Iev. vs Electron// rezultatai

Rašyba.
Tema: Laiškas Prezidentui.
Apibūdinimas: Rašot ką norit, kad būtu įdomu skaityti. Dydis nėra svarbus, per daug neišsiplėts ir per daug nepermažint.
Siūsti man į PM iki 2011.04.02

Ar rašinyje turi būti gvildenamos kažkokios visuomenės problemos ar tiesiog rašyti, koks tas prezidentas nuostabus yra? :D
Beje, rašyti mūsų prezidentei ar kokiam Obamai?

Čia jūsų pasirinkimas, svarbu kad būtu įdomu skaityti. : ))

Iš Iev. gavau jau. Laukiam Electron.

YIKES. Visiškai pamiršau.

B A L S A V I M A S

1.

Gerbiamas, prezidente

Ką jūs manote apie benamius sėdinčius gatvėje? Jei, nesvarbu, tada kam meldžiatės naktį prieš einant į lovą? Kaip jaučiatės žiūrėdamas į veidrodį, ar jūs savimi didžiuojatės?
Kaip galite ramiai miegoti, kai likusieji verkia? Kaip jūs sapnuojate, kai motina nebeturi paskutinio šanso atsisveikinti? Kaip jūs vaikštote aukštai iškėlęs galvą?
Ar galit pažvelgti savo šaliai į akis ir pasakyti - kaip?
Gerbiamas, prezidente,
Ar jūs buvote vienišas? Ar jaučiatės vienišas?
Kaip jūs galite sakyti, kad nė vienas nėra užmirštas, kai sėdite savo rūmuose, nors galėtumėt padėti kitiems išbristi iš tvankaus pragaro?
Leiskite man pasakyti apie sunkų darbą, minimalią algą su kūdikiu ant rankų, namų atstatymą po bombardavimo, lovos statymą iš kartono dėžutės...
Jūs nežinote apie sunkų darbą.
Tai kaip galite miegoti naktimis?
Vaikščioti aukštai iškėlęs galvą?

Kaip, gerbiamas prezidente?

2.

Gerbiamas ekscelencija,

pamilau jus, kai tik pirmą kartą pamačiau jus per savo nespalvotąjį skystųjų kristalų televizorių. Nors jūs negras, o aš baltaodė - pajutau labai artimą ryšį tarp mūsų. Suprantu, kad jums esu tik mažas žemės akmenėlis.. Bet aš tikiu svajonių išsipildymu. Tikiu, kad vieną dieną jūs aplankysite mano kaimą ir šalį kurią valdo moteriškė - mano tolima giminaitė. Ji man yra mano sesers draugės pažįstamos mamos kirpėjos klientės, kažkada sutiktos parduotuvėje panelės močiutės kaimynės vaikaitės buvusi karate bendrakursė. Taigi, nesu jau toks ir mažas akmenėlis šiam dideliam aruode.
Vos sutikus jus televizoriaus ekrane ėmiau sapnuoti jus, svajoti kaip jūs iškilmingai ant baltų žirgų pasirodote mano priekiemyje.
Rašant šį laišką man taip dreba rankos, kad net imu bijoti, jog neįskaitysite mano rašto.
Ak.. Obama.
Ką tik sužinojau, kad jūs turite žmoną ir vaikų. Kodėl jūs vedėte juočkę? Mūsų vaikai būtų buvę tokie gražūs. Ar numanote koks odos atspalvis būtų buvęs? Aš esu tyrai baltos odos, o jūs purvinai juodas.. Mūsų vaikai būtų buvę pačiu aukso viduriuku.. Jaučiuosi išduota..
Bet aš vis dar tikiu. Aš tikiu, kad vieną dieną, kai jūs perskaitysite šį laišką (jeigu man pakils ranka jį išsiųsti) tikrai nepagailėsite vieno kito milijono išdavystei padengti.
Tikiuosi mano laišką gavote, ir jei jį skaitote dabar, suprantate, kad tai tik balandžio pirmosios pokštas. Sėkmingo šalies valdymo. Aš tikiu, kad vieną dieną amerikiečiai supras, kad nigeriai - verti būti prezidentais!
Su meile, Nigga.

Balsuojaam, dvi dienas

2

balsuoju už 2, nors ir įžeidinėjo juodaodžiu.

2

2

2

2

Pirmąją kovą laimėjo Iev.

Antra kova:

Užduotis: "Mano batai buvo du"
Aprašymas: Palikta labai daug vietos fantazijai, so, tai gali būti eilėraštis, pasakojimas ar dar smth. kas. Ilgis nesvarbus, svarbu kad būtu įdomu skaityt.
Siūsi man į PM iki 2011.04.10

B A L S A V I M A S

1.

"Vieną naktį, šaltą, vėjuotą ir labai labai tamsią naktį mane užklupo liūdesys. Jis lėtai ir tyliai įslinko pro mano langą, o tada grėsmingai artinosi. Per nugarą ėmė lakstyti skruzdelytės, kurios ne tik kuteno, bet ir šaldė mano kūną. Liūdesys labai atsargiai perbraukė mano plaukus ir sukuždėjo į ausį:
- Aš žinau viską...
Tai skambėjo kaip paskutiniai akordai Bacho devintojoje simfonijoje. Kuo toliau, tuo labiau mano kūnas virto į ledą.
Trumpam nurimus liūdesiui, pakilau nuo lovos ir tyliai uždariau langą. Už jo sužibo kažkas, kas privertė mane šoktelėti atgal į savo vietą. Liūdesys susirietė kampe ir įdėmiai mane stebėjo, o tuo tarpu, pro durų apačią skverbėsi dar vienas juodulys. Jis skleidė bauginančius garsus. Taip, tai buvo baimė. Ji palindo po mano lova ir vėl išlindo. Kelis kartus apsuko ratą kambaryje ir iš manęs šaipėsi. Ėmiau drebėti iš baimės ir greitu judesiu kojas susikėliau ant lovos. Kelias akimirkas sėdėjau ir laukiau, kas gi bus toliau. Staiga, pamačiau, kad mano kojų apavai skirtingi. Tiksliau, ant kairės kojos puikavosi naujas sportbatukas, o ant kitos... O ant kitos iš viso nieko nebuvo. Ėmiau ieškoti savo bato po lova, bet ten nieko nebuvo. Liūdesys ir baimė kartu buvo susirietę kampe, kai iš po mano pagalvės išlindo spindulėlis. Viltingai ieškojau savo bato.. Spindulėlis, tas mažas vilties spindulėlis man apšviete viskas vietas kur negalėjau nieko įžvelgti. Staiga viskas dingo, neliko nei liūdesio, nei baimės, nei vilties. Tada atsibudau ir supratau, kad mano batai buvo du... Bet kai vienas dingo, tik su vienu gyventi negaliu.."

2.
- Maaaaam, - persisvėriau per turėklą ir išstūmiau iš plaučių orą, suvirpindama balso stygas.
- Kas, širdele? – Prie laiptų pasirodė švelni ir visuomet mamiška persona.
- Ar matei mano batelį? Niekur jo nerandu! – Panikavau ir iš ties nežinojau kur dėtis.
- Gal Džošas kur nors nuslėpė, - sukikeno ji ir toliau nuėjo pas savo drauges gerti popietinės arbatėlės. Visa ta ceremonija yra klaiki ir net nejuokinga:
Penkios kvaksės susirenka apkalbėti visų kaimynų, išgerti arbatos, apkalbėti savo vyrų, suvalgyti pyragaičių ir poto apkalbėti juos, bei skųstis, kodėl jos neina sportuoti.
Mano manymu. Tai kvaila, kvaila, kvaila. Ir kai man bus 40, aš tikrai tikrai tikrai tikrai tikrai tikrai tikrai tikrai tikrai tikrai netapsiu beviltiškakvakse.
Smegenys galvokit! Dabar svarbiausia batas.
Batas, batas ir dar kartą batas.
Na, tiksliau batelis.

Žodžiu einu su Adamu į pasimatymą ir štai likus vos 2 valandoms iki jo aš neberandu savo naujojo ir žvilgančio batelio. Be jų tikrai neatrodysiu žavingai ir elegantiškai, o prabangioje jachtoje tikrai nesedėsiu su kedais ir įprastais drabužiais. HRRR.

Kurgi aš juos paskutinį kart mačiau?

Vakar. Taip. Vakar matavausi savo kambaryje.
Tačiau kambaryje jų nebuvo.
Vadinasi – Džošas.
Kodėl jis? Na, jis yra mano vyresnysis brolis, kuris amžinai krečia man išdaigas, nesąmones ir šiaip mane erzina.

Taigi nuėjau į jo kambarį ir pabeldžiau tris kartus.
- Džošai, atidaryk duris!
- Atstok, - atsiliepė kažkoks keistas jo balsas.
Pabandžiau jas atidaryti, tačiau durys buvo uždarytos.
HUH!
Spyriau į duris ir nuėjau į savo kambarį.

Tada man kilo geniali įdėja.
Išlipau per langą ir iškart patekau ant stogo. Lėtai ir atsargiai ėjau palei sieną ir žvilgtelėjau į Džošo langą.
JIS LAIŽĖSI SU MANO GERIAUSIA DRAUGE.

Pyktelėjau ir pabeldžiau į langą. Gabriela atsisuko į mane ir ištraukė savo liežuvį mano broliui iš burnos. Greitai pribėgo ir atidarė langą.
- Ką išdarinėji su Džošu? Jis gi toks mulkis! – Šnypštelėjau.
- Jis laaabai mielas, - numykė ji ir paraudo.
- Taip taip, - atsakiau, ropšdamasi per langą, - Džošai, kur mano batelis?
- Koks batelis?
- Sidabrinis, naujas batelis. Nagi atiduok!
- Neturiu! – Supyko jis.
- Gabriela? – Atsisukau į ją ir pažvelgiau maldaujančiu žvilgsniu.
- Atiduok Steisei batelį, - atsakė ji.
- Blemba, raganos dvi. Neturiu aš jokio sumauto bato, - atkirto jis. Aš tik piktai vėptelėjau ir išėjau iš jo teritorijos.
Per duris žinoma. Galvojau, jog paniuręs Džošas nebenorės niurkytis su Gabriela. Tačiau mano nelaimei, po minutės vėl girdėjau Gabrielos kikenimą ir Džošo mūkimą. Hrr...

Žvilgtelėjau į laikrodį. Jau po septynių trisdešimt!
Velniop tą batą.

Užsidėjau kedukus ir su suknele išbėgau į kiemą. Vis dėl to vieną batelį buvau įsidėjus į rankinę, kad gal bus šuo paslėpęs kieme. Tačiau apžiūrėjus visus krūmus nieko neradau. Labai nusiminiau ir griuvau ant hamako. Lėtas siūbavimas mane ramino. Ir staiga! Išgirdau Adamo mašinos pypsėjimą. Jis išlipo iš savo automobilio, toks gražus ir nuostabus. Kaip visada. Ir pamatęs mane tiesiog nušvito.
- Kas yra gražuole? – Nusišypsojo jis, atidengdamas savo baltutėlaičius dantis.
- Pamečiau batą, - nuraudau ir atidengiau raudoną savo veidą.
- Ar šitą? – Atsakė jis ir už nugaros išsitraukė sidabrinį, žvilgantį batelį.
- TAIP! – Apsidžiaugiau ir puoliau jam ant kaklo. Po kelių sekundžių numečiau kedus ir buvau su savo prabangiais, žvilgančiais bateliais, kurie, beje man laaabai tiko.
- Kaip tu? Kaip tu juos radai? – Paklausiau.
- Palikai pas mane vakar. Vieną batelį įsidėjai į dėžutę, o kitą užmiršai, - nusijuokė jis.
- Ak, aš taip tave myliu! – Užsidegusi jį bučiavau.
- Aš taip pat tave myliu, - meiliai atsakė jis ir mes bučiavomės.

Kieme.
Automobilyje.
Jachtoje.
Ir visą gyvenimą.

1

1111

Antra

1

1

Antrąją kovą laimėjo Iev.
Electron - ar nori trečios kovos?

Bijau, kad neatsiųsiu darbų.
Taigi lenkiu galvą prieš tave, o, Ieva :DDD

:DD Ačiū ;D

Aaa. Ryt Iev. gausi savo apdovanojimą : )))