Skonio lytėjimas

Mėtos... Pamenu, mama priskindavo jų ir darydavo mums arbatą. Šaltąją arbatą... Tačiau jų nebėra. Mėtos dingo, o aš taip pasiilgstu jų kvapo, dantytų lapelių kraštų, skonio...
Iš maišelio išsitraukiau du didelius jų lapelius, tačiau jų kvapas buvo lyg atskiestas. Įsidėjau į burną.
Salstelėję. Juk jos ne laukinės...
Įmerkiau rankas į šaltą vandenį ir rieškučiomis pasėmusi, paskandinau mėtas savo stemplėje.
Nuo rankų lašėjo vanduo. Ištryniau juo savo veidą ir jis tuoj pat pakvipo šiltu, ką tik nugriebtu šienu.
Sukosėjau. Kartą. Paskui dar. Užpuolė netikėtas kosulio priepuolis. Atitraukusi rankas nuo burnos, pamačiau, kad jos kruvinos.

Džiova.

Taip aš šitaip.
Jau turiu 7 dalis :DD

- Aš žinau geriausią būdą, kaip tau nebesirgti džiova, - piktai ir kartu perdėtai meiliai ištėškė man į akis Marsija, - nekvėpuok! - Suriko ji ir aš iš tiesų kelias sekundes net pabijojau gurkštelti oro, - taip, mažoji kale, nekvėpuok ir mirk! Tada niekuo nebesirgsi, nes jau būsi mirusi! - Kraupiai juokėsi ji, o aš pasileidau bėgti. Už nugaros girdėjosi jos riksmai.
- Nuskurėle, gali bėgti, bet aš tave susirasiu ir... - Daugiau nieko nebegirdėjau. Buvau už dvaro, kur storos, vijokliais apaugusios sienos nepraleido to klaikaus Marsijos balso.
Įsiveržė į mano slaptavietę ir dar mano, kad aš tylėsiu. Ne! Ji klysta. Aš Anabelė d'Artanjan nesileisiu žeminama, stumdoma ir visaip niekinama iki paskutinio savo atodūsio. Nuo dabar! Aš dar parodysiu, kad egzistuoja dar ir storos, nieko neišmanančios kalės, kaip Marsija. Štai taip.
Ėjau keliu ir spardžiau akmenukus. Pirktų mėtų maišelio Marsija nevogė. Lapai, kaip ji sako, jai nepatinka. Na, šitos mėtos nepatinka ir man, bet nusipirkau už paskutinius sentalus, tad mesti gaila.
Dabar man reikia rasti naują slėptuvę. Geresnę. Kur niekas, o ypač Marsija manęs nerastų.

Ola.

Geeeeeeras!

Thank you!

Karolina, mano mintyse sukurtas šios veikėjos siluetas ir yra, kaip muškietininko. Na, jei atvirai į savo sąsiuvinį rašiau būtent pačią pirmą mano galvoje pasimaišusią muškietininko pavardę. Na, tikiuosi taip bus ir toliau, ačiū!

Greta, jūs daug neskaitot, o man patinka rašyti ir po mažai. Pamąstymų pastraipa!

Visa tai kaupiau gana ilgai. Indiški guminukai, šokoladinis apelsinas, vaistiniai čiulpinukai nuo kosulio, anyžinės lazdelės, šokoladiniai kiškiai ir kiaušiniai. Viskas buvo mano ir visą tai norėjau dalintis su Pedru. Skamba labai gražiai - Pedras ir Anabelė. Eh, Pedras - mano geriausias draugas, jis mane gina nuo Marsijos ir dar nuo piktų kaimo berniukų. Pasižadėjau sau, kad jį vesiu. Dabar. Kol manęs dar nepasiglemžė mirtis.

Dar kart peržvelgiau turtą ir sandariai uždariau skrynutėje. Raktą pasikabinau ant grandinėlės, kaip piratas, ir išdidžiai vaikštinėjau po savo naują slėptuvę - olą.

Ši sena ola buvo kasykla. Deja akmenys užgriuvo tas kasyklos patalpas ir liko tik nedidelė išgaubta anga, kurioje telpa gal 8 žmonės. Aš džiaugiuosi, jog, kai įvyko akmenų griūtis, joje nebuvo nei vieno žmogaus. Todėl man visai nebaisu, kad mane pagaus nerimstanti dvasia.

Į olos sieną kažkas pabeldė tris kartus kumsčiu, tris - pliaukštelėjo ranka ir kartą pasakė "Belle, čia aš".


Pedras.

nice : D patinka

Jėė!

Pyyyyypt. Nerealiai fainiai. Laukiam toliau

Patinka

Dėkui, dėkui!

Atskleidžiau vijoklių, lapų ir dumblių uždangą, ir pamojau Pedrui ranka. Jis tučtuojau įsliuogė vidun.
- Bele, aš kai ką tau turiu! - Džiugiai sušuko jis, o jo balse pajutau virpesį.
- Ar man užsimerkti? - Smalsiai paklausiau.
- Ir išsižiok, - pridėjo jis, o aš taip ir padariau. Mano burnoje gulėjo braškė. Prisirpusi, saldi, sultinga. Gerėdamas ir vis dar užsimerkusi ją laižiau. Bandžiau įsiminti visus jos iškilimus ir įdubimus, linijas, formą.
- Mmm... - Numykiau, - Pedrai, ji - nuostabi!
- Ir aš turiu jų visą dubenį! - Iškėlė jis už už nugaros savadarbį, kriauklinį dubenėlį pilnut pilnutėlį braškių.
Braškės čia nelegalios. Tačiau aš negadinau sau malonumo ir neklausiau iš kur jas jis gavo.

Netrukus mes jau gulėjome ant žemės abu purvini, išsitepę braškėmis ir laimingi.

Jam buvo septyniolika, o man penkiolika. Aš jau buvau pasiruošusi gimdyti vaikus ir tekėti, o jis taip pat kurti šeimą. Bet mes buvome laisvi paukščiai. Arba tiksliau mylėjome vienas kitą taip, kad nesileidome į jokius kitus vedybinius sandorius su kitais.
Pedras prisislinko arčiau manęs ir nulaižė braškes nuo mano lūpų. Poto jas pravėrė ir mes bučiavomės ragaudami braškes nuo vienas kito veido.
- Čia truputį nepatogu, - nuleidau akis ir Pedras atsitraukė. Nusipurčiau akmenukus nuo nugaros, rankų ir kojų. Paskui išsivedžiau jį į mišką. Ten sugulėm ant lapų paklodės ir mylėjome vienas kitą, taip, kaip niekas kitas pasaulyje.

Geismas.

Upėje jis prausė mano nuogą kūną ir bučiavo pečius. Aš trumpam išsivadavau iš jo glėbio ir panėriau į vandenį. Graužė akis. Todėl išnirau ir nusitryniau purvą nuo odos, veido, kulkšnų ir pėdų.

Paskui grįžau. Tiesiog norėjau būti jam graži. Kad jis dar labai manęs geistų ir mane mylėtų. Buvau godi.
- Anabele, - meiliai ištarė jis,- ar...- Jis žaidė su mano plaukais, - ar būsi mano žmona? - Nors vis dar žaidė su mano auksinėmis garbanomis, tačiau žiūrėjo į mane žydromis ir giliomis akimis.

Taip.

Spoiler:

Ryte aš vėmiau. Nėščia.

Šiandien vakare Pedras ateis pas mano tėvus ir po kokių dviejų savaičių mes susituoksime. Ir viskas vyks labai sklandžiai. Kaip greitai viskas vyksta!

Kaip ir galvojau - tėvai visiškai nesipriešino vedyboms. Pedras buvo šaunus kareivis su daugybe apdovanojimų. Žadėjo tėvams, kad pastatys man ir mano vaikams didelį namą, o kol kas aš gyvensiu jo nedideliame namelyje prie miško. Žinoma, kuo greičiau, tuo geriau. Na, kadangi mano tėvams reikėjo išmaitinti dar penkias burnas, o serganti mergaitė niekam nenaudinga, jie sudėjo man menką kraitį ir ištekino, atsisveikino ir išleido mane į gyvenimą.

O tame nedideliame, kareivio namelyje, pamiškėje, mes dūkome, kaip kokie šunys geležinėje lovoje ir manėme, jog laimingesnių už mus nėra.

Deja.

Ūūū. Tai čia tik įžangos į tikrąją istoriją? Sakau, kad dalys trumpos :D
Šiaip stilius toks įdomus, man patinkantis. ^^

Kaip miela sulaukti komentaro!
Kol kas čia įdėjau 6 įžangas.
Iš viso jų yra 10.
Dėti dar?

dėk dėk dar. (:

Ok. Perrašysiu vėliau ^^.

patiko ką skaičiau ir norisi dar.

"jį vesti" nepagaunu šitos klaidos esmės tavo dalyje, kertasi logika sakant kad 17 kareivis jau turi daug medalių, nes tai kažkaip abejotinai tikėtina , ir šiaip nepatiko. tokie tekstai nesukeliantys jokių jausmų, neskatinantys mąstyti ar skaityti toliau nežinau ar iš viso reikalingi

Genesis - dėkui.

Lukai, eh, tai grubi klaida, dėkui, kad pastebėjai. Turėjau omenyje "už jo tekėti", bet whatever. Mano dalių laikas yra labai toli į praeity, ten kareivėliais tapdavai nuo 14 metų, tad medalių per 3 metus, tikrai galėjai surinkti. O aš su tavim nesutinku, kad nesukelia jausmų, galbūt tik tau, bet mano manymu, kiekvienoj daly gali įžvelgti tam tikrą gyvenimo klaidą, nemokėjimą bendrauti, auklėjimo stoką ir t.t. Šie tekstai privertė tave mąstyti, kitaip tu nė nebūtum parašęs komentaro. O dėl reikalingumo, taip pat nesutinku. Juk tai kūrybos forumas, galima viešinti ką tik nori, net jei ir nemoki rašyti, tave pataiso. Viskas yra reikalinga - mintys, įdėjos, klaidos ir t.t.

Na, ačiū už komentarą.