Nevykėlė

I
Sėdėjau parke ant jau pamėgto suoliuko ir atlikinėjau dramos namų darbus. Negana to, kad reikėjo perskaityti visą „Romeo ir Džjuljetos“ pjesę, man reikėjo išmokti ir nelaimingosios tekstą. Visą! Ir šiaip, viskas buvo suknista. Namie negalėjau mokintis, nes mažasis monstras, mano brolis, nepalieka manęs ramybėje, o mama, gavusi atostogų, negali jomis atsidžiaugti ir visą tą laiką naudojasi mano laisvu laiku ir liepia daryti tai, ką paprastai daro ji.
Kas be ko, parke taip pat nesinorėjo bauginti žmonių su savo iškalba ir plonu balseliu. Užvertus knygą bandžiau kartoti pagrindinės herojės tekstą, tačiau vis pamiršdavau. Negalėjau susikaupt. Po daugybės bandymų ir beviltiškų kartojimų, net nepajaučiau kaip įsijaučiau ir pradėjau sklaidyti tai garsiai. Tai supratau, kai kažkoks vyriškas balsas mane sutrikdė.
-Ko?! – sušukau ir iš išgąsčio trenkiau tam žmogui į kairį petį su stora knyga.
Vargšas žmogus, išsigandęs parklupo ir nieko neištarė. Pasijutau kalta.
- O švenčiausiasis purvo gabalėli, tau viskas gerai?
- Man? – į mane akis nuo žemės pakėlė žydraakis vaikinas.
- Na taip, tau. Kam daugiau čia be tavęs buvo suduota su kelis kilogramus sveriančia knyga?
- Atsiprašau, bet galvoju, kad tai tau negerai. Šneki su savimi vidury parko. Tai aš tavęs klausiau kelis kartus ar tau viskas gerai, pasirodo, kad ne tik su protu, bet ir su nervais turi bėdų, vaikeli. – vis dar susiėmęs už peties, vaikinukas atsistojo ir ėme valytis dulkėtus kelius.
Kaip jis drįsta taip sakyti?! Būdama karšto būdo, negalėjau į tai nekreipti dėmesio:
- Galvokite ką sakote ir su kuo kalbate mielasis trikdytojau. Vienintelis nevisprotis esate jūs. Sugebėjote mane sutrukdyti pačioj svarbiausioj dialogo vietoj ir priversti mane pamiršti visą tekstą, kurį išmokau prieš jums mane sutrikdant.
- Na taip, - nusijuokė. – jūs manote, kad jūs atrodote sveikai šnekanti viena su savimi, vidury parko, kai aplinkui tiek daug žmonių? – pamojo ranka į porelę su vaiku.
- O aš nešnekėjau garsiai... – nutęsiau, nes tiesą pasakius, negalėjau to pagrįsti.
Visada pasižymėjau mokėjimu kalbėti garsiai net tada, kai to nereikėdavo. Todėl šiek tiek suabėjojau savo tyla.
- Va dabar tai tikrai jus laikau visiška nevisprote. – apsisuko eiti.
- O, ačiū misteri Einšteine. Komplimentai visada leidžia pasijusti geriau. Man tikrai palengvėjo.
- O žinai, - apsisuko ir priėjo taip, kad liko vos žingsnis, kad prisiliestų nosies galiukai. – turėsit kompensuoti mano peties sužalojimą. O kaip jūs tai padarysite – spręskite pati. – sušnibždėjo ir kilstelėjo antakį visai kaip mano tėvas.
- Ak šitaip? – sukryžiavau rankas ir išlaužiau neva kietą stovėjimo pozą. – Kas tu toks, kad turėčiau dar atsilyginti už tai, dėl ko tu pats kaltas?
- Greit sužinosi. – šyptelėjo ir nuėjo.
- Tai kaip man tave rast??
Į šį klausimą atsakymo negavau, o jis greitai dingo iš mano akiračio.

Bus bus :DD pirmą reikia atsiliepimų ;)
Smagu, kad sudominau, tikiuosi, bus ir daugiau tokių :)

Yėy :DD
tada su malonumu rašysiu :D

II
Šiaip ne taip, maždaug išmokus tą nelemtą dramą, parkeliavau namo. Mane pasitiko miltuotas brolis, o mano kambaryje laukė didelė staigmena.
- Brangioji, nepyk! – sušuko mama iš virtuvės. – Negalėjau tavo brolio sulaikyti.
Na taip, kaip visada kenčiu aš. Ir aš tave myliu mama. Ką aš be tavęs daryčiau. Kartais net atrodo, kad tu mane slapta stebi ir žinai, kad namų darbus atlieku visai ne namie ir žinai, kad turiu daug laisvo laiko.. O kadangi, neva turiu daug laisvo laiko, galiu jį turiningai išnaudoti tvarkydama savo kambarį.
- Nieko mam, suprantu tave... – sumurmėjau lipdama laiptais į viršų.
Atvėrus kambario duris, radau ne tik, kad miltų pėdsakų, bet ir tešlainiukų.
- Tėėėėt! – viskas, reikia imtis drąstiškų priemonių.
Po kelių minučių stovėjimo vidury kambario, atėjo tėtis. Pamatęs kokia betvarkė, galvojo išsisuksias ir pasuko atgal.
- O ne ne ne.. Tu ateisi čia. Viskas. Man jau atsibodo šitokios išdaigos. Kiek galima!!!
- Mieloji, mama viską sutvarkys, tu tik nesinervuok. Viskas bus gerai. Ramiai mažute. – ėmė mane glostyti kaip kokį šuniuką.
- Atsiprašau? – atsitraukiau ir kreivai į jį pažiūrėjau. – Aš galiu sutvarkyti tai, bet paskutinį kartą. Tačiau, tu privalai man kai ką prižadėt. Šiandienai!
Jis nuleido akis ir jau pasigailėjo atėjęs.
- Sakyk, sakyk dukrelę, ką man reikės padaryt?
- Tu man turi šiandien, šią minutę iš kur nors gauti spyną durims! Aš to nenaudėlio nebenoriu matyti savo kambarį ir užuosti jo kvapo kai saldžiai miegu. – mačiau kaip jam palengvėjo.
- Tik tiek? Gerai, mergyte mano, viską suorganizuosiu. Tavo kambario duryse atsiras spyna ir galėsi ramiai gyventi. – tuo metu pasirodė mama.
- Kokia dar spyna? – klausiamai abu nužvelgė. – Tu ką, mergyt ką nors nuo manęs slepi? Gal tu pradėjai rūkyti? Gerti? Vartoti narkotikus? – atidarė mano stalčių kuriame gulėjo matematikos sąsiuvinys ir jį visą apžiūrėjo.
- Uoj, tikrai ne dėl to mieloji. – per liemenį apkabinęs savo moterį tėtis ją nusivedė į holą.
Taip jų tą valandą ir nemačiau. Tikriausiai viską paaiškino ir viskas nurimo. Beliko susitvarkyti kambarį. Betvarkant ir klausantis muzikos, išgirdau skambutį į duris.
- Eii!? Niekas neatidarys? – atidarius kambario duris sušukau, bet atsakymo nesulaukiau.
Kadangi atrodžiau baisiai, visa miltuotą ir aplipusi miltinukais, nenorėjau niekam tokia rodytis. Tačiau kiek bešaukiau, tiek niekas manęs negirdėjo. Nulipau žemyn ir atidariau duris.
- Laba diena, čia jūs skambinot mano tėvo spynų centrui. Mane ats... – nematydamas su kuo šneka vaikinukas pylė savo kalbą.
Aš užtrenkiau duris ir išsigandau. Spynų centras? Koks dar spynų centras? Ir po velnių, kur aš jį mačiau? Prakeiktas maltinukas! Ak taip, ten tas pats parko ramybės drumštėjas. Atvėriau duris.
- Tu tikriausiai seki mane, taip? – įtariai nužvelgiau ir užkabinau akis už ženkliuko su vardu. – Tomai Flopkinsai.
- Na, viso to, kas šiandien įvyko, galima daryti išvadą, kad tikrai tave seku, bet man čia panašiau į kerus. Tikriausiai tu dar ir.. – pažvelgė į miltus. – kokia nors... Na, kokia nors kerėtoja ar kažkas panašaus.
- Žinai, tu visiškai teisus. Ir kaip tu taip greitai mane perpratai? Manau turėsiu užkerėti tave mane įsimylėti ir padaryti savo vergu, kad niekam to nepasakytum. – nusijuokiau.
- O ne. Tik nedaryk to. – ironiškai pasakė ir kilstelėjo antakį.
- Deja, jau per vėlu. – uždariau duris ir pasirodė tėtis.
- Kas ten atėjo? – paklausė ir pasikasė pakaušį.
- Kažkoks nenormalus vaikis sako esąs iš spynų centro.
- Tai ko tu lauki? – nusišypsojo. – Įleisk jį vidun. Jis tau spyną įdės.
- Jis??? – nuleidau rankas taip, lyg nebegalėčiau nieko padaryti. O taip ir buvo..
Atidariau duris ir pakviečiau jį vidun.
- Ak tai dabar jau įleisi į savo eleksyrų ir kerų sandėlį?
- Hm, hm. Koks dar sandelis? – palausė tėtis ir nusivedė jį į mano kambarį.
O Dievulėliau mieliausias. Tai negi dabar aš turėsiu jį užimti kol pakeis mano kambario spyną?
- Gal galima ledų kompresą? – paklausė jis mano tėvo.
- O, tikrai galima. Mažute, atnešk svečiui kompresą. – ir mostelėjo durų link.
Pasijaučiau išvaryta.
- Kas atsitiko, kad prireikė? – nugirdau savo tėvą klausiant to vaikio, bet paėjus toliau jų neigirdėjo.
Įėjus man į savo kampelį, jie iš manęs juokėsi. Aš jo jau dabar ėmiau nekęsti.

Laukiu tęsinio.
Tikrai sudomino.

III
Taip norėjosi tą kietą ledų maišelį tėkšti jam į veidą, tačiau prie tėvo nesinorėjo daryti nieko neįprasto. Šeimoje nepasižymėjau silpnais nervais. Pametėjus Tomui kompresą, išėjau iš kambario. Visą tą laiką, jie diskutavo ir juokėsi, bet nesiklausiau. Kokio velnio klausytis kaip pasakoja apie mano vaikystę, ir kaip jam sunku būdavo keisti man pampersus. Išgėriau gal penkis puodelius karštos kavos, tačiau jos norėjosi dar labiau. Pasirodė jie. Atrodė taip, lyg visą amžinybę vienas kitą pažinotų. Bet ne tai svarbiausia, svarbiausia, kad kambarys nuo dabar bus mano privati valda ir į jį ieisiu tik aš.
- Na, tai nepadėkosi už meškos paslaugą?
- Ačiū... – sumurmėjau ir toliau gėriau kavą.
- Jūsų dukra labai nedraugiška. – nusijuokė ir nuėjo durų link.
Buvo girdėti kaip durys užsidaro ir lėti žingsniai virtuvės link.
- Štai čia tavo raktas, o šį pasidėsim į seifą, jei pamestum. – šyptelėjo tėvas ir padėjo raktą prie šaldytuvo.
- Ačiū tėt. – palydėjau jį akimis ir pakilusi nupėdinau savo kambario link.
Užsirakinau duris ir baigiau valyti dulkes. Besikartodama pjesę, prisiminiau įvykį parke. Atrodo, kad manyje yra didelis magnetas, kuris pritraukia nelaimes ir gražius vaikinus. Ne, ne.. Negražus jis. Jis nalaimėlis. Kaip tik tuo metu, suskambėjo telefonas, tačiau numeris nebuvo matytas.
- Taip?
- Labas vakaras. – išgirdau moterišką vardą. – Ar kalbuosi su Kotryna?
- Na taip. – gana aukštu balsu jai atsakiau. – O su kuo turiu malonės kalbėtis aš?
- Aš Greta Martinson. Turiu jums gerą žinią. Radom jūsų skelbimą internete, kad ieškote darbo.
- Ak, na taip. Darbo ieškau vasarai. Iki jos mano visas laikas užimtas.
- Taip, mes atsižvelgėme ir į tai. Mes turime jums darbo pasiūlymą „Retro bar“ kavinėje dirbti barmene. Užmokestis geras, o darbas tikrai nėra varginantis.
- Barmene? – susimąsčiau. – Na, galbūt ir neblogas pasiūlymas. Aš jums būtinai paskambinsiu kai apsispręsiu.
- Norime, kad paskubėtumėte, nes šiais metais labai daug norinčių. O vietos tik dvi. – tikriausiai kažką rašėsi, nes lėtai diktavo.
- Rytoj pranešiu. – išsišiepiau lyg ausų ir atsisveikinau su ponia Greta.
Darbas vasarą, savi pinigai, arti namų ir viskas - tikra??? Sau tai uždaviau gal dešimt kartų. Žinoma, kad noriu. Tėvai mane tik ragino susirasti darbą. Ir aš jį radau! O gal jis rado mane? Na, nesvarbu, svarbu, kad gavau pasiūlymą dirbti mėgstamoj kavinukėj.
Prieš eidama miegot, stojausi ant svrstyklių kaip kiekvieną dieną ir skaičiavau kiek priaugo ar nukrito svorio. Pirmas sekundes skaičius sviravo tarp 53 ir 54. Galiausiai ekrane pasirodė 53,3 skaičius ir gana nudžiugino. Atrodo, kad per tas kelias dienas svoris tirpte tirpsta. Taip ir buvo. Galbūt dėl mokslų ir šeimos. Žinoma, galėjau sverti mažiau, bet šiuo metu, tuo itin nesirūpinau. Žiūrėjau į veidrodį gal dvidešimt minučių ir galvojau kas manyje negerai, o kas gerai. Visgi, pasilikau prie tos nuomonės, kad man tikrai šiuo metu nieko netrūksta.
Atsigulus į lovą girdėjau kaip tėvai juokina Tomį ir žiūri vaikišką filmą. Taip, jis pats geriausias, pats mylimiausias vaikas šiame pasauyje, todėl su manim nebereikia užsiimti. Nors iš tiesų, kodėl apie tai mąsčiau, nesupratau. Laikas pradėti gyventi savarankiškai.
Ryte paskambinau Gretai ir pranešiau, kad sutinku dirbti. Ji nurodė laiką kada pas ją pasirodyti. Turėjau valandą pasiruošti. Apsivilkau tamsius džinsus, mėliną maikutę ir užsimečiau juodą džemperį. Susirišau kuodelį ir pagriebusi savo tašę nubėgau žemyn.
- Labas mama, tėti. – pabučiavau jiems į skruostus ir gurkštelėjau mamos kavos. – Gavau darbą, keliauju apžiūrėti.
- Šaunu. – suriko mama, nors tikriausiai manęs savo akyse nematė.
- Grįšiu už kelių valandų. – rakindama lauko duris jiems sušukau ir nupėdinau gatve parko link.
Parke nieko naujo. Nusipirkau mineralinio iš Helenos, kuri mokosi paralelinėj klasėj ir pranešiau kada vyks dramos užsiėmimai. Ji nusišypsojo ir nuvažiavo su savo šaldytuvu parko vidurio link. Priėjusi savo būsimą darbo vietą, sutikau Tomą. Tą patį „spynų centro“ direktoriaus sūnų. Jis mane peržiūrėjo nuo galvos ligi koju, tačiau nieko neištaręs užlindo man prieš akis ir pirmas įėjo į kavinę.
- Bjaurybė. – tyliai pasakiau, ir nusekiau jam iš paskos.
Prie durų laukę graži, aukšta, liekna, tamsiaplaukė mergina, kurios kortelėje buvo Gretos vardas.
- Laba diena. – nusišypsojau. – Aš Kotryna. – ištiesiau ranką ir dar kartą kvailai išsišiepiau.
- Sveika. – vietoj to, kad paspaustų ranką, ji mane apkabino. – Eik štai ten. – pamojo į durs esančias už baro. – Ten tave pasitiks kavinės vadovas, o aš turiu dar sulaukti vieno vaikinuko darbui. – mirktelėjo ir dairėsi pro langą.
Įėjusi į kavinės privačias valdas, mane pasitiko stambus, barzdotas dėdė, kuris nusivedė mane į virtuvę. Po kiek laiko pasirodė Tomas su Greta.
- Na va, štai tas vaikinas, kurio laukiau. – nusijuokė. – Praėjo pro mane, ir visai kaip koks arabų šeichas atsisėdo prie verslo stalo ir išsišiepęs laukė kol jį kas nors užkalbins.
- Tai man teks dirbti kartu su juo? – laikydama didelį virtuvinį peilį paklausiau Gretos žiūrėdama į Tomą.

IV
- Na, taip, - tarė Greta taip, tarsi man tai padėtų. - O jūs pažįstate vienas kitą?
- Ne! - vienbalsiai atsakėmė, tačiau tai neprajuokino, kad ir kaip linksma būdavo girdėti kai ištariamas tas pats žodis kartu.
- Na, tada sekmės susipažįstant. - padavė abiem po prisjuostę ir nuvedė į sandeliuką su keliom aplamdytom metalinėm spintelėm.
- Žinai, darbo man, reikia, bet jeigu man reikės ištverti tavo draugiją - mirsiu. - pasidėjau prijuostę į spintelę ir užrakinus išėjau.
Kavinė buvo gan nemaža, kiekvienas staliukas turėjo atskirą numerį, o sumaišyti numerius - ne kas. Visus triukus ir visas paslaptis išdėsčiusi Greta palinkėjo geros dienos ir palydėjo durų link.
Išėjusi kaip visada patraukiau parko link, susitikti su merginom. Atėjus radau Mėją.
- Sveika, turiu tiek daug papasakoti, jaučiuosi taip, kad nesimatėm kelis dešimtmečius. - tarė ji ir nusivedė suoliuko link, tačiau jis jau buvo užimtas. Ant suoliuko gulėjo susiraitęs ir nelabai gerai atrodantis vyriškis, kuris kreivai į mus pažiūrėjęs išsitraukė peilį ir pagrąsino jei prieisim dar arčiau.
- Jo, seni. Kietas peilis. - atšoviau jam ir lyg niekur nieko nuėjom.
Tačiau vyriškiui nepatiko mano replika ir išsibudino.
- Tavęs tikriausiai niekas nemokė kaip šnekėti su vyresniu žmogumi. - apžiūrinėdamas peilį priėjo ir užtvėrė kelią su savo maišu, kuris dvokė baisiau negu mano brolio kadaise nudvėsęs žiūrkėnas.
- O jūs tikriausiai savo krūtos kalbėsenos išmokote sedėdamas kalėjime. - bandydama jį apeiti šį bei tą suvėliau.
- Atsiprašau už draugę, mes turime eiti. - ir Mėja patempė mane atgal.
- Tu gali eiti, o jos turiu išmokinti etiketo. - iš jo burnos dvokė pačia pigiausia vodka.
Mėja bandė mane nutempti, tačiau vyriškis nenorėjo, kad išeičiau lyg niekur nieko ir neatsiprašiusi.
- Ne, ne.. Tu privalai išmokti atsiprašyti.
- Tokio niekada neatsiprašyčiau. - ištraukiau spaudžiamą ranką iš jo purvino delno ir įbedžiau žvilgsnį į jo ištrauktą peilį.
- Kaip manai, jeigu pasiaukočiau etiketo vardan, ir nužudyčiau menką vertę turinčią žiūrkiasnukę merginą, sėsčiau į kalėjimą?
- O jums pasirodo jo taip pat trūksta. - spjoviau and jo suplyšusių "Nike" kedų ir bandžiau pasišalinti iš parko kaip galėdama greičia, tačiau pasirodo jis buvo daug greitesnis negu maniau.
Trūko nedaug, kad būtų pagavęs, tačiau nepavyko. Turėčiau pasveikinti, nes jam pavyko padaryti tai, kas jį mane visada atmins. Bjaurybė krisdamas prie mano kojų, su peiliu perrėžė blauzdą ir paliko gilią žaizdą. Išsigandęs ką padarė spruko ir dingo parko gale, o aš likau gulėti su kraujuojančia koja. Jaučiau kaip viskas ima suktis. Pasidarė taip lengva...

Užsikrėčiau nuo Coмplicαtєd drєαм :DD dar galvojau, kad ir čia reikia narkotikų, beeeet... :DD pasiliksiu tą dalyką sau ;D

Nu, kraujas mediciniškai nėra blogai :DDD

V.
Pabudau ne savo kambarį. Tiesą pasakius net nesusigaudžiau kas darosi aplinkui. Atrodė, kad visi daiktai kurie buvo kambaryje judėjo, o užuolaidos, kurios dengė grotomis aptvertą langą, sklandė aplink mane tarsi kokios vėjo nešiojamos snaigės. Bandžiau atsikelti, tačiau jaučiausi siaubingai išsekusi. Nejaučiau nei rankų, nei kojų. Viskas atrodė kaip sapne. Atrodė taip, lyg būčiau pavirtus kažkokiu padaru panašiu į kirminą ar kažką panašaus, tik be stuburo. Jaučiausi taip, lyg pro mane būtų pravažiavę tūkstančiai lengvųjų mašinų ir joms dar buvo negana. Tiesa, skausmo nejaučiau, buvo lengva, bet judėt negalėjau. Kažkas pravėrė girgždančias duris ir pasigirdo moters ir vyro balsai.
- Ji vaikščios?
- Na, dar nežinome ar buvo pažeistas svarbiausias funkcijas atliekantis organas kojoje.
- Tai kokie jūs gydytojai. - sušuko moteris ir jaučiau kaip ji paėmusi man už rankos verkia.
- Aš.. - bandžiau kažką ištarti, tačiau ir tai nelabai kas gavosi.
- Kotryna? - pasilenkė veido link. - Tau viskas gerai mažute. - tai buvo mama.
Jos akių tušas buvo nubėgęs, o plaukai siaubingai susivėlę. Vyriškis baltais apdarais atrodė kaip angelas. Žiūrėdama į jį net nepajutau kaip užmigau.
Sapnavau, kad guliu didelėj pievoj, aplink supa nuostabūs garsai: krykštauja vaikai, čiurlena upelis, groja smuikas, jokių mašinų ar kokių pašalinių garsų. Viskas taip tyra ir gera. O aplink skraidė melsvi drugeliai. Taip norėjosi skrieti kartu su jais. Tada mane kažkas pašaukė ir atsistojusi pamačiau savo močiutę. Ji buvo su gražia gražia gelėta suknele ir laikė man vaikystėje numegztą megztuką. Padavė ir pamojo ranka į vaikus ir kitus žmones kurie buvo aplink. Kol žiūrėjau į juos, ji dingo. Dangus aptemo. Prasidėjo didelė liūtis. Visos tos gražios spalvos nusiplovė, o garsus užgožė griaustiniai. Bėgau pasislėpti nuo lietaus paskui drugelius į mišką, tačiau nepasiekusi jo parklupau ir nebegalėjau pakilti. Lietus nuplovė mane į upelį ir srovė mane nunešė. Tada atsikėliau.
Girdėjosi virksmai, dėjonės. Negalėjau atsimerkti, tačiau girdėjau viską kas darosi aplink.
- Uždarykite visas langines ir pakvieskite seselę! - pasigirdo storo vyriško balso įsakymas.
Trinktelėjo durys.
- Prašysime jūsų išeiti iš palatos. - jaučiau, kaip mano lova pradėjo drebėti.
Tikriausiai mane kažku išveža. Ei, ei? Kur jūs mane vežate? Aš noriu pasilikti su savo tėvais. Virpėjimai baigėsi. Kvėpuoti pasidarė lengviau, bet atsimerkti vis dar negalėjau.
- Suleiskite migdomųjų, jai vienos vakcinos neužteks.
Užmigau, net nesusigaudydama kas man yra.
Pabudau gal po kelių valandų. Šalia sedėjo mama. Atrodė, kad ji nemiegojo kelias dienas.
- Mama? - pasakiau jai.
Mano balsas skambėjo taip tyliai, kad galbūt niekas kitas be jos nebūtų išgirdęs mano pasakymą.
- O Dieve, ačiū tau. - pabučiavo man į kaktą. - Kaip aš tave myliu.
- Aš ir tave, tik kas man atsitiko? - pandžiau atsisėsti, tačiau ji mane sulaikė.
- Nedaryk staigių judėsių. Tau liks tik randas. Tik nedidelis randas. - išriedėjo džiaugsmo ašara tikriausiai dėl to, kad aš vis dėl to gyva.
Nors tokia nesijaučiau. Pasukus galvą pamačiau rožių puokštes ir daugybe saldainių dėžučių su atvirutėm.
- Tai nuo tavo draugų. O štai šis didžiulis meškinas, - ištraukė iš po lovos. - nuo kažkokio Tomo. Laukė kol pabusi, tačiau jo tėvai jį išsivežė.
- Koks Tomas? Ir koks randas? - tikrai kreivai pažiūrėjau į ją. - Hmm. Ak, randas nuo to bjaurybės. Valkata neraliuotas mokins etiketo. Velniop jį... - kuo daugiau šnekėjau, tuo mamai darėsi baisiau dėl mano psichinės būklės. - Man viskas gerai. Tikrai. Tiesiog.
- Ak, viskas gerai, kad gerai. - dar kartą pabučiavo, o į duris pasigirdo beldimas.
- Galima? - kažkur girdėtas, bet neaiškus balsas mane suglumino.
Negalėjau sau atsakyti kas tai.

nu va :DDD matai, kaip būna, pasirodo viskas tikrai iš prieš patį atsisuka :DD bus rytoj ;)

aš tau galiu atsiųst autografą, o tu jau ten kaip susigalvosi, taip įsikomponuosi kur skaitydama monitoriaus kampe :DD Šiaip paglostei savimolę, už tai ir ačių ^^

:DD pradėjau tik vakar rašyt :DDD ir tik dabar tai suvokiau O.o :DD

VI
Mama pakilo nuo sėdimosios vietos ir nuėjo durų link. Užtrukusi kelias minutes prie jų, dingo. Tikriausiai keičiasi pamaina ir ją pakeis tėtis. Tačiau durys atsivėrė ir įėjo Greta su kavinės vadovu nešini žydinčią orchidėją ir saldainių dėžutę, kuri papildė jau ir taip dideles gretas ant spintelės šaia lango, kuris deja, nedavė tiek kiek duodavo mano kambario langas. Pro jį nieko nebuvo matyti. Padėjusi gėles prie kitų puokščių Greta atsisėdo gale mano kojų, kurių vis dar nejaučiau.
- Na, kaip jautiesi? - nusišypsojo ir paglostė man kojas.
- Išsekusi, tačiau tuo pačiu metu ir pilna energijos.
- Numanau, juk čia guli kiek daugiau nei savaitę. Turėjo išsekinti. - išlupo saldainių dėžutę ir ištiesė man paukščių pieno saldainį.
- Kiek?? - pasidarė net negera.
Atrodė, kad visas tas laikas, tik kelios valandos, kurios nieko man gero nežada.
- Jei tiksliau tai devynias dienas. - pažvelgė į telefoną. - Net pirmosios gėlės, kurias atnešėm,- vadovas parodė į apvytusias rožes. - ėmė vysti.
- Oho, neatrodo. - suvalgiau saldainį ir stengiausi pasiimti šaltos arbatos, tačiau nesugebėjau pasiekti. - Galima?
- O taip, - nusišypsojo vyras. - Dabar tau reikia daug skysčių ir apskritai - daug valgyti. Darbas reikalaus šiek tiek fizinių pastangų, nes judėsi ištisą laiką.
- Tai aš galėsiu dirbti? - išsišiepiau taip, kad matėsi net dantenos.
Pro duris įėjęs gydytojas atnešė man jazminą ir įmerkė į mėlyną vazoną.
- Taip, tu galėsi dirbti, tačiau, po kol kas kojai reikės ramybės, tad pagulėsi čia dar kelias dienas. - užsirašė kažką savo užrašuose ir nuėjo atgal iš kur atėjęs.
- Na,- Greta pakilo. - mes jau eisim. Turime grįžti atgal į darbą, o tavęs lauksime sveikos. - paspaudė ranką ir mirktelėjusi išėjo paskui vyrą, kurio vardo taip ir nesužinojau.
Šiuo metu man buvo svarbiausia nenusisukti sprando ir sulaukti tos dienos kol galėsiu pradėti savo uždarbį.
Pro duris įėjo mama iš paskos vedama tėvo ir Tomo.
- Na, kaip tu dukrele? - paklausė tėvas ir kone pribėgęs pabučiavo man į skruostą.
- Viskas gerai tėt. - mama pasuko durų link.
- Turiu išsimiegoti, tave prižiūrės tavo tėvas. - atsiuntė oro bučinį ir išėjo.
- Na, o ką veikia tas nevėkšla? - piktai pažiūrėjau į tėvą ir paskui žvilgsnį nukreipiau į Tomą.
- Jei ne jis, tau nebūtų taip pasisekę. - uždėjo ranką jam ant peties ir draugiškai patapšnojo.
- Na, tiesą pasakius, jei būčiau atpažinęs, kad čia tu - nebūčiau ner priėjęs. - nusijuokė ir susižiūrėjo su tėvu.
- Ak taip? Tai gali eit iš čia. Tavęs neįrašiau į savo norų sąrašą. - gurkštelėjau tos pačios šaltos arbatos.
- Ramiau Kotryna, juk jis juokauja. - paglostė plaukus ir davė saldainį.
- Man tokie juokai nepatinka. Galėjo mane palikti likimo valiai, gal kas nors kitas būtų tą patį padaręs. Jokio žygdarbio jis nepadarė.
- Mums jis labai didelį žygdarbį padarė. - susirūpinusiu žvilgsniu Robertas pažiūrėjo į mane. - Tu netekai daug kraujo, jei niekas nebūtų tau suteikęs pirmos pagalbos, būtum nepabudusi.
- Pirmąją pagalbą?? Tai ką, jis man dar ir dirbtinį kvėpavimą darė?? - išspjoviau arbatą kurią gurkštelėjau.
- Tu ką? Jūsų dukra mėgsta juokus. - nusijuokė ir padėjo už nugaros laikytą saldainių dėžutę. - Čia tik šiaip. Nepapirkinėju tavęs.
- Na, geras pasiteisinimas. - ironiškai nusijuokiau ir jam pasidarė negera.
- O jei rimčiau, tai pusę tų saldainių atnešė jis. - pamojo tėtis į gal dvidešimt kelias spalvotas dėžutes. - Pasidalinsi su broliu. - nusijuokė.
- O ne. - Tomas trenkė sau per galvą. - Dabar ji laikys mane bepročiu.
- O kas daugiau belieka? Kai tu mane išvadinai nevisprotę, kai mokiausi tekstą, tai dabar aš turiu teisė tave vadinti idiotu, dėl to, kad nevisprotei neši saldainius kalnais.
- O ne, jai nubėgo per daug kraujo. - atšovė jis žiūrėdamas į tėvą. - Reikia kviesti gydytoją.
- Ką tu čia peizėji? - Robertas pakilo nuo kėdės ir lėtai, lėtai, neva nepastebimai traukė durų link. - O tu niekur neisi. Nepalik manęs su šitu maniaku, dar išprievartaus.
- Mane kvietė, aš girdėjau. - ir išmovė pro duris.
O siaubas, akistata su mirtimi. Kalbėti su šitu degradu buvo daug sunkiau negu su tuo valkata iš parko.
- Jei galėčiau ir aš išeičiau. - pasakiau jam ir pažiūrėjau į jo petį.
Jis buvo sugipsuotas ir patinęs. Tuo metu galvojau atsiprašyti, tačiau nenorėjau pasirodyti esanti silpna.
- Aš taip pat.
- Tai eik, kodėl negali? Kas trukdo? Niekas tavęs nelaiko. - žvelgiau pro langą, tačiau ten vis tas pats.
- Negaliu prieš tavo tėvą atrodyti kaip visiškas liurbis.
- Tai, kad tu akivaizdžiai toks ir esi. - nepaisydama jo grožio išlemenau tuos žodžius ir buvau patenkinta žiuo žingsniu.
- Tai reiškiasi toks tokią sutiko. - atsisėdo ant sofos gale palatos ir pasiėmė žurnalą apie vaikus.
Jaučiausi nejaukiai. Net negalėjau pasikasyti galvos, galvodama, kad dar sumanys pasityčioti kad ir nesiprausiu.
O ištiesų, manės tikriausiai niekas neprausė tas dienas. Bet, apžiūrėjusi rankas, jos atrodė idealiai švarios. Tad gal vis dėl to prausė?? Nesvarbu. Visaip bandžiau nukreipti mintis šalin, tačiau jos vis grįždavo atgal prie Tomo. Pametėjęs žurnalą ant stalelio jis įbedė į mane žvilgsniai. Jis taip kaitino, jog atrodė, kad kambarys per daug šildomas ir jame minimum dvidešimt penki lapsniai šilumos. Jaučiau kaip užkaito žandai.
- Taigi viskas gerai. Nebijok manęs. - nusijuokė.
- O tu manai, kad čia yra tavęs bijančių?
- Daugiau nieko be tavęs čia nematau. - apsidairė ir toliau spoksojo į mane.
- O aš nematau reikalo tavęs bijoti. Esi suskis.
- O žodynas tavo tikrai platus. - ėmė ploti.
- O aš ir nesiskundžiu, kad yra žodžių trūkumas. Jei malonėtum, palik mane čia vieną. - sukryžiavau rankas ant krūtinės.
- Man buvo paliepta tave prižiūrėti.
- Tai tu dabar ten sedėsi ir nenuleisi nuo manęs akių?
- Na taip. Negaliu tau leisti toliau elgtis kvailai.
- Gaaš.. Kaip nori. Aš tik noriu pailsėti. Nuo tavęs ir visų kitų.
- O aš norėjau tik taikos. - sumurmėjo sau po nosimi ir toliau pasiėmęs tą pati žurnalą jį vartė su dideliu susidomėjimu.

Ačiū :D

jo, rašau :DD

Atsikėlusi palatoje nieko neradau. Tiksliau radau. Radau ligoninės maisto. Žuvies maltinukai ir burokėliai. Yach. Nenorėjau jų net liesti, nes atrodė klaikiai, o dvokas buvo dar klaikesnis. Niekas nebuvo pajudinta. Kaip gėlės stovėjo, taip ir stovėjo, saldainiai taip pat buvo nepaliesti. Gal nieko nebuvo atėję? O ir Tomas pasirodo ne toks smaližius.
Kaip tik galvojant apie jį, jis įžengė į palatą. Rankose laikė keksus su šokoladu ir mineralinio buteliuku.
- Čia tau. Man liepė tau nupirkti ko nors skanaus. - padėjo ant lovos krašto ir pasuko link savo pamėgtos sofos, kur aš jam mačiausi geriausiai.
- Ačiū. Nors vietoj mineralinio galėjai karštos kavos atnešt. - sumurmėjau sau, galvodama, kad jis tikrai to neišgirdo.
- Jei tokia gudri, prašyk kitų. Kavos aparatus keičia... - atsivertė žurnalą apie mašinas, kurį tikriausiai įsigyjo kol aš miegojau.
Išpakuoti keksai kvepėjo labai gardžiai. Net pažiūrėjau ar Tomui nekyla noras paprašyti. Beeeet.. Per žurnalą nieko nesimatė.
- Labai skanūs, - galvojau bent taip jį suvilioti, tačiau jis tylėjo.
Na ir tylėk, nenori, tai nenori. Žinoma, man užteko tik vieno. O mineralinį pametėjau jam ant sofos. Nedaug trūko, kad butelys būtų skridęs jam į pakaušį.
- Ei, ei, ei... Atsargiau mergyt. - nuleido žurnalą. - Jis tau.
- O iš kur man žinot, gal apnuodytas? - norėjau jam pasiūlyt pasilikt, bet neleido savigarba.
- Iš kur pas tave tiek daug tokių minčių?
- Kyla savaime, gal ne be reikalo. Įrodyk, kad neapnuodijai - išgerk. - nusijuokiau ir pasiėmiau saldainių dėžę.
Jis atsigėrė mineralinio didelį gurkšnį ir atnešė man.
- Matai, man nieko neatsitiko. Jis sveikas organizmui. - ištiesė.
- Ne, negersiu. Tu jau iš jo atsigėrei. - pamojau jam atgal.
- Na, aš jį su mielu noru išgersiu. - apsisukęs nuėjo į savo vietą.
Į duris kažkas pasibeldė. Tomas, lyg būdamas palatos šeimininku leido įeiti. Pasirodė mama su gydytoju.
- Jau galite keliauti namo. - su džiugesiu tarė gydytojas.
Žinoma, jam smagu, kad išgydė dar vieną ligonį ir po kol kas liko daugiau teritorijos ir laisvo laiko atsikvėpti. Apsirengusi, su subintuota koja surinkau rožes ir mamos paprašiau nepamiršti kitų daiktų. Tomas, kuris dingo kaip tik tuo metu, kai mama įžengė į palatą, prisistatė koridoriuje ir pasisiūlė padėsiąs.
- Matai, galiu eiti ir be tavo pagalbos. O dabar gali keliauti namo.
- Mes tave pavešim, jei gali dar paimk žaislus iš palatos. - mostelėjo mama jam. - Žinai kaip atrodo mūsų automobilis?
- Žinoma. - ironiškai nužvelgė mane ir nuėjo paimt daiktų.
Keliaujant namo nei jis man, nei aš jam neištariau nei vieno žodžio. Mama jam davė kažkokį voką, tačiau nesigilinau į tai. Jis man mostelėjo ranka ir nuėjo sau. Savo kambaryje radau visišką pasikeitimą. Sienos buvo naujais tapetais išdabintos, nauja lova, naujos užuolaidos ir rašomasis stalas. Šalia stalo buvo kelios, gražiu popieriumi apvyniotos dėžės. Nepuoliau jų drąskyt. Puoliau savo telefono kroviklio ir skaityt žinučių.
Kiek atsipūtusi ir padėjus mamai žaislus sudėti žaidimų kambarį, paskambinau Mėjai.
- Labas mažūūūūle. - pasakiau vos kai tik pakėlė ragelį.
- Ooo. Čia tu. Kaip tavęs išsiilgau. Gerai, kad viskas baigėsi gerai. Siunčiu oro bučkį. Mua. Tai kaip tu? Jau namie? - ėmė klausinėti kaip nemačius kelis metus.
- O aš gerai! - nusijuokiau. - Gal nori keliaut ledų? Taip tada ir nepakalbėjom.
- Tikrai taip, tik ir laukiau kol kas nors iš taviškių man praneš, kad tu grįžai. Aš ateinu iki tavęs. Už penkių minučių būsiu.
- Okey, laukiu saule. - padėjau ragelį ir nulipau žemyn.
- Mamyt, einu pas Mėja. - apkabinau ir išėjau.
Mėja manęs laukė prie vartelių su dviem porcijom ledų.
- Tavo skaniausi. - davė man ir stipriai apkabino.
Nuėjom iki prekybos centro suoliuko ir prisėdom. Ji daugiau manęs klausinėjo, negu pati apie save pasakojo, tačiau mačiau, kokia ji buvo laiminga, kad buvo su manim. Kažkas iš už nugaros perbraukė mano plaukus, bet neatkreipiau dėmesio. Galbūt tai tik vėjas. Toliau juokiausi kartu su Mėja iš vaikinų iš paralelinės klasės, kurie visokiais būdais bandė pasirodyti krūtais ir stipriais. Dar karta perbraukė mano plaukus. Tada apsisukau, vis dar besijuokdama ir pamačiau tą patį baisų vyrą ir jo peilį, kuris jau vieną kartą mane lietė.
- Mėja, eime. - patempiau jai už rankos ir pakilau nuo suoliuko.
Ji pamačiusi kas čia vyksta paspartino žingsnį ir manęs bandydama dar laukti, nuėjo. O aš šlubuodama judėjau link paralelinės klasės vaikinų. Valkata įrėmė peilį man į nugarą taip, kad niekas nepatytų ir stumtelėjo mane į priekį.
- Palikau atsiminimą? Geeerai. Dabar reikia tave gerai pamokyti.
Jis nusivedė mane į parką ir už tų pačių krūmų kur pastarąjį kartą jis dingo.
- Kur tu mane vedi?
- Tylėk žvaire. - vos pralemendamas žodį, ir dvokdamas dar ta pačia pigia vodka tėškė man į veidą šiuos žodžius.
Jis numetė mane ant žemės ir į burną sugrūdo atplėštą nuo žemės žolės kupstą.
- Ša, nes perrėšiu tau gerklę. - jis ėmė glostinėti mano kaklą ir su trumpesniu nei normaliu pirštu vedžioti mano skruostais skritulius.
Išpešė dar daugiau žolės ir dar daugiau sugrūdo man į burną. Tada pajutau kaip jo bjaurus apšerpėjęs liežuvis slenka mano kaklu. Bandžiau musitytis ir visaip kitaip jam pasipriešinti, bet jo svoris buvo trigubai didesnis nei mano.

pabėgo nu :DDDD gi parašyta, kad bandė laukti, bet nuskubėjo ;D

aj :DDD
laukiu tesinio :DD

Labai patiko. Skaičiau susidomėjusi. Tačiau viena pastabėlė. Kažkaip netikroviškai viskas, nes visur kur tik ji eina tas Tomas visur.

Viskas paaiškinama :DD Juk sutapimai :) O vėliau paaiškės kodėl čia tas Tomas taip dažnai būna prie jos ;D ačiū :)

kur atskleidžiau? :DDD nieko neatskleidžiau ;D Viskas čia slaptai ;D

VIII
Gulėjau prispausta ir negalėjau jam pasipriešinti. Visaip galvojau ką turėčiau padaryti, kad jis pasitrauktų nuo manęs. Bandžiau naudotis kojomis, tačiau sužeistosios negalėjau pajudinti, o kita jo nepasiekė. Apsidairiusi nieko nemačiau, išskyrus plastikinius maišus, skudurus ir visokius kitokius senus daiktus. Nei vieno nepasiekiau su laisva ranka. Žemės buvo pats žiauriausias dalykas kuris per visą mano gyvenimą buvo burnoje.
Bandžiau žemes išspjauti, bet buvo per sunku. Jos vis užstrigdavo.
- Paleiskite ją!!! - iš po krūmų pasirodė Tomas. - Ką jūs jai darote?
Vyras trenkė man per galvą taip, kad galvojau jog nusuko sprandą, tačiau greitai atsipeikėjau. Jis nulipo nuo manęs tikėdamasis, kad smūgis mane sulaikys, tačiau vos tik atsilaisvinusi nubėgau Tomo link.
- Ir vėl tu?
- Ne, ne aš, čia tik tavo vaizduotė. - pastumė mane. - Bėk iš čia.
Padariau tai kaip buvo paliepta. Visa purvina ir susivėlusi nubėgau iki policininko prie ledainės.
- Ten benamis.. Jis mane bandė išptievartauti. - policininkas davė man palaikyti ledus ir nubėgo įvykio vietos link.
Belaukiant pradėjo drebėti kojos ir sukniubau. Negalėjau paaiškinti kas darosi su manimi ir ar tai tikra. Galiausiai pasirodė Tomas, o policininkas paskui save vedėsi surakintą benamį.
- Tau viskas gerai? - Tomas išsitraukė iš kuprinės šlapių servetėlių ir padėjo jas prie manęs. - Jeigu tau nereikia mano pagalbos, aš einu, o tu skubėk namo ir nusiplauk visą purvą. - užsisegė kuprinę ir atsistojo.
- Kaip tu taip sugebi? - pažiūrėjau į jį ir tada pradėjau gaudyti orą.
- Paprasčiausiai tinkamu metu būnu ten, kur manęs mažiausiai reikia. Bent ačiū galėtum ištarti. - nusivalė kelį ir dar kartą pažvelgė į mane.
- Ačiū. - šį kartą, kad ir kaip sunku buvo tai pasakyti, bet jam buvau labiausiai dėkinga už tai, kad sustabdė visą šitą reikalą. - Tik...
- Nesigilink į tai. - nusišypsojo. - Dabar lygiosios. - ištiesė ranką ir padėjo atsistoti.
- Paaiškink kaip tu tai sugebi? Nuo tos dienos, kai pamačiau tave, mane seka nesekmės, bet aš jų išvengių. - pažiūrėjau į bintą. - Bent baisiausių dalykų.. Ir į tai būtinai įsikiši tu.
- Viskas čia normalu. Aš jau sakiau, nereikiamu metu atsirandu nereikiamoje vietoje. - išsitraukė fotoaparatą ir apžiūrėjo ar jam viskas gerai ir nufotografavo dangų.
- Na, aš tai čia nieko nesuprantu. Painu. - valydamasi veidą išlemenau.
- Paaiškint?
- Ne, nes nesuprasiu.. - pažiūrėjau į tai, kaip jis fotografuoja skelbimų lentą. - Noooors, papasakok, paskui nemiegosiu naktim.
- Dažnai būnu parke. Esu fotografų bendrijos narys. Daug fotografuoju. - daugybę kartu paspaudė mgtukus ir atkišo fotoaparatą man. - Turiu ir nuotraukų su savimi. Fotografavau kaip skaitai knygą, kaip mokaisi, kaip užsisvajojus žiūri į tolį. Ak taip, ir ligoninėj, radau kampą, kur gražiai atrodei už rožių.
- Na, tai neteisėta. - trinktelėjau jam į petį.
- Atsargiau, čia tas pats. - susitraukė iš skausmo. - Taigi klausyk arba iškarto atsisakyk.
- Klausau.... Klausau..
- Ir tada, kai tu su mano kaimyne vaikščiojai parke aplink tą bastūną taip pat fotografavau. Buvau ne vienas. Mes visi ruošėmės peizažo fotokonkursui ir ieškojom praktikai tinkamos vietos, kai tarp tavęs ir to nusikaltėlio užvirė košė. Negalėjau atsisakyti geros paskaitos apie medžius, tačiau kai tu gulėjai vidurį parko, visiems tave parodžiau ir pasirūpinom tavimi.
- O dabar?
- Dabar ieškojau augalų, kurie puikiai tiktų mano fotogalerijai. Deja už krūmų neradau jokių augalų, išskyrus jus abu meiliai "besiburkuojančius" - įterpė į kabutes ir nusijuokė.
- Ak štai kaip. O kaip dėl to pačio darbo? Spynos?
- Greta mano pusesserė. Tai ji man pasiūlė tą darbą, nes mano jog darbas tėvo įmonėje man netinka ir laikas praplėsti savo ribas.
- Hm. Jooo. Žinai, man atrodo kiti tuo paprasčiausiai nepatikėtų.
- Aš pats netikiu. - paėmė fotoaparatą ir įsidėjo atgal. - Juolab, kad kur tik būnu, ten būni tu.
- Įdomu. - parodžiau kad užsirištų batą. - Tai susitiksim kitą kartą kai man nesiseks.
- Nejuokink. - tikrai sveikai nusijuokė. - Jeigu būtųm šiek tiek švelnesnė, manau neprisivirtum tiek daug košės. Labai tikiuosi, kad darbe nebus nieko panašaus.
- Ai, ne tau aiškinti kokia aš turiu būt.
- Turi draugą?
- Kuria prasme? - pažiūrėjau primerktom akim ir laukiau atsakymo.
- Ta prasme. Vaikiną, mylymąjį, širdies draugą ir dar kaip kitaip galima pavadinti?
- O Dieve.. - apsisukau ir eidama pamojavau jam ranka.
Būdama šalia namų pasigedau savo rankinės, kurioje buvo viskas.
- Velniava. - nenorėjau traukti parko link.
Nieko baisaus, ten tik keletas telefono numerių ir užrašai. Pinigai ir telefonas - pas mane. Reiškiasi tikrai neverta suktis ir eiti atgal. Pareinančios manęs niekas nelaukė. Buvo lygiai taip, kaip palikau. Nupėdinau į vonią ir palindau po karštu dušu. Nusiprausiau, kad neliko nė dvoko.
Parsigavusi į savo kambarį radau daugybę žinučių iš Mejos. "Viskas gerai, jis tik pagąsdino mane ;)" nusiunčiau jai žinutę ir padėjau telefoną šalia pagalvės.
"Na, kaip, grįžai ramiai namo?" Gavau žinutę iš nematyto numerio. Žinoma - Tomas. "Viskas gerai. Kaip sužinojai mano numerį?"

Neskaičiau tos knygos :) reikia pasidomėti.
Kotryna :DD Ačiū :)

Mestelsiu valandos tarpe ;) Vistiek reikės pasidomėt :)

IX
"Tavo tašę pamiršau atiduoti. Rytoj užeisiu paduoti. :)" Palengvėjo. Ta tašė buvo mano visas gyvenimas. Tiksliau, aš buvau jos gyvenimas. Juk ji visada būdavo su manimi. Tik pasisekė, kad svarbių dalykų joje nepalikau, o kelias vizitines, kurias prilygtinai liepė su savimi nešiotis tėvas, ten buvau palikusi. "Šaunu. Net nepasigedau." Melavau ir neraudonavau. Dar šiek tiek žiūrėjau į lubas ir galvojau, kas būtų buvę, jei viskas būtų buvę susiklostę kitaip. Nejučia ir užmigau.
Anksti ryte, mama mane prižadino ir pranešė, kad pas mane atėjo Arielė.
- Atvesk pas mane. - nusišypsojau ir apsivilkau "Mikės Pūkuotuko" chalatą. Arielė buvo mano geriausia draugė. Su ja sutariau geriau nei su Mėja.
- Labas rytas miegale! - įėjusi į kambarį sušuko ir išbaidė visus miegus.
- Labas, labas. - mirktelėjau ir atsisėdau ant rašomojo stalo.
- Tai ką? Pamiršai ką buvom sutarę? - klausiamai nužvelgė.
- Uoj, tikrai ne, - nusišypsojau. - paprasčiausiai mane tos kelios dienos labai išvargino.
- Suprantu tave zuiki mano. - priėjusi apkabino. - Na, mes turim dvi valandas, tad gali nesubėti, o aš tau padėsiu pasiruošti. Okeš?
- Okeš. - tai buvo bendras žodis kurį visada vartodavom. - Aš tik bėgu nusimaudyt.
- Laukiu. - atsisėdo ant lovos ir palydėjo mane žvilgsniu.
Nusiprausus ir atsigaivinus parėjau atgal kur manęs laukė Arielė.
- Kas čia tau tokias žinutes rašo? - nusijuokė ir įdėmiai jas skaitė.
Niekada nepykdavom viena ant kitos jeigu skaitydavom viena kitos žinutes ar net atrašydavom. Laaabai daug dalykų darome kartu ir esame kone vienas asmuo.
- Kokias? - pažadinta pamiršau peržiūrėti naujų sms aplanką.
- Maždaug "Na? Tai sutinki ar ne?" arba "Gal nori arbatos kartu išgert?" - nusišypsojo ir įtariamai pervėrė žvilgsniu.
- Ooo. Nenumanau. Rodo numerį? - prisiminiau vakarykštį vakarą.
- Numerį rodo, bet vardo ne. - ištiesė telefoną man.
Žinutės buvo nuo Tomo. Nežinojau ką atrašyti. Galop, pagalvojau, kad atrašysiu kiek vėliau.
- Aaa. Čia toks vaikinas.. Mėjos kaimynas. - padėjau telefoną ant stalo ir susišukavau. - Einam?
- Einam. - pakilo ir nudundėjo laiptais žemyn.
Dar gerą valandą prasedėjom su mam ir gėrėm arbatą. Galiausiai išėjom. Pusiaukelėj sutikom Tomą. Jis man padavė tašę ir atsiprašęs nuskubėjo kažkokio vaikino link.
Arielė man bakstelėjo ir išleido keistą garsą, kurį tikriausiai turėjau suprasti kaip repliką.
- Kaaaas? - nutęsiau ir apsisukau pažiūrėt kur nurūko Tomas, bet jo jau nebebuvo.
- Koks grožis. Eina sau! Ir tu jį pažįsti?
- Taip ir pažįstu... - ėmiau pasakoti viską kas įvyko.
- Oho, tai čia jau visą romaną galima parašyti. Kaaaaip romantiška. Man atrodo, kad jūs vienas kitam tinkate. - toliau sau šnekėjo.
- Su tuo idiotu neprasidėsiu. - nusijuokiau. - Gražus, tai gražus, bet charakteris tai sunkus.
- Ane? Taip neatrodo.
Įėjom į pastatą kur buvo pasirinkimas eiti aukštyn arba žemyn. Mes nulipom žemyn ir pasibeldėm į metalines duris.
- Kvietimą. - rimtas balsas už durų pasakė ir liepė pastumti pro duris.
Arielė nustūmė ir mane nuramino.
- Viskas čia normaliai. - nusišypsojo ir laukė kol įleis.
Durys atsidarė. Raumeningas vyriškis su tamsiais akiniais mus peržiūrėjo ir parodė kur eiti. Pro tamsius koridorius sukiojom tol, kol įėjom į baltą kambarėlį. Ten buvo dar vienos durys.
- Palauk, kartais būna atrakintos. - nuėjusi pastūmė ir jos atsivėrė. - Šaunu, šį kartą nebus taip sunku kaip anksčiau.
Atidarius duris nusileidom dar laiptais žemyn ir pravėrėm užuolaidą. Pradėjo groti garsi muzika, o ten esantys žmonės ėmė šokti.
- Wau. - nustebino aplinka ir tai, kiek daug žmonių ten buvo. - Eime šokti!
Patempiau Arielę į salę, tačiau ji nusivedė man į WC. Ten ji užsidėjo trumpą sijoną ir pasidažė blakstienas. Jos tėvai buvo labai griežti, todėl visiškai neleido naudoti jokių makiažui skirtų priemonių.
Vos tik pasidažius ir susidėjus viską į rankinuką, nusitempė mane atgal.
- Čia nėra nei vieno mūsų amžiaus. - nusijuokė.
- O jauniausi? - susidomėjau.
- Nuo aštuoniolikos. - pamerkė ir nusivedė baro link.
- Du kokteilius. - pasakė barmenui ir tuo metu prie jos priėjo vaikinas, kuris pasiūlė sumokėti už mūsų gėrimus, jei tik ji sutiks su juo pašokti.
Arielė mirktelėjo man ir išgėrusi kokteilį nuėjo su išvaizdžiu vaikinu. Gurkštelėjus kokteilio pajutau stiprų skonį. Maniau, kad ten paprastas vaisinis kokteilis, tačiau jame buvo mažiausiai du trečdaliai degtinės. Pasidėjusi kokteilį dairiausi po salę ir ieškojau draugės, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji įsimaišė į minią.
- Galima? - prieš save pamačiau vyrišką delną.
- M?
- Ar galima pakviesti šokiui? - nusijuokė ir pažiūrėjo į kokteilį. - Tikriausiai jau padaugnus. - šuktelėjo savo draugui.
- Ai. Galima, galima. - leidausi vedama į šokių aikštelę.
Vaikinas ėmė drąsiai šokti pagal Dj'ų kuriamą muziką ir skatino mane įsijungti. Ilgai netrukus, aš jau šokau ir buvau visiškai užvaldyta muzikos.
Vaikinukas spragtelėjo pirštais virš galvų Dj'ui ir pradėjo groti lėtesnė, bet taip pat ne ką prastesnė muzika.
- Galima aš jus apkabinsiu? - pakerėdamas akimis man ištarė.
- Žinoma.
Apkabino mane per juosmenį ir ėmėm šokti. Nuo vaikinuko sklido nežymus alkoholio ir gaivios gumos kvapas. Išgirdau kaip salėje pradėjo klykti kažkokia mergina. Žmonės pravėrę jai kelią į ją kreivai žiūrėjo. Ji artėjo link manęs ir paėmusi už rankos išsivedė.
- Jūs visi kiaulės! - suklykė ji ir nusitempė mane prie baro, kur vis dar stovėjo mano kokteilis.
Ji jį išgėrė vienu gurkšniu ir užsisakė dar vieną.
- Ramiau, ramiau mergyt. - raminau ją. - Tėvai tau nuraus galvą jei sužinos tai.
- Nieko jie nesužinos, kelias dienas jų nebus. - su malonumu gėrė kitokios spalvos kokteilį.
- Atsiprašau, - tarė priėjęs tas pats vaikinas ir bandė ją pabučiuoti.
Ji jam trenkė iš visų jėgų.
- Atsikabink, bjaurybe tu. Ir kaip aš galėjau leisti tau mane bučiuoti?
- Kas atsitiko?
- Na, jis mane graibė ir vėliau pasiūlė nueiti kur nors atokiau ir išsitraukęs iš kišenės parodė kažkokį nedidelį daikčiuką. Aš nesutikau, tada jis suspaudė mane ir įžnybė. Liepė nesipriešinti. Tada suklykiau, o jis išsigandęs mane paleido.
- Eime iš čia, nesibaigs čia viskas geruoju.
- Ką tu nusišneki. Išleis tik po kelių valandų. - nusijuokė ir pasiūlė kokteilio.
O Dieve, kur aš patekau?

Aš vakar irgi skaičiau iš naujo :DD patiko man sarkazmas, kurio paprastai naparodau :DD nežinau, linksmai visai aš čia rašau. Ačiū!! ;D*

TAi man ir, tik jo kartais nepanaudoju, kai jo prireikia ;D

Patiko, laukiu tęsinio.

tesinio!