Jeigu neturiu pavadinimo Bebenčiukas man ištiesia pagalbos leteną -Tep Tep-
ĮSPĖJIMAS: Taisytą galutinį varianta nukišau Kubilius žino kur, tad teks tenkintis originalu D:
Viską dedu po trupinėlį.
-Aš niekaip neišdrįsiu ten nusivilkti.. Mane ten apkalbomis išrengs nuogai, išjuoks tvirtų žaliukų publikai ir privers padaryti kokį pilietiškai neįmanoma veiksmą! Tarkim, pašokti makareną ant prezidento stalo arba ketvirčiuoti visas miesto kates. Viršūnė! .-Iš Melisos krūtinės pasigirdo ilgesingas viską griaunantis savo kelyje atodūsis ir pasklido po visą kambarį nešdamas slogią nuotaiką kiekvienam. O kadangi ant merginos svetainės įrengimų didvyriškai snūduriavau tik aš – man vienam. Greitai pamosikavau ranka bandydamas nuvyti tą nelemtą atodūsį kuo toliau, pro svetainės langą ir į kokią plastikinę Kiniją, bet kur... Bala nematė tų mano slogučių, kad tik širdį ramybė būtu! Dabar turėjau kilniaširdiškai pakalbėti su panele tirštinančią spalvas ir galbūt net įkalbėti ją leistis kelionėn į tą... Tą... ,,Tutanchamono kapą'' , jeigu mano vylinga atmintis nenusprendė šiek tiek, dėl pasaulio įvairovės, pašmaikštauti su manim – didinguoju šios žemės gyventoju!
-Juk puikiai žinai, kad nieko panašaus nenutiks... O žaliukai – gerai. Ypač jeigu tvirti ir įgudę,- kažkaip sausai išsivadavau iš tylos ir nusižiovavau taip kaip ir reikia ką tik prabudusiam jaunuoliui kuris nori dieną praleisti epiškai nuostabiai.
Melisa stačiai pražydo. Būtumėt matę jos pritrenkiančią marmūzę ryto prieblandoje! Rezultatas nepakartojamas, net numirėlį prikeltu. Tačiau aš tik vangiai žioptelėjau ir apsiverčiau ant kito šono nepatogioje kušetėje, kurioje , galva neišneša kaip įsigudrinau užmigti. Aš – daugiau nei paprastas žmogus. Aš – daugiau nei numirėlis ar ką tik iškeptas šviežias angeliukas. Aš gudrus savimyla ir nieko čia neprikiši. Na, nebent pakratysi gudria galvele ar pasikasysi pernykštę barzdą.
-Tikrai, juk visą gyvenimą svajojau prisispoksoti į galiūnus vyriškius!,- Ji pašaipiai prisidėjo rankas prie krūtinės ir nutaisė svajingą miną. Atseit, manyk, kad tu man visiškai nerūpi – dabar mano gyvenimo šviesa kažkokie pagižusios smalos įdegio spalvos vyrukai dirbtiniais raumenimis!- Žinai ką? Gal, visgi, ir nusibelsiu ten... Gal tikrai, žiūrėk, užkibs ant mano storų moteriškų blakstienų koks mielas vyriokas vaikišku veideliu ir kūdikio odele... Aš parsivešiu jį namo... Naktimis spygausime viens kitam giesmeles iš operos ,,Katinėlis vijo pelę'', o gyvenimas bus stačiai nuostabus! Tu manęs klausais??
O ko man klausytis jos virkavimų ir legendų apie gerą gyvenimą? Išsijuosęs bandžiau nuspėti kokiu greičiu šliaužioja kažkokia atsitiktinė ir nuleipusi musė ant mano kambario lubų. Darbelis padedantis susikoncentruoti, iš visos širdies patariu ir jums išbandyti. Padeda!
-Škac, pabaisa! Leisk neprisiilsėjusiam vaikinui iki galo atmerkti akeles visiškoje tyloje, nes rytais jis būna ypač rūstus. Žiu, sumanys vilkolakiu patapti, o tada – nors tvanas! Skaičiuoju iki trijų. Trys...
-Garbės žodis, nieks manęs nemyli...Nusipirksiu kailinius. Ir saugos, ir mylės, ir globos, ir graži būsiu... Vis geriau nei tu! Ir pinigų mažiau iš piniginės iškratysiu... Na ir gerai, siaubūne, manęs čia jau nebėra! - Pareiškė dramatiškoji panutė ir aukštai kiek tik leidžia jėgos iškėlusi smakrą iškulniavo laukan iš kambario. Galbūt ir iš buto, jeigu man labai labai pasisekė...
Kv. 04 28, 2011 5:24 pm
