Žaidžiam gyvenimą?

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Tr. 03 02, 2011 4:08 pm

aš rimtai.;D

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Kv. 03 03, 2011 8:04 pm

Žiauriai patik viskas. Laukiu naujos dalies ;]

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Kv. 03 03, 2011 8:08 pm

Laaaaaukiam!

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Kv. 03 03, 2011 8:12 pm

nu mes čia laukiam, jau ilgai :DD

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Kv. 03 03, 2011 8:17 pm

ilgai laukę dar palauksit.;D

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Pen. 03 04, 2011 2:53 pm

;/ noriu.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Pen. 03 04, 2011 6:30 pm

norėt nedrauždiama.;p

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Št. 03 05, 2011 7:48 pm

Susėdę ir skaniai pavalgę kalbėjomės ir galvojom ką reiktų daryt toliau, nes juk negalim savo viso likusio gyvenimo praleist čia. Vakarop įsijungėme televizorių, o ten kaip tik žinias rodė, na, ir spėkit ką ten pamatėm. O taip, mane. Buvo aiškinama, kad aš kaltinama trijų žmonių žmogžudyste. Na taip dėl vienos tikrai buvau kalta, bet ką man reikėjo daryt?
- Dabar tai tikrai kalėjimas man. - atsidusau bežiūrėdama į žinių vedėją.
- Kodėl?
- Na, pagalvok, juk visi žiūri žinias, atsimins mano veidą ir viskas. Nebėr man gyvenimo.. - nuleidau galvą.
- Na, na, mes būtinai sugalvosim kaip išsikrapštyt. Šiuo atveju geriausia dingt iš Lietuvos....
- Tik kaip? - pabaigiau jo sakinį.
- Oro uostas..ne. Traukiniai, autobusai.. - kažką murmėdamas vis purtė galvą Titas. - Jau žinau!
- Ką? - pažiūrėjau į jį.
- Mes išskrisim iš Lietuvos. - šypsojos jis.
- Bet juk oro uostai..
- Taip. Ten ne. Bet su mano tėvų pagalba. - vis neblėso šypsena.
- Bet juk Tavo tėvai į tai tikrai nesivels. O dar jei sužinos apie mane...
- Mes jiem ir nesakysim kas Tu. - paėmė telefoną į rankas. Neužilgo prasidėjo pokalbis:
- O sveikas, tėti. Kaip jums su mama sekasi?
- Aišku, smagu. - linksėjo galvą klausydamasis tėčio.
- Tėti, norėjau Tavęs paslaugėlės paprašyt. - šyptelėjo. - Mes su drauge norim atskrist pas jus, bet supranti nelabai noris leist pinigus.. na, žinai gi Tu mane. - nusijuokė.
- Aha, ryt? Gerai! Iki susitikimo! - šypsodamasis padėjo ragelį.
- Na? - nekantraudama paklausiau.
- Tėčio asmeninis malūnsparnis bus ryt ryte.
- O tai kur jis nusileis? - nesupratau, juk ant gatvės tikrai to nedarys.
- Tame ir esmė, mum jau reiktų eit miegot, nes kelsimės apie 6h, ir važiuosim į vilą. O ten yra kur nusileist.
- Vilą? Okey, žmogau, klok kas tokie Tavo tėvai? - žiūrėjau į jį.
- Naa, mano tėvai turi didelį verslą, už tai gauna pinigų ir viskas. - nusijuokė. - O dabar tikrai einam miegot.
Užmigau labai greit. Viskas per daug buvo išvarginę mano mintis ir viską. Sapnavau, save žudikės vietoj, sapnavau kaip nužudžiau tėvus, seserį, Titą.. Viskas taip tikra lyg aš dabar tai daryčiau. Suklupau prie kažkokios šaltos sienos, iš kažkur girdėjosi balsas:
- Ana, kelkis. - atsibudau ir pamačiau jog šalia stovi Titas ir bando mane pažadint. - Na, pagaliau atsikėlei. - nusijuokė. - Kelkis, palauksiu mašinoj. - ir išėjo iš kambario.
Tingiai išlipus iš lovos, pasiėmiau savo kuprinę, kuri lydėjo mane visą šitą baisią gyvenimo atkarpą. Greit nulipau laiptais ir užrakinus namus išsižiojau pamačiusi mašiną. Tai buvo įspūdingo grožio Bugatti Veyron. Mašina, apie kurią tik pasapnuot galėjau. Įsėdau šalia vairuotojo ir nei labas, nei ką, o sugebėjo ištart tik:
- Wow.
Titas nusijuokė:
- Jau galiu važiuot panų kabint ane?
- Visos Tavo. - atgavus žadą nusijuokiau.
Važiuodami kalbėjom, juokėmės ir šiaip neprailgo kelionė, nors kelias buvo ilgas. Pagaliau atvykome į vietą..

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Sk. 03 06, 2011 5:36 pm

Išlipusi apsidairiau. Negalėjau patikėt savo akimis. Prieš jas stovėjo didžiulis į rūmus panašus namas kaip iš kokio holivudinio filmo.
- Tai.. čia vila? - man tai buvo panašiau į pačio karalienės Elžbietos II-osios rūmus.
- Aha. - linktelėjo jis šaltai praeidamas pro ją taip lyg čia stovėtų paprasta medinė trobelė. - Einam, Filipas mūsų turbūt jau laukia.
- Kas toks? - tas vardas man tikrai labai daug sakė.
- Malūnsparnio pilotas, geras tėvų draugas. - šyptelėjo ir nuėjome už vilos. Ten kiek tik akys užmatė plytėjo vien žalia žolė, dar buvo baseinas, o kiek tolėliau pamatėm malūnsparnį ir link mūsų einantį žmogų. Mes ėjome link jo.
- O sveikas. - kai susitikom pasisveikino Titas.
- Labas, labas, seniai matytas. - nužiūrėjo jį. - Paūgėjęs, išgražėjęs. - nusijuokė Filipas ir suvėlė Tito plaukus.
- Ei, nu. - nusijuokė. - Beje, čia Ana. -parodė į mane.
- Laba diena. - šyptelėjau.
- O, labas. - nusišypsojo. - Gal būsi mano sūnėno panelė? - nusijuokė.
- Sūnėno? - nustebau. Šiam vyriškiui duočiau daugiausiai 30metų. Aukštas, sportiškas, o ir veidas papuoštas labai jaunatviška šypsena.
- O ką jis nepasigyrė savo labai nuostabiu dėde? - metė priekaištingą žvilgsnį į Titą ir nusijuokė.
- Tai gal jau vykstam? - paklausė jis.
- Taip, žinoma. - Filipas atidarė dureles. Susėdom ir pakilom. Visą kelią buvau prilipus prie lango, taip gražu. Pievos, laukai, gatvės. Ech, turbūt sapnuoju. Įdomu kur skrendam.
- Titai, o kur mes skrendam? - nusprendžiau pasidomėt.
- Pas mano tėvus, ten pagyvensim.
- O kur jie gyvena? - klausinėjau.
- Portugalijoj. - nusišypsojo jis.
- Aišku. - šyptelėjau ir toliau žiūrėjau pro langą galvodama kur man taip girdėta ši šalis.
- Ką? Portugalijoj?! - lyg iš sapno pabudus sušukau.
- Na, taip. - sunerimęs į mane atsisuko Titas. - O kas ne taip?
- O ką, nepatinka Portugalija? - įsiterpė Filipas.
- Na, viskas gerai. Titai, o Tu pasiėmei telefoną? - lyg niekur nieko paklausiau. Juk negaliu pradėt visko aiškint girdint jo dėdei.
- Aha, o ką?
- Ne, nieko, pasirodė, kad palikai namuose. - nusijuokiau stengdamasi, kad tai nuskambėtų kuo įtikinamiau.
Iš kišenės greit išsitraukiau telefoną ir parašiau Titui žinutę:
"Žudikas. Naktį Tu jį nukreipei į Portugaliją.."
Mačiau kaip Titas išsitraukia telefoną, skaito ir kažką rašo.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Pir. 03 07, 2011 4:07 pm

"Mergyt, juk Portugalija, tai ne mūsų miestelis abejoju ar jis mus ras. (:"
Perskaičiau žinutę ir šyptelėjusi toliau žvelgiau pro langą. Mačiau gatves, žmones, didelius pastatus.
- Jau atvykom? - paklausiau.
- Jau beveik. - atsakė Filipas.
Dar kiek paskridę nusileidome prie labai panašaus pastato į tą vilą. Kai išlipome Titas iškart nusivedė susipažint su tėvais, kurie jau laukė mūsų prie durų:
- Sūneli, - priėjus apkabino Titą mama. - kaip aš Tavęs pasiilgau.
- Mama. - nusijuokė jis ir mama greit paleido jį. - Sveikas, tėti. - paspaudė ranką jam. - Čia mano draugė Ana. - nusišypsojo.
- Laba diena. - nedrąsiai pasisveikinau, nes mintyse bandžiau įsivaizduot kas atsitiktų jei jo tėvai sužinotų apie mane.
- Sveika, Ana, aš Olivia. - apkabino mane ir nusišypsojo. Ji atrodė labai jauna, ant veido nė vienos raukšlelės, oda įdegusi, mėlynos akys ir juodi lyg smala, bei lygūs kaip lygintuvu išlyginti plaukai iki pat juosmens. Laisvą, gėlėtą suknutę pleveno pavasario vėjelis, o ryškūs raudoni louboutinai labai rėžė akis, tačiau visumoj tai atrodė labai gražiai. Ne ką prasčiau atrodė ir tėtis. Taip pat įdegęs, rudų akių, brunetas. Apsirengęs juodą maikutę be rankovių ir juodus šortus atrodė labai žavingai.
- O aš Dominikas. - nusišypsojo ir kaip tikras džentelmenas pabučiavo man ranką.
- Laba diena. - dar kartą išlemenau. Tarpduryje pasirodė jauna blondinė:
- Pietūs paruošti. Ar jau patiekti?
- Taip. - atsakė Olivia ir blondinė nuėjo, o aš nulydėjau ją žvilgsniu. - Čia Sara, mūsų tarnaitė. - nusekus mano žvilgsnį pasakė Tito mama.
- Na, tai eikim į vidų. - prabilo ir pats Titas.
Įėjus galvojau, kad čia apt numirsiu iš laimės. Vėl sulyginau šio namo vidų su holivudinių filmų namais, čia netgi buvo šimtus kartų gražiau. Viskas stilinga, plati erdvė, vaje, čia lyg rojuj. Nuėjome į valgomąjį, susėdome prie stalo kur jau buvo patiekti pietūs:
- Na, tai Ana, papasakok apie save. - pasakė Olivia.
- Na, kaip jau žinot esu Ana, man septyniolika. - šyptelėjau, neįsivaizdavau ką dar reiktų pasakot.
- O ar turi sesių, brolių? - pasiteiravo Dominikas.
- Ne.. - tyliai išlemenau.
- O tėvai žino, kad esi čia? - toliau kamantinėjo.
Suglumau, negi būtina kalbėt skaudžiausiom temom.
- Taip, jie viską žino ir pažįsta Titą. - mečiau žvilgsnį į jį, jis lyg supratęs nukreipė temą:
- Na, tėti, tai kaip čia sekasi?
Ir prasidėjo pokalbis tarp ilgai nesimačiusių tėvų ir sūnaus. Pagalvojau, kad reiktų atsikvėpt nuo visos prabangos ir sudėliot mintis. Titas tyliai paaiškino kur mano kambarys ir atsistojusi bei padėkojusi už pietus nuėjau. Eidama link laiptų nugirdau kai ką įdomaus, todėl pasislėpiau už sienos ir bandžiau įsiklausyt.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Antr. 03 08, 2011 10:01 am

Na na? :D kas toliau?

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Antr. 03 08, 2011 6:32 pm

- Nežinau, manau jis turėtų jau būt Portugalijoj. - kalbėjo Titas.
- Ah, jei jis nepribaigs tos mergiotės aš pats ją pribaigsiu. - kalbėjo jo tėvas.
Nesupratrau nieko kas vyksta todėl greit ir tyliai užlipau į miegamajį. Atsiguliau į lovą ir žiūrėdama į lubas mąsčiau ką gali reikšti tas trumpas diologas valgomajame, kurio nuotrupos sukosi ir sukosi mintyse. Išgirdau ateinant Titą, greit apsimečiau, kad miegu, nors vienu akies krašteliu stebėjau jį. Atėjęs kažką pasiėmė, jau norėjo išeit, bet priėjo prie manęs ir sušnibždėjo:
- Miegok ramiai. - ir apsisukęs nuėjo, tačiau prie durų stabtelėjo ir pridūrė. - Kol gali. - ir uždarė duris.
Išsigandau, nežinojau ką daryt. Čia likt bijojau, bet ir pabėgt negalėjau, nes čia nieko nepažįstu, neturėčiau kur eit.
- Ir vėl viskas nuo pradžių. - sumurmėjusi atsidusau.
Juk iš tikro taip ir yra, vėl baimė, nežinia ir mirtis, kurios alsavimą jaučiau. Turbūt jau suskaičiuotos ir dienos ir valandos, o gal net minutės kaip egzistuoju čia, šitoj žemėj, septyniolikmetės Anos kailyje. O gal visgi pabėgt?
Žiūrėjau į lubas, galvoje mintys dūzgė lyg bitės avily, tačiau nė viena mintis neguodė. Visi įmanomi variantai vistiek baigtųsi blogai.
O gal tiesiog pačiai baigt visą šitą reikalą? Taip.. manau taip ir bus geriausia. Atsikėlus nulipau į apačią, susiradau Titą:
- Klausyk, gal nori aprodyt man Portugalją? - išspaudžiau pačią nuoširdžiausią šypseną kokią tik sugebėjau.
- Žinoma. - šyptelėjo. - Galim eit šiandien.
- Bet jau tamsu. - žiūrėjau į jį.
- Na, bet juk naktį Portugalija pati gražiausia, patikėk manim.
- Gerai, tuoj apsirengsiu švarkelį. - užbėgau į viršų. Viskas aišku. Matyt jau šiandien pabaiga. Apsivilkau švarkelį, prie durų jau laukė Titas:
- Eime? - paklausė šypsodamasisi.
- Aha. - linktelėjau ir išėjom.
Ilgai klaidžiojom gatvėm, kol priėjom kažkokią kavinukę, įėjom į vidų, atsisėdom prie lango. Užsisakėm sulčių, šiaip pasišnekėjom. Žiūrėdama į jį negalėjau patikėt, kad toks žmogus, galėtų šitaip pasielgt.. O juk aš jį pamilau. Labai pamilau.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Antr. 03 08, 2011 6:46 pm

man patikti.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Antr. 03 08, 2011 7:05 pm

Smagu girdėt. :)

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Pen. 03 11, 2011 4:36 pm

Žiūrėjau į jį ir nenuleidau nuo jo akių:
- Kažkas negerai? - pažiūrėjo jis.
- Ką? - atsipeikėjau.
- Ar viskas gerai? - paklausė dar kartą.
- Am.. taip. ne.. nežinau. - sumikčiojau.
- Sakyk kas yra?
Noriu jam pasakyt, kad myliu jį. Arba bent jau taip galvoju. Turiu pasakyt. Privalau.
- Manau, kad.. įsimylėjau Tave. - nuleidau akis ir bandžiau suvaidint, kad labai susidomėjau sultimis.
- Tikrai? - basle girdėjosi nustebimas sumaišytas su trupučiu laimės ir.. baimės.
Linktelėjau vis žiūrėdama į stiklinėje esantį skystį, bijojau į jį pakelt akis.
- Ei, negi išsigndai? - nusijokė jis ir tada pasižiūrėjus pamačiau, kad jis šypsosi.
- Nee, tiesiog bijojau tai sakyt. - šyptelėjau.
Susimokėję už sultis išėjom.
Ėjom per parką, per gatves kol pasigirdo skambutis, kai Titas išsitraukė telefoną šypsena veide išblėso:
- Klausau. - jis nuėjo toliau nuo manęs.
- Aha. Nu. Gerai. Taip, taip. Ate.
- Kas skambino ? - pasiteiravau.
- Ai draugas. - šyptelėjo jis ir nuėjom namo.
Gulėjau ir negalėjau užmigt. Nežinojau ką daryt. Gal verčiau pačiai imt ir nusižudyt, kad Titą graužtų sąžinė, jog jis mane taip apgavo. Gal tikrai nebloga mintis. Palaukiau iki pirmos valandos,tyliai išėjau iš kambario, nuėjau į virtuvę, paėmiau didelį virtuvinį peilį ir.. tuo metu atsidarė durys, pro jas įėjo Titas:
- Ei, ką čia darai? - pažiūrėjo jis į mane stovinčią vidury nakties su peiliu.
- Am.. - galvojau kaip išsisukt. - Išalkau. - greit paėmiau ant stalo gulėjusį obouolį ir perpjovus per pusę nuėjau į miegamąjį.
Iš tiesų valgyt visai nenorėjau, todėl tą pusę tiesiog išmečiau pro langą. Sėdėjau prie jo ir žiūrėjau į dangų, kuriame skaisčiai žibėjo žvaigždės. Galbūt rytoj pavyks baigti man visą šitą nesąmonę.
Atsikėliau 15h po pietų. Apačioje prie televizoriaus radau Titą:
- Kodėl nepažadinai manęs? - paklausiau.
- Na, nenorėjau jau antrą kartą žadint Tavęs iš miego ir vėl susilaukt kandžių replikų.- nusijuokė jis. Atsisėdau šalia jo ant sofos ir žiūrėjom kažkokį filmą, vakare sutemus vėl ėjom pasivaikščiot. Šį kartą patraukėm visai į kitą pusę, ėjom link kažkokių griuvėsių:
- Kur mes einam? - paklausiau. Viduje miriau iš baimės, bet stengiausi to neparodyti.
Titas matyt tikėjosi šio klausimo ir nė kiek nesutriko:
- Kai atosotgaudavom Portugalijoj čia buvo mano mylimiausia vieta, kurioje galėjau pabūt vienas.
Kol Titas pasakojo tolėliau griuvėsiuose pamačiau, kad sujudėjo kažkoks šešėlis, Titui nesakiau, dar pagalvos, jog vaidenasi.
Įjom į griuvėsius ir Titas pasakė:
- Mes čia.
Iš už sienos išlindo tas pats mano labai labai mylimas žudikas.
- Šaunuolis Titai. - šypsojosi jis. - Tavo tėvai bus laimingi. - nusijuokė ir pristumęs mane prie sienos paklausė:
- Kaip žudom lėtai ir skausmingai ar greit ir nesusitepant rankų ? - atsisukęs į Titą paklausė.
- Hm. - apsimetė, kad mąsto. - Gal greitai? Visai neturiu noro šalt šitoj dykynėj. - jis buvo visiškai abejingas ir nė nepažvėlgė į mane.
Žudikas išsitraukė iš kišenės peilį ir taikėsi juo man į širdį, jam iškėlus jį Titas peilį žaibiškai atėmė ir smeigė tam žudikui į nugarą.
- Ana, bėk! - suriko žudikui parkritus. Nenorėjau bėgt be jo, todėl pasileidom tekini per pievą.

Svečias

vauu. galas tai tikrai vertas tikros knygos

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Antr. 03 15, 2011 6:46 pm

Kai jau nebegalėjau bėgt sustojau ir atsisukau į Titą, kuris bandė atsidust.
- Kodėl? - tesugebėjau paklaust.
- Kas kodėl? - kaip žydas į klausimą atsakė klausimu jis.
- Kodėl, kodėl. - pamėgdžiojau jį. - Kodėl suvaidinai tokį didvyrį ir išgelbėjai mane? - tas didvyris nuskambėjo labai jau sarkastiškai.
- Ana, aš nevaidinau didvyrio. Aš gelbėjau Tau gyvybę. Juk nenorėjai dabar gulėt ten negyva?
- O gal ir norėjau? Gal mane visa šita Tavo gero draugo pasakėlė užkniso iki gyvo kaulo? Gal..
- Bet, Ana juk..
- Užsičiaupk! Uždavei klausimą ir išklausyk nepertraukinėdamas. Tu ką manai, kad šitiek patyrus aš dar noriu gyvent? Kai žinau, kad nebegaliu niekuo pasitikėt? Tu tikiesi, kad aš dabar Tave apkabinsiu, išbučiuosiu ir dar padėkosiu už tai, kad neva išgelbėjai mane?
- Ana..Tu nieko nesupranti.
- O, ne, Titai. Vienintelis žmogus esantis čia ir nieko nesuprantantis esi Tu ir tik Tu. Aš jau viską supratau. Supratau Tavo tuos žodžius "Mes sugalvosim kaip išsigelbėt". Juk niekada nebuvo jokio mes. Ir nėra ir nebus. Tu esi Titas, o aš esu Ana. Viskas. Supratau kas čia per reikalai.
- Leisk viską paaiškint.
- Nenoriu girdėt jokių pasiaiškinimų. Žinau, kad vėl pripasakosi man kokių nors pasakų, kad mano tėvas dirbo tavo tėvam, nesumokėjo kokių nors pingų, dėl to Tavo tėvai pasamdė žudiką, kad pradangintų mano šeimą.. ir taip toliau ir bla bla bla. - visiškai nebesivaldžiau.
- Na..tai, kad taip ir yra. - pralemeno Titas.
- Ką? - žiūrėjau į jį.
- Visa tai ką prieš kelias sekundes išvadinai pasaka yra tiesa.
- Tai kodėl tada mane išgelbėjai? - stengiausi kalbėt ramiai.
- Man pakenkė tiek daug laiko praleist su Tavim. - ir jis nusijuokė.
- Na, tai jei pakenkiau, daugiau nebekenksiu. Ate. -nusisukau ir patraukiau kažkur. net nežinojau kur.

Svečias

šaunu jėga dar vienas. patiko visai

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Kv. 03 17, 2011 6:56 pm

Pabudau ir staigiai atsisėdau. 'Negi tai sapnas?' - toptelėjo mintis. Apsidariau, buvau Tito tėvų namuose. Pažvelgus pro langą pamačiau, kad jau švinta. Nusprendžiau kuo greičiau dingt iš čia, nes bijojau, kad atsitiks kaip atsitiko sapne. O jis buvo toks tikroviškas. Visi jausmai, emocijos, net ta baimė. Greit išlipau iš lovos, užsimečiau savo kuprinę, kuri visą laiką šalia ir nuspaudžiau durų rankeną. Durys užrakintos. Kažkur apačioje išgirdau riksmus.
- Kaip Tu galėjai taip pasielgt?!!!
- O ką aš turėjau daryt? Žiūrėt kaip jis ją nuduria peiliu?!
Valgomajame ginčyjosi Titas su tėvu.
- Damn, tai ne sapnas. - sušnabždėjau sau ir atsisėdau čia pat prie durų. Ir vėl tos pačios mintys, kurios visai nepadeda man suprast kas vyksta mano gyvenime. Turiu iš čia dingt. Pradėjau raustis stalčiukuose ir ieškot rakto nuo durų skiriančių mane nuo laisvės, tačiau radau tik kelias cigaretes. Iš mano bendro žinojimo supratau jog tai marihuana. 'O kodėl gi ne?' pagalvojau ir pasiėmusi vieną užsidegiau su čia pat gulėjusiais degtukais. Įtraukiau kelis kartus ir palengvėjo. Atsipalaidavau, atrodė, kad nebėra jokių bėdų, o ir pabėgt nebenorėjau. Sėdėjau ant grindų ir galvodama apie visus įvykius juokiausi...
Atsidarė durys ir pro jas įžengė Titas:
- Ana, išgirdau..- jis apsidairė ir pažiūrėjo į mane taip lyg būtų pamatęs kalbančią katę. - Tu rūkei ? - greitu judesiu uždarė duris ir jas užrakino iš vidaus.
- Aš? Tikrai ne. - papurčiau galvą ir prunkštelėjau, nes bandžiau nesijuokt.
Jis tikrai manim nepatikėjo, nes ant žemės mėtėsi kelios nuorūkos, degtukai, o ir kambaryje buvo dūmų.
- Bet kodėl? - priėjo ir atsisėdo šalia manęs.
- Kas kodėl? - apsimečiau kvailute. - Kodėl žolė žalia, o saulė geltona. Kodėl išnyko dinozauras, kodėl tas kibiras kiauras.. na, na, na. - pradėjau dainuot kažkokią eksprontinę dainelę.
- O, dieve.. - atsiduso Titas. - Tokios Tavęs negali pamatytr tėvas, nes tada tikrai bus šakės.
- Šakės? Kokios šakės? Eisim šieno? Nesuprantu. - juokiausi ir nesistengiau susivaldyt.
- Tau reikia gryno oro. - Titas atsistojo ir atidarė langą, pro kurį padvelkė malonus vėjelis.
- Kodėl gryno? Aprenk jį. jam šalta. - susiraukiau.
Po truputį kambaryje nebeliko dūmų, o nuorūkas ir degtukus Titas išmetė kažkur net nepastebėjau kur, tačiau kol jis nematė į kuprinę įsimečiau likusias cigaretes ir degtukus.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Pen. 03 18, 2011 6:40 pm

.. praėjus kažkokiam laiko tarpui prablaivėjau, skaudėjo galvą, norėjau miego. Bet į kambarį atsibeldė Titas.
- Greičiau, kelkis, turim dingt iš čia. - tyliai pasakė.
- Ką? Kodėl? - nesupratau.
- Todėl, kad kai tėvas supras jog rūkei Tave tikrai nužudys.
- Nu ir gerai. - dabar tik to ir tenorėjau. nebemačiau kitos išeities toliau gyvent besislapstant nuo Tito tėvo ar policijos. Galų gale atsobodo slėptis nuo savęs.
- Ana, prašau. - paėmė mane už rankos ir išsivedė. tyliai išėjom iš jo namų. Lauke jau buvo tamsu, kiek aukščiau ryškiai švietė didelis blynas, o aplink jį begalės žvaigždžių. jų daug. ir jos tokios mažos. bet tokios ryškios. atrodė, kad jas visas surinkus galėtum apšviest visą planetą.
o mes vis ėjom ir ėjom, tolyn ir gilyn į tamsą. o aš ėjau į nežinią. nežinojau kur Titas mane vedasi, neklausiau. man buvo visai neįdomu. gal vėl pas kokį žudiką maniaką vedasi. norėčiau. bet ne, atėjom prie kažkokio daugiabučio.
- Čia gyvena mano labai geras draugas. - šyptelėjo jis ir įėjom į vidų. ilgai lipę laiptais priėjom prie durų su skaičiuku '20'. Titas paspaudė skambutį ir tarpdury pasirodė gan išvaizdus vaikinukas.
- O, sveikas Titai. - paspaudė ranką.
- Labas. - šyptelėjo. - Čia Ana. - parodė į mane.
- Labas, Ana, aš Džonas. - nusišypsojo man ir atkišo ranką.
- Labas. - tarstelėjau ir išmetus dirbtinę šypsenėlę paspaudžiau jam ranką.
- Užeisit? - paklausė.
- Aha, tik pirma noriu Anai, parodyt tą grožį nuo stogo. - šyptelėjo.
- Aaa. Eime tuomet. - užrakino duris ir dar šiek tiek palipę laiptais priėjom duris, o už jų laiptai vedantys ant stogo. Kaip pagaliau pasiekėm tikslą apsidairiau ir pamačiau kaip aplink gražu. tolumoj matėsi miestas, šviesos, pravažiuojančios mašinos..
- Ana, pabūsi čia? Mes trumpam einam pasišnekėt į apačią. - mano susižavėjimą nutraukė Titas.
- Aha, gerai, būtinai. - kažką sumurmėjau. Ir jie išėjo. Stovėjau ir žiūrėjau kaip čia gražu. Vėliau atsiguliau ant stogo ir bežiūrėdama į žvaigždes užmigau.
Pabudau lovoje, kitam kambary išgirdau balsus:
- Neįsivaizduoju ką daryt.. tėvas pasiųs ieškot jos visus savo pažystamus žmogžudžisu, policininkus ir visus kitus, kuriems reiks pinigų. jau gailiuosi, kad išgelbėjau ją... - atsiduso Titas.
- Nesinervink, brol, sugalvosi ką nors. Eime, miegot, ryt sunki diena. - pasakė Džonas. Jų kambaryje užgeso šviesa. Pagulėjau dar kokį pusvalandį ir tyliai išslinkau iš buto. Prie telefono prisijungus ausines įsijungiau A-ha - Forever not yours dainą. Lipau laiptais, kol atsidūriau ant stogo. Stovėjau ant stogo krašto, o mintyse vis skambėjo dainos žodžiais ' I'll soon be gone now.. '. Nuleidau galvą žemyn, lauke ant suoliuko sėdėjo ir rūkė Džonas.
'Na, Titai, Tau nebeteks gailėtis, kad išgelbėjai mane tada' - ir skambant tai nuostabiai dainai, pabandžiau skrist nuo stogo. Gražiau pavadint nesugebėjau. Spėjau pajaust šalta žolę...

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Pen. 03 18, 2011 6:55 pm

Hmm.. Norisi daaaaar.
btw, sakiau, kad mano sesuo ant šito irgi užsikabliavo? :D

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Pen. 03 18, 2011 6:57 pm

Ką?o.o
negąsdink.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Pen. 03 18, 2011 6:59 pm

Ne, rimtai. :D Žiauriai patiko ;)

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Pen. 03 18, 2011 7:00 pm

omg.: D bet malonu girdėt, kad kažkam patinka tokie dalykai.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Pen. 03 18, 2011 7:17 pm

Pirmosios pastabos:
Pritrūko rišlumo, nuoseklumo, išbaigtos minties, jausmų.
Pliusai:
Nuoširdumas, teigiama aplinka, linksmai perteikti žodžiai, vienas įdomesnių siužetų.

Na, čia tik pradžioje, kai baigsiu skaityti, tikriausiai mano nuomonė apsivers 180 laipsnių kampu, bet gali būti ir kitaip.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Pen. 03 18, 2011 7:59 pm

Sutinku su kiekviena pastaba, man dažnai pritrūksta tokių dalykų kaip nuoseklumo ir rišlumo. skubu išdėstyt mintis ir gaunasi va taip va.
Dėkoju už pliusus.
Apskritai ačiū už išsamų komentarą. (:

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Št. 03 19, 2011 5:52 pm

Dar šiek tiek spėjau pamatyt kaip prie manęs pribėga Džonas ir kaip šalia nukrenta dar deganti cigaretė, o tada viskas. Nieko nebegirdėjau ir nebemačiau. Tik jaučiau siaubingą skausmą besimaišantį su palaima, kad pagaliau. Pagaliau būsiu laisva. Nepriklausysiu nuo nieko. O ir Titas apsidžiaugs. Tik dabar atsiminus pradinių klasių tikybos pamokas susimąsčiau kur mano siela nukeliaus. Aišku netikiu visu tuo pomirtiniu gyvenimu, bet pasvajot galima. Tačiau deja, visur patekt turiu po lygiai šansų. Man turbūt prisisapnavo, bet mačiau šviesą, tokią ryškią, kad akys savaime užsimerkė ir vėl tamsa. Akinanti tamsa. Įdomu ką dabar mąsto Titas. Ar jis džiaugiasi? Tikriausiai užkasė mane po dar nespėjusia nuo pavasario saulės įkaist žeme ir laimingas gyvena. O aš taip ir neapkabinau jo paskutinį kartą jį matydama. . .
Praėjo jau nežinau kiek laiko, bet nepakliuvau nei į dangų, nei į pragarą ar dar bala žino kur. Tiesiog girdžiu čiulbančius paukščius, retkariais atidaromas ir uždaromas duris, vyriškus arba moteriškus ir kaukšinčiais kablukais nuaidinčius žingsnius, bei kažkokius žodžius, kurių negaliu suvokt. Jaučiu kaip pamažu darausi lengva lyg pūkas, miegas po truputį spaudžia akis. Atsipalaiduoju. Niekada nesijaučiau geriau. Užmigt trugdo kažkokie šūksniai ir įkyrus pypsėjimas šalia. Nesuprantu kas vyksta.
Po kelių sekundžių vėl tamsa, o tyloje girdisi po truputį tylantis širdies plakimas. Pridedu ranką..nebeplaka. Viskas. Dabar jau tikrai baigiau savo dienas toj nelemtoj žemėj, kurioj visiems kėliau blogas emocijas, problemas ir nelaimes. Neneigsiu buvau katastrofa. Panyru į tylų ir amžiną miegą.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Št. 03 19, 2011 7:46 pm

Vėl ir vėl ir vėl kažkokie keisti garsai. Turiu pamatyt kas vyksta, iš kur jie. Pabandau atmerk akis, tačiau akių vokai atrodo sulipdyti super moment`u. `Gerai, skaičiuoju iki trijų ir vėl bandau. 1...2...3..` ir štai šiek tiek lyg pro miglą matau kažkokią sieną. Tai kažkoks kambarys, jame keli žmonės su baltais chalatais. Nežinau nieko. Nesuprantu kas darosi. Po truputį migla dingsta. Akys bando suprast kur esu, žaibo greičiu prie manęs prisistato vyriškis.
- Ji atsibudo! - sušuko.
- Tai neįmanoma.. - aplink mane jau stovėjo gal kokie šeši žmonės ir visi su tokio baltumo chalatais jog vėl norėjau užsimerkt.
- Juk nebuvo šansų.. - kažkokia moteris pradėjo sakinį, tačiau nespėjo jo pabaigt, nes bandydama apsiverst ant kito šono pajutau siaubingą skausmą.
- Panele, Ana, nejudėkite. - dabar supratau, akd aš ligoninėj. visi tie aparatai, balti chalatai. Košmaras.
Palata po truputį ištuštėjo ir joje likau viena. Pro langą sklidęs saulės šviesos spindulys krito tiesiai ant manęs. Užsimerkiau. Įsivaizdavau, kad esu kokiam nors paplūdimy. per kūną perėjo šiluma, tačiau viską sugadino atidaromos ir uždaromos durys. Atsimerkiau.
- Ana.. - prieš mane stovėjo Titas. Jis atrodė labai keistai. Akys raudonos, veidas pavargęs, o ir pats labai sulysęs. - Tau viskas gerai? - žiūrėjo į mane, o iš akių suprtau jog netikėjo tuo ką mato.
- Taip. - o kad žinotumėt kaip sunku buvo tai ištart, kai visą kūną kausto skausmas.
- Tu daug nekalbėk, - šyptelėjo ir prisėdo šalia. - bet jei ko reikės aš čia šalia. - nusišypsojo ir paėmė man už rankos. Šyptelėjau. Neatrodė, kad jis džiaugiasi mano mirtim. O gal čia mano spanas? Gal dar nieko neįvyko? Nespėjau daugiau nieko sugalvot, nes apėmė miegas ir užmigau. Mintyse prisiekiau kitą kartą atsibudus sužinot kas vyksta.
...
Atmerkiau akis. Palatoje buvo tamsu, tik retkarčiais ją nušviesdavo kažkoks blyksnis. Lėtai pasukau galvą į langą. Už jo šėlo audra. Lijo kaip iš kibiro, atrodė, kad vėjas tuos išraus visus medžius, atrodė, kad graisutinio aidas niekada nenutils, o žaibo blyksniai perskrosdavo tamsą. Dangus maišėsi su žeme. Mėgau tokius reginius. Akis užkliuvo už sofos stovėjusios prie lango. Ant jos sėdėjo Titas.
- Titai. - tyliai sušnabždėjau.
- Ką? - mačiau kaip tamsus šešėlis pakyla ir lėtu žingsniu juda link manęs.
- Kas atsitiko? Kodėl aš čia? - norėjau viską sužinot. Jis atsisdo ant lovos.
- Tu nukritai nuo stogo. Niekas nemanė, kad Tu dar atsibusi.. - tyliai pasakė.
- Aš ne nukritau. - užprotestavau. - Aš nušokau. - tuomet blykstelėjo žaibas ir pamačiau kaip Tito akys išsiplečia nuo siaubo.
- K..kaip tai? Kodėl?
- Buvo dvi priežastys. o gal trys. neatsimenu. bet žinau, kad dvi iš jų buvo tokios: pirma, norėjau išmokt skraidyt. antra, girdėjau Tavo pokalbį su Džonu. - pasakiau tai labai apatiškai.
- O ne.. - išlemeno jis ir nuleido galvą.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Št. 03 19, 2011 8:32 pm

Įdomu, tik yra kelios gramatikos klaidos, kurios trukdo skaityti kūrinį. Pasistenk jas prieš dėdama į forumą išsitaisyti!
O šiaip, man patiko. Lauksiu dar :)

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Št. 03 19, 2011 8:40 pm

Sakykim gal kokią valandą aš čia skaičiau.

Labai labai labai pasigedau logikos. Buvo daugybė logikos klaidų, plius norėjosi, kaip ir minėjau daugiau jausmų, emocijų. Taip pat buvo gramatinių klaidų, na, bet tai žmogiška, nors vistiek parašius patartina permest tekstą akim. Na, o šiaip paskutinės dalys buvo tikrai įdomios ir skaičiau jau su vis didėjančiu jauduliu ir mintyse sukosi mintys.
Like this:
"Kodėl ji po galais nemiršta?"
"Jau pasiekė žolę... Tai ką ji katinas, po velnių?"
"O, aš tai į pragarą norėčiau"
Arba:
"Kaip gražu"
"Tas Titas toks mielas"

Na, o šiaip jai buvo sunku kalbėti, o tu vaizdavai taip pabaigoje, lyg jai tai visai nebūtų sudėtinga.

Well, YRA KUR tobulėti, ką keisti, kad būtų dar geriau!

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Sk. 03 20, 2011 6:24 pm

Nė vienas iš mūsų nieko nebepasakė po tų kelių sakinių. Jis nebesistengė man aiškintis, o aš ir nenorėjau to gėrdėt. Akimis sekiau kaip jis pakyla nuo lovos, lėtai prieina prie sofos, pasiima striukę ir taip pat lėtai eina prie durų, nuspaudžia rankeną, pravėrus į palatą įkrenta šviesos ruoželis sklindantis iš koridoriaus, nematau Tito veido, tik juodą siluetą ir išgirstu žodžius:
- Išeinu, kad nebeskaudinčiau..- šviesos tarpas vis platėjo ir platėjo kol galiausiai pradingo ir aš vėl likau viena. Tamsoje. Audra buvo nurimus tik tylą retkarčiais sudrumsdavo nuo stogo krentantys ir į skardinę palangę atsitrenkiantys lašai. Norėjau bėgt paskui Titą, bet neįstengiau net sušukt ir paprašyt, kad jis pasiliktų. Bet nepadariau to, nes dabar klaidžiojau jausmų labirintuose. Jaučiau ilgesį ir meilę. Vėl norėjau išvyst jo šypseną, akis, galų gale norėjau išgirst kaip jis švelniai taria mano vardą net labiausiai pykdamas.
Tuo pačiu niršau iš pykčio kaip jis drįso palikt mane čia, tamsoje ir tyloje vieną, su mintimis vedančiomis link savižudybės. Dar vienos. Kaip visada mano mintys tokios įdomios, kad net užmigau.
Pabudau jau gerokai įdienojus. Matyt buvo pietūs, nes į palatą atėjo seselė nešina ligoninės maistu.
- Ačiū, aš nenoriu. - po ilgos tylos buvo sunkoka kalbėt, bet jau daug geriau nei vakar.
- Bet, panele, jūs turit valgyt. - susirūpinus pasakė tą šviesiaplaukė seselė.
- Pakvieskit daktarą. - apsimečiau, kad negirdėjau ką ji pasakė.
- Gerai, tuoj. - ji išėjo ir uždarė duris, kurios labai greit prasivėrė ir pro jas įžengė to pačio veido žmogus, kurį pirmiausia pamačiau atsibudus.
- Noriu, kad paskambintumėt Titui ir pasakytumėt, kad man jo reikia. - daktarui tikrai ilgai reikėjo stoviniuot kol pasakiau savo prašymą. Jis tik linktelėjo ir išėjo.
Akys vėl nukrypo prie lango už, kurio matėsi gatvelė. Ja ėjo kažkokia stambi moteriškė ir vedėsi labai gražų šunį, kuris taip pat buvo gan stambus, todėl dažnai priguldavo ant kelio, tada moteriškė jį paragindavo:
- Guči, kelkis, eime. - tas cypsintis balselis taip erzino. Turbūt gyvenime nesuprasiu kas per žmonės savo gyvūnus vadina visokių mados firmų ar dizainerių vardais. Nieko kvailiau nebūna. Atsidusau ir pasisukau į duris. Laukiau kol pro jas įžengs žmogus, kurio laukiu, kurio turiu atsiprašyt ir, kuriam turiu išsakyt viską kol dar esu gyva ir sugebu suregzt normalų sakinį. Aš esu labai nekantri, todėl praėjus vos dvidešimčiai minučių nuo daktaro išėjimo vėl pakėliau akis į lubas ir jau nebesitikėjau, kad Titas ateis.

Svečias

patinka man skaityti

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Sk. 03 20, 2011 6:35 pm

Citata :: Kaip visada mano mintys tokios įdomios, kad net užmigau.

Prie tokios nuostabios pradžios, šie žodžiai, mano manymu, net nesiderina.

Taip pat, ši vieta:

Citata :: - Pakvieskit daktarą.

Priverčia suabejoti veikėjos intelekto koeficiento lygiu. Mat "daktarų" nėra. Yra tik gydytojai.

Ir pabaiga, nebuvo tokia įspūdinga, kaip pradžia, nes kažkaip vėl pradėjai rašyti tokiu "Šakar makar tabalai" stiliumi. Nors paskutinis sakinys buvo labai gražus.

Bet šiaip - T o b u l ė j i!
Ir tai labai šaunu!

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Pir. 03 21, 2011 5:29 pm

Mano laimei atsivėrė durys ir pro jas įėjo Titas. Atrodė daug geriau, nei tada kai pirmą kartą pabudau šitoj lovoj.
- Titai, kol neišėjai noriu, kad žinotum jog gailiuosi dėl visko ką šitam gyvenime esu pridarius. Ypač gailiuosi dėl viso šito ką prikrėčiau Tau. Ir jei gali atleisk man, kvailai mergiotei už tai, kad nemoku išbūt ramiai ko nors neprisidirbus.. - nutilau, šitie žodžiai man kainavo daug daugiau skausmo nei patyriau per visą gyvenimą, bet aš nesigailėjau visi tie žodžiai buvo verti to skausmo.
- Ana, aš ant Tavęs nepykstu, nes neturiu tokios teisės, todėl, kad pats Tave skaudinau visą tą laiką, kai buvom kartu. - jis menkai šyptelėjo.
- Nieko tokio. - stengiausi, kad skausmo kaustoma šypsena būtų kuo nuoširdesnė. - Aš noriu iš čia išeit.
- Ne, Tu privalai likt. Tu dar nesi sveika. Turėtum džiaugtis, kad išlikai gyva. Daktarai sakė jog buvo viena galimybė iš šimto, kad atsibusi.
- Bet aš noriu.
- Ana, nors kartą nebūk mažas vaikas ir daryk kaip liepiama. - po šių žodžių stojo tyla, bet man ji buvo jauki. Akimis tyrinėjau visą palatą, joje esančius daiktus, vaizdą už lango.

Svečias

įdomu ką dar išvystisi

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Pir. 03 21, 2011 5:42 pm

aš apti mąstau ką čia dar galima išvystyt.;D

Svečias

sekmės :DD

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Pir. 03 21, 2011 6:44 pm

ačiū. man jos prireiks.;DD

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Antr. 03 22, 2011 2:24 pm

Citata :: Daktarai

G Y D Y T O J A I.

Sorry, nesusilaikiau.
Buvo skyrybos klaidelių, o šiaip ten jau labai nebesigilinu. Jokios prasmės.

Nežinau net, trūksta jausmų, gal veiksmo. Kažko kas trauktų ir panorėtum skaityti toliau.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Antr. 04 05, 2011 6:41 pm

Jau kelios savaitės guliu šitoj prakeiktoj lovoj, vis dar kaustoma menkų skausmų. Bet skausmas ir Afrikoj skausmas.
Titui liepiau eit pailsėt, nes kiaurą parą sėdi šalia manęs. Iš tikrųjų smagu, kad jis rūpinasi manimi, bet kai to dėmesio per daug, tai labai nervina. Apskritai po to "skrydžio" mane daug kas nervina. Bet pasveiksiu kadanors ir būsiu tokia kokia buvau, o tada...
Mano mintis nutraukia atsidarančios durys ir pro jas įeinanti senelė. Nepasakyčiau, kad apsidžiaugiau ją pamačius.
- Labas, Ana. - šyptelėjo ji ir prisėdo ant šalia lovos stovinčios kėdės.
- Labas. - suvaidinau šypseną.
- Titas man papasakojo kas atsitiko, vargšelė.
- Vargšelė? - nesupratau nuo kada žmonės bandantys nusižudyt vargšai.
- Na, taip. O gal nesijauti vargše kai buvai partrenkta automobilio?
- Automobilio? - nesupratau ką ji čia nusišenka.
- Matyt smegenėles susitrenkei. - nusijuokė. - Juk Tave prieš kelias dienas partrenkė automobilis.
"Titai, turėsi pasiaiškint" - įsivaizdavau, kad telepatiškai jam nusiunčiau šią žinutę ir pažiūrėjau į senelę:
- Tai Tu dėl šio menkniekio atsibeldei iš Londono?
- Na, juk dabar Tave vienintelę teturiu. - menkai šyptelėjo, bet mačiau jog giliai viduje ji liūdi, o gal net verkia.
- Senele, nepalik manęs. - nusišypsojau ir apkabinau ją. Skausmai bemat pastiprėjo, bet tik tą akimirką. Dabar nenorėjau, kad senelė išvažiuotų viena. Ji privalės pasiimt ir mane. Galbūt ir Titą. Nežinau. Nelabai juo pasitikiu po visų tų įvykių.
- Aš norėjau paklaust ar kai Tave išrašys iš ligoninės norėsi važiuot kartu su manimi į Londoną?
- Taip, žinoma. - šypsojausi. Pirmą kartą po ilgo laikotarpio jaučiausi tikrai laiminga.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Kv. 04 07, 2011 7:38 am

Gražu, gražu ^^

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Kv. 04 07, 2011 11:32 am

Norėtusi ilgesnių dalių. : ))
O šeip tai gal visai nieko.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Št. 04 16, 2011 6:22 pm

Štai keli mėnesiai su senele ir Titu gyvename kaimely. Senelė pardavus savo butą Londone nusipirko namuką kaime. Ah, čia taip gražu. Ypač dabar, vasarą. Kur tik pažvelgsi žaliuoja žolė, žydi įvairiaspalvės gėlės, skraido paukščiai, drugeliai. Jokių mašinų ir jokios taršos. Tik grynas oras.
Beje čia susiradom draugų. Na, tai grewičiau įsimylėjelių porelė, tačiau keturiese labai puikiai sutariam. Silvija dabar mano geriausia draugė, su ja galiu pasikalbėt ir apie "mergaitiškus dalykus".
O štai dabar sėdim su Titu kieme, išsinešę supamuosius krėslus ir kalbamės apie tai kas laukia ateity. Niekada nebeprisimename praeities, nes tiek jam, tiek man tai labai juodas etapas. Šitaip mums befantazuojant į kiemą, skleisdamas panašius į gedimą garsus, įrieda senas, raudonas moskvičius ir sustoja visai netoli mūsų. Iš automobiliuko išlipa senučiukas, su žilais ūsiukais ir keliais plaukais ant galvos.
- Laba diena. - nusišypsau. Mano pavyzdžiu paseka ir Titas.
- Laba diena. - šypteli senukas. - Mano mašina pradėjo gest, tai sakau, gal kartais čia bus koks vyriškis galintis padėt sutaisyt ją?
- Aš galėčiau padėt. - iškart pasisiūlė Titas. Ir jie pradėjo remontuot automobilį, aš tuo tarpu nuėjau pažiūrėt ką veikia močiutė. Žinoma kaip visada radau ją gaminančią. Neįsivaizduoju ką ji darytų jei neturėtų vyryklės.
- Močiut, turim svečių. - šyptelėjau.
- Kokių? - atsisukus paklausė.
- Kažkoks senukas su raudonu moskvičium atvažiavo ir paprašė pagalbos, tai dabar taiso mašiną su Titu. - šypsojaus.
- Kaip tas senukas atrodo? - susidomėjus paklausė.
- Naa, žili ūsiukai, keli plaukai ant galvos, am...ir beveik juodos akys.
- Raudonas moskvičius, akys... - kažką murmėjo ji sau panosėj. Dar minutėlę pastovėjus, išjungė vyryklę ir išėjo į lauką:
- Anuprai? - paklausė priėjus prie mašinos.
- Marija? - išlindo senuko galva.
- Čia tikrai Tu, negaliu patikėt. - nusijuokė senelė.
- Koks mažas pasaulis. - nusišypsojo Anupras. Bent jau tiek apie jį sužinojau.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Antr. 04 19, 2011 5:17 pm

Išties įdomi istorija, rašyk rašyk toliau^^

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Kv. 04 21, 2011 7:15 pm

- Tai jau tikrai. - nusišypsojo senelė - Einu paruošt ką nors pietų, juk užsuksi? - pažiūrėjo į jį.
- Na, gerai, trumpam. - šyptelėjo ir palinko prie mašinos.
Aš nuėjau su senele, kad netrugdyčiau vyrams taisyt mašinos.
- Na, na, na. - atsisėdau ant stalo ir pradėjau mosikuot kojom. - Kas jis toks? Iš kur jį pažįsti?
- Na, jis buvo mano klasiokas. Simpatija, bet jis niekada to nežinojo. - svajingai kalbėjo senelė.
- Ech.. - nusijuokiau ir nulipus nuo stalo padėjau senelei ruošt pietus, visąlaik ji pasakojo kokie geri draugai buvo su Anupru ir kaip tragiškai išsiskyrė:
- Maniau, kad niekada nebepamatysiu jo. - baigė senelė. - Eik pakviesk juos valgyti.
Linktelėjau ir nuėjau. Jie kaip tik buvo pabaigę ir šnekučiavosi.
- Na, eime, užkąsit. - šyptelėjau.
Susėdom prie stalo, papietavom ir su Titu išėjom į kiemą, palikdami senelę su Anupru vienus, atsisėdom į savo mylimus supamuosius krėslus ir kalbėjomės:
- Na, tai ką ten su juo kalbėjai? - pasmalsavau.
- Ai, klausiau iš kur jis Tavo senelę pažįsta. - nusijuokė. - Pasirodo tai sena mokyklinė simpatija.
- Ką? - net atsisukau į Titą. - Senelė tą patį apie jį sakė. - nusijuokiau.
- Rimtai? - trumpam nutilom, bet susižvalgę pradėjom juoktis. Tarpdury pasirodė Anupras su senele.
- Na, viso gero vaikai. - nusišpysojo jis ir įsėdo į savo moskvičių. - Iki, Marija. - nusišypsojo.
- Iki. - atsakė ji ir jis išvažiavo.
- Iki? - pažiūrėjau į senelę.
Tačiau ji tik paslaptingai šyptelėjo ir nuėjo.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Sk. 05 22, 2011 7:12 pm

Pabudau apie 5h ryto, kadangi kylanti saulė savo spindulius bėrė man tiesiai į veidą. Atsikėliau, apsirengiau ir dviračiu nuvažiavau į mišką rinkti mėlynių, palikdama močiutę su Titu miegančius.
Namo susiruošiau jau gerokai po pietų, mat saulė jau po truputį slinko į vakarus. Pilnai krepšeliais mėlynių, bei žemuogių laiminga važiavau namo. Bet vos įvažiavus į kiemą šypsena ir laimė dingo. Nulipau nuo dviračio, o jis su visom uogom krito ant žemės, negalėjau patikėt tuo ką matau. Ir vėl mano gyvenimas panašėja į siaubo filmą.. Kodėl viskas negali būt kaip pasakoj?
Močiutės namą siaubia ugnis, gaisrininkai bando užgesint liepsnas, bet jiems tai nelabai pavyksta. Prie kelio pamatau greitosios pagalbos automobilį, tekina pasileidžiu prie jo ir pamačius gydytoją paklausiu:
- Kaip senelė, Titas? - klausimas kupinas vilties, kad jiems viskas gerai.
- Na... - pradeda taip lyg būtų nesupratęs klausimo. - Senelė ir Titas sudegė. O vyriškis bandęs juos išgelbėt labai smarkiai apdegė, todėl nežinia ar gyvens.
Pasirodė, kad žemė slysta iš po kojų, nenorėjau apsiverkt prie visų šitų uniformuotų žmonių, todėl pabėgau į laukus, kur su Titu eidavom pasivaikščioti. Atsisėdau žolėje ir verkiau. Labai ilgai. Nenorėjau patikėt tuo kas įvyko, viskas atrodė tarsi baisus košmaras.
- Taip, košmaras. - pasakiau pati sau ir supratau, kad aš tik užmigau, o dabar nueisiu į namus ir pamatysiu besišypsančius namiškius...
Bet ne, klydau. Kieme beliko tik namo pelenai, akys užkliūva už raudono moskvičiaus. Nesuprantu kodėl likimas taip tyčiojasi iš manęs. Atrodo lyg aš būčiau kažkokio kvailo žaidimo, kuriame kažkas kuria kitų gyvenimus, veikėja. Atisėdu čia pat ant žolės ir mąstau ką man toliau veikt, kaip toliau gyvent...

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Antr. 05 24, 2011 8:31 am

Net nežinau, lyg ir kažko trūko, keista buvo skaityt, kad ir senelė ir Titas sudegė, nesitikėjau to kažkodėl.Šiaip neblogai, laukiu tęsinio^^

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Antr. 05 24, 2011 1:34 pm

Buvo šiek tiek gramatinių, skyrybos, stiliaus klaidelių. Taip pat tie perėjimai iš būtojo ir esamojo laiko yra netgi draustini ir šiame kontekste nedera. Taip pat ta vieta, kai pasako, kad Senelė ir Titas sudega yra tokia fantastinė, kad net neįtikima.

Beje, ar Moskvičius yra medis?

Na, jei turi klausimų, klausk. Bet šis darbas taisytinas.

Temos pavadinimas: Re: Žaidžiam gyvenimą? Antr. 05 24, 2011 5:03 pm

Ačiū už kritiką. Numanau, kad nieko gero ši dalis, bet toliau stengsiuos taisytis.: )