Aš neturiu sparnų,
Bet mintimis skrendu.
Svajonėm dangumilekiu,
Ir ieškau tolstančių jausmų...
Aš ašarų jau neturiu,
Bet verkti lietumi galiu,
Galiu nuplauti sielvartą žmonių,
Pabūti šildančiu lašu...
Jaumų aš jau nebeturiu,
Bet šildyt saule aš galiu..

Du pavargę žmonės.

Du pavargę žmonės, paklydę jausmuose,
Užmirše savo tikslą, gyvena varguose...
Vėjo nublokšti į užmirštus krantus,
Bandantys surasti mylimus namus,
Bėgantys nuo melo, skubantys laike,
Ieškantys ramybės savo galvoje.
Du pavargę žmonės, skubantys kažkur,
Skriejantys į nieką, nesvarbu, bet kur...

Nematomas peizažas

Nurimęs vasaros peizažas -
Tik rūmai tolumoj balti,
Tiktai į kelią atsigręžus
Dar mano vienuma skaudi...

Nematoma dvasia praskrieja -
Paliečia mano ji pečius:
Ak, negalvokim, kas praėjo
Ir ko jau niekad nebebus.

Kraštas.
Užmigusi saulė, raudonas dangus,
Medžiai nuvarge ir kelias tiesus...

Sušalusi žemė, rasota žolė,
Paskende jausmai ir laiko strelė...

Nurimęs vėjas ir jūros banga,
Paukštis užmigęs pabudo staiga...

Žvaigždėtas dangus, takas jame
Skęsta lėtai tamsioj erdvėje...

Sapnas atęjes, išnyko staiga
Mėnuo pakilęs, sužibo slapčia...

Debesys plaukė, ten dangumi,
Jiek - kaip ir mes, perdaug vieniši.

Naktis.

Žvarbus vėjas paliečia pečius,
Pajuntu, jo stingdantį šaltį...
Vakarui grįžtant tamsėja dangus,
Iš lėto pabyra šaltas lietus...

Nakties tyla - uškloja žemę,
Paliečia kelią į šiltus namus.
Jaučia ji kekvieno laimę,
Žino ji tavus jausmus...

Šaltas vakaro dvelksmas,
Virsta nakties dalimi...
Ir dangus šianakt žvaigždėtas,
Išlieka manoj atminty.

Spalio tylėjimas

Kaskart ruduo paliečia širdį,
Kaskart jaučiu jo šaltį savyje...
Kai vėjas žaidžia tamsioje padangėj,
Girdžiu jo balsą, spalio tyloje...

Kai krenta lapas, leidžias jis iš lėto,
Taip kyla žmonės, suklupe kelyje...
Jau slepias saulė, tik tavoj vaizduotėj
Išlieka vaizdas šiltas, kaip liepsna...

Tyki aušra, kaip tavo akys
Užmigo šalčio stingdančio, sapne
Tavo pasauly nebėra man vietos
Grįžtu atgal, dėja viena...

Mėnulis skęsta, nakties tyloje,
Tu mano raudos negirdi tamsoje...
Jaučiu kaip lietus, jau liečia mane,
Bet man per mažai, kas tai - tyla?...

2008 metai

Mergaitė

Gerklėj užstrigo mergaitės gležnas balsas,
Jos akys žėri mėnulio pilnaty.
Lyg mažas vaikas stovi menesienoj,
Kuri apšiečia jos ašarą aky...

Staiga į plaukus įsipynė vėjas
Kuris skraidina jos raudą į namus...
Šuo prie laiptų vis dar neramus,
Jis kaip ir ji toks vienišas, bailus...

Norėtu eiti ji namo kur lėlės,
Bet ji nenori grišt kur nežinia...
Norėtu ji nebūt maža mergaitė,
O virsti tą ryškiąją žvaigždute...

****

Norėčiau būti aš pelenė
Ir kartais virsti princese
Nutiesti laiptuose kurpaitėm kelią
Kad pas mane ateitum paslapčia.

Atėjas tyliai tu man padainuosi
Dainą mylinčios širdies,
Atėjas tyliai tu mane bučuosi,
Glausi prie savos širdies...

Kai tamsą išsklaidys mėnulis
Su dūžiu dvyliktu nakties
Pabėgsiu tyliai nuo tavęs lyg vėjas,
Nuo mylinčios švelnios širdies.

Suklupus bėgdamai nuo laiptų
Man ašara per skruostą nuriedės
Nukris jinai lengvai ant žemės
Ir meilės krištolu spindės...

*

Mažoj mano saujoj
Pakvimpoa lietus,
Pražysta žiedelis,
Lug rytas gaivus.
Pasaulis spalvotas
Vėl tampa ryškus,
Ir laimę atranda
Pasiklydęs žmogus.
Mažioj mano saujoj,
Spindi dangus
Ir visas pasaulis-
Liūdesys nebylus.
Pabunda ten rytas
Su žiogo daina,
Ir saulė pakvimpa
Laukimo gaiva.
Mažoj mano saujoj
Telpa žmogus,
Tas kuris saugo
Manos laimės vartus.


Mes

Juk mes tik žmonės,
Pasiklyde nakty.
Nežinom kur eiti
Kai liekam vieni.
Ieškom pagalbos,
Kai suklumpam kely.
Pasaulį pamirštam
Draugų apsupty...
Mėginam pabėgti,
Mes nuo tiesos
Melo ragave
Be atgaivos...
Žiurim į dangų
Laukiam ženklo tenai.
Gal kas išgirs
Mūsų maldą aukštai...
Verksmą, ir skausmą
Gal kas nuplaus
Ašaras mūsų-
Švelniai nubrauks.


Aš ir Tu - Svetimi

Kaip norėčiau dabar pamatyti,
Tavas akis, kai jos žvelgia vėl į mane.
Kaip norėčiau dabar pasakyti:
-Suprask, aš myliū Tave!

Bet visvien Tu neišgirsi,
Tu seniai kitam jau kely...
Laimę sau širdį pasilikęs,
Išėjai, pradingai Tu nakty...

Aš ir Tu - dabar svetimi,
Bet širdis tokia ji trapi...
Vis neleidžia užmiršt tų akių -
Be kuriių aš gyvent negaliu...

Geriausiai draugei

Tu šešėlis manajam kely,
Tu taškas manam sakiny.
Tu matai mana akimi,
Ir jauti mana širdimi...

Jei nebūtų tavęs - nebūtų manęs,
Nebūtų svajonių ir amžinujų kvailionių.
Nebūtų dangaus ir saulės jame,
Nebūrų žvaigždžių pilkam kelyje...

Nors mes jau užaugom, ir nesam vaikai,
Tačiau Tu žinai, kaip gyvent amžinai
Kaip laiką praleisti ir gėri išleisti,
Pavirs angelais ir išlikti draugais.

******

Kaskart kai vakarą aš pajuntu,
Suprast lygšiol aš negaliu.
Koks jausmas tūno ten gyliai,
Kur niekad Tu lygšiolėj nebuvai...

Kaskart kai Tu mane lieti,
Lygšiol suprasti negali.
Kodėl esu tokia trapi,
Per daug šalta ir išdidi.

Labai gražūs eilėraščiai.
Kažkur jau kelis mačiau regis...
Nekėlei į kokį kitą forumą?

Ačiū:)
Aš tuose forumuose kone ne kiekvienam esu, tai nesistebiu jei matei:D