Nevykėlė

Jau rašau ;)

X
Apsidairiusi nieko gero nepamačiau išskyrus įkaušusius žmones ir jų judančius siluetus.
- Ariele, tu rimtai, kad neišleidžia? - kumštelėjau jai į šoną.
- Taip. Ar aš tau neaiškiai pasakiau, kad išleidžia tik vakare?
- Ne, tu sakei, kad išleidžia po kelių valandų.
- Tai padaugink šiek tiek. Išleis apie dešimtą. Tikiuosi tu susitarei su tėvais, kad miegosi pas mane? - ji nužvelgė mane ir juokėsi.
- Kas tau yra? Tu niekad šitaip nesielgei.
- Na, žmonės keičiasi, o šitas skystymėlis labai skanus ir nuo jo gera. - parodė sluoksniuotą kokteilį ir toliau gurkšnojo, kaip ir dauguma.
- Iš kur tu tiek pinigų turi?
- Visų pirma, mes čia patekom nemokamai, kai tuo tarpu visi kiti už įėjimą moką didelius pinigus. Visų antra - mes VIP, todėl galime naudotis viskuo, ką tik čia randame. O dabar atsipalaiduok ir įsijausk, mieloji.
Žinoma, labai mylėjau vakarėlius, šokius ir naujas pažintis, bet čia buvo baugu. Viskas buvo tarsi netikra. Aplink suposi niekur nematyti veidai, visų žvilgsniai labai keisti. Apėjau visas patalpas, tačiau neradau nei vienų durų pro kurias būčiau galėjusi išeiti. Galiausiai nuleidau rankas, nes supratau, kad tikrai nieko neišeis. Stovėjau netoli dj'aus pulto ir žiūrėjau į minią. Po kiek laiko, prie dj'aus priėjo jaunuolis su kortele, visai tokia pačia kaip ir stovinčiojo prie valdymo pulto ir pasiūlė apsikeisti vietomis. Tuo metu man į galvą šovė geniali mintis.
Nepastebimai nusekiau dj'ų ir pasislėpiau už vandens aparato. Iš kambariuko netoliese sklido šviesa ir girdėjosi žmonių balsai. Priėjusi arčiau galvojau pasiklausysianti apie ką ten kalbama, tačiau balsai skambėjo ne itin aiškiai. Nutarus paieškoti atsarginių durų nuėjau link dėžių kurios stovėjo koridoriaus gale. Galvojau, kad dabar jau viskas, likau čia įkalinta, tačiau išgirdau vėją ir durų trenksmą. Praėjo žmogus su kuprine ir kepure. Yes! Pagaliau. Mano išsigelbėjimas.
Už dėžių iš kitos pusės buvo didelės metalinės durys. Nieko nelaukdama išėjau ir pagaliau įkvėpiau oro. Kiemo gale stovėjo grupelė vyrų kurių rankose buvo maišeliai su baltu turiniu. Iškart supratau kas čia per reikalai. Galvojau nueisiu lyg niekur nieko.
- Ei?! - pasigirdo šūksmai.
Paspartinau žingsnį ir tikėjausi, kad tai buvo ne man.
- Ei, ei? Palauk. - išgirdau kaip kažkas bėga.
Pradėjau bėgti ir įbėgau į kavinė už kampo. Stebėjau kaip jie prabėga ir išsiskirsto. Užsisakiau "Latte" ir atsisėdau prie staliuko gale. Bandydama atgauti kvapą ir atsipeikėti po tokių šviesos efektų sukiojau galvą ir masažavau smilkinius. Tos dvi valandos mane išsekino.
Prisiminiau Tomo siūlymą išgerti arbatos. Sugraibiusi telefoną rankinėje parašiau jam. "Labas. Jei dar vis norisi arbatos, laukiu kavinukėj Voltreso ir Pigmėjaus gatvių sankryžoj."
Išsiuntusi šiek tiek pasigailėjau, tačiau norėjosi bent su kažkuo pabendraut. Šiuo metu, Tomas nebuvo išeitis, tačiau dabar, net ir jis būtų tikęs.
Atsakymo nesulaukiau geras 10 minučių.
"Sveika. :) tuoj būsiu. Smagu, kad apsigalvojai."
Ir kodėl jie visi tokie banalūs? Sukosi vienintelis klausimas į kurį atsakymo sužinoti nenorėjau.
Už keletos minučių mąstymopro duris įėjo Tomas ir dairėsi kurgi aš įsitaisiusi. Pamatęs išsišiepė ir atėjęs norėjo pasisveikinti apkabindamas. Reikėjo apkabinimo... Beeet nenorėjau sau leisti nusiristi iki to, kad mane apkabintų jis. Ištiesiau ranką:
- Labas. - paėmiau už jo rankos ir papurčiau. - Sėskis.
Jis paklusniai atsisėdo priešais mane ir priėjusiai pardavėjai nurodė ko norįs.
- O tu, gersi dar ką nors? - pažiūrėjo į mano tuščią puodelį.
- Taip, dar vieną Latte. - nusišypsojau padavėjai ir ėmiau žaisti su servetėlių laikytuvu.
- Na, tai kaip tavo koja? - paklausė ir žiūrėjo tiesiai į akis.
- Viskas gerai su ta koja. - atsakiau ir toliau žvilgsnį buvau įbedusi į servetėles.
- Tada gerai. - akies krašteliu mačiau kaip jis išsišiepia.
- Na, o kokia proga tu čia arbatos užsimanei kartu išgerti? O jeigu tiksliau tai kavos?
- Tiesiog noriu taikiai gyventi. - gūžtelėjo pečiais ir paėmęs užsakymus padėjo ant stalo.
- Jeigu aš būčiau norėjusi, būčiau seniai pamiršusi tavo sutrikdymą.
- Tai tu nenori? - klausiamai, "puppy" akimis pažiūrėjo ir atsigėrė karštos kavos.
Nusidegino. Visas išraudo. Griebė servetėlę ir netyčia kliudė mano ranką. Servetėlės išsibarstė ant žemės.
- Atsiprašau,- švepluodamas pasakė jis ir puolė rinkti servetėlių.
- Tau viskas gerai? - paklauisiau jo.
- Man? - pakėlė akis nuo žemės į mane. - Tu manai, kad aš galiu jaustis gerai, kai mane ignoruoja žmogus kuriam padėjau ir kai jis šitaip su manimi elgiasi.
Išsigandau. Nesitikėjau tokio atsakymo. Nežinojau ką į tai atsakyti. Pasimečiau ir nuleidusi akis sedėjau ir mąsčiau apie viską, ką jam esu pasakiusi. Mintyse bandžiau atkartoti žodžius, tačiau ne itin gerai sekėsi.
- Atsiprašau. - nesusigaudydama ką sakau, pasakiau ir susiėmiau už galvos.
- Tikrai? Gal žinai už ką? - padėjo servėtėles į vietą ir toliau stebėjo mane.

XI
- Ne. - užlaikiau šiek tiek kvapą. - Tik juokauju.
- Hm... Na, tada neturiu ką čia veikti.
- O čia tavęs niekas ir nepageidavo. - pasakiau jam ir toliau nuleidusi akis.
- Oh. - atsiduso. - Žinai, kai prisiminsi - parašyk. - apsisuko ir nuėjo.
- Tomai! Palauk. - tiesą sakant net negalvojau ką sakau.
Nežinodama kam man išsikalbėti griebiausi kraštutinumo. Palikusi kelis baksus ant stalo pagriebiau tašę ir nusekiau paskui jį.
- Atsiprašau. Tikrai apgailestauju. Per daug į širdį viską ėmiau. - ėjau šalia jo paspirdama akmenuką.
- Suprantu. Užsispyrus paauglė. - nusišypsojo. - Bet visada atsiranda žmogus, kuris tą užsispyrimą ir pasikėlimą numalšina.
- Nereikia man jokio žmogaus kuris turėtų mane nuleisti ant žemės. - šiek tiek užpykau, bet jis šnekėjo tiesą.
- Galvok kaip tik nori, tik aš žinau sakau. - toliau šypsojosi.
- Iš patirties sakai? - nusijuokiau.
- Kad tik žinotum... - nutęsė ir minutėlę nutilo. - Taigi, apsigalvojai? Nebegersi kavos?
- Ne.. Man reikia kam nors išsikalbėti. - sumurmėjau sau po nosim labai tyliai.
- M? - klausiamai žvilgtelėjo ir toliau sekė tolumoje važiuojantį dviratį.
- Ne, nieko. - išraudau it braškė.
- Ką tu nori išsipasakoti? Papasakok man viską.
- Apie ką tu? - dėjausi neva nežinanti apie ką jis šneką, nes tiesą pasakius galvojau, kad jis nieko neišgirdo.
- Apie tai, kad tu noris kam nors išsipasakoti. Pasakok. Išklausysiu. - atsisėdo ant suoliuko ir parodė ranka į kitą suoliuko pusę.
Aš atsisėdau, bet pasakoti nenorėjau. Nežinojau nuo ko ir viskas atrodė kvaila. Gal nepasakot? O gal vis dėl to verta? Nežinojau nuo ko pradėti. Atrodo neužtenka ir taip ką išgyvenu.
- Viskas nenormalu... - tik tiek tepasakiau ir spardžiau tą patė akmenuką.
- Kas tas viskas? Aš taip pat? - nusijuokė.
- Jeigu viskas, tai viskas.
- Nieko, viskas greitai pasibaigs.
- Taip manai? - pažvelgiau į jį kupinom vilties akimis.
- Taip... - atsirėmė į atlašą ir atsipalaidavo.
- O, kad tavo žodžiai Dievui į ausį. - išsirito ašara.
Vėliau dar viena.. Dar viena.. Ir nepajutau kaip pradėjau verkti. Tomas apkabino mane ir pasidarė taip gera. Ta šiluma pasiskirstė po visą kūną.
- Kodėl tu man toks geras?
- O kodėl aš turiu būti blogas? - nusišypsojo.
Atrodė angeliškai. Dantys buvo tobuli, šypsena švytinti, duobutės skruostuose kažkuo patraukiantys, skruostikauliai išryškėjo ir atrodė tobulai. O dar tos akys.
- Juk tu toks tobulas... - prakeikiau save už tuos žodžius. - Ai, nekreipk dėmesio. - nusivaliau ašaras ir toliau kibau spardyti akmenuko.
- Aš tobulas? - nusijuokė iš plaučių. - Tavo juokai tikrai geri.
- Gali būt.
- Žinai, buvau liesas, nešiojau akinius ir kabes, visada buvau su ta pačia šukuosena ir nešiojau niurius drabužius. Buvau visų nemėgiamas. Kai persikraustėm ėmiau kardinaliai keistis. Iš mėmės tapau bendraujančiu ir daug šnekančiu, iš baidyklės, kaip matai, tapau panašus į žmogų. Po šita kauke slepiasi pilka pelytė. - giliai įkvėpė ir nusijuokė. - Dabar viskas pasikeitė. Viskas. Žmogų permatau kiaurai vos tik su juo pabendravęs. Tu nesi tokia kokia dediesi esanti Kotryna. Tavyje yra toks žmogus, kur paprastai su žiburiu nerastum. Tai čia tu tobula. Tik dar jeigu apdilinti tuos aštrius kampučius ir palikti tik nedidukus - būtum pati tobuliausia mano akimis.
- Eik tu. Didesnės nesąmonės nesu girdėjusi.
- Tau tik taip atrodo. Iš šalies atrodai visai kitokia. - mirktelėjo.
- Tobulų nėra.
- Išimtį visada galima surasti.
- Gal ir galima, bet išimtis tikrai ne aš. - įsivaizdavau save kaip ant žurnalo viršelio, tačiau pasibjaurėjau.
- Na, tada aš taip pat ne išimtis. - nusijuokė.
- O va man tu išimtis. Manau, kad su tavim čia pasedėsiu vieną, kitą kartą ir viskas. Dar keli metai ir pasuksim skirtingais keliais. Nemanai? Juk šiaip ar kitaip žaidimas tai gyvenimas.
- Na taip... Bet žaidimas kurį baldome mes. Ne kas kitas, o tik mes nuspręsime kas vyks toliau. - jis dar karta mane apkabino. - Nusiramink. Aš tik noriu su tavim susibendrauti. Nenoriu turėti priešų ar žmonių su kuriais prasilenkdamas gatve susispjaudytumėm. Galėtum bent tai padaryt?
- Galėjai tada prie manęs neprieit. Ir apskritai, ko tau tada prireikė?
- Tik norėjau paklausti ar galiu tas nuotraukas publikuoti. Dabar tos nuotraukos puikuojasi meno galerijoj kitam mieste. Nori nuvykt apžiūrėt?
- O... O dar galim šiandien? - nušvitau galėsianti pasižmonėti.
- Tu tikrai gali?
- Taip, turėjau miegoti pas drauge, tačiau... - nutilau. - tačiau ji atsiprašė, nes atsirado kitų planų.
- Tai eime. - pakilo ir padėjęs man atsistoti davė servetėlę.

Patinka man. dar dar dar.

XII
Jis atsivedė mane prie savo namų ir trumpam nubėgęs vidun atsivedė panašų į jį vaikiną.
- Sveika, tu Tomo draugė? - ištiesė ranką ir maloniai linktelėjo.
- Pažįstama, drauigė - kaip pavadinsit. Kotryna,- ištiesiau jam ranką.- o jūs?
- Aš Tomo brolis Adamas. Tu tikrai gali važiuoti iki rytojaus?
- Taip. Turiu laiko ligi rytojaus vakaro.
- Tada šaunu, galėsim neskubėti ir apsistoti mano bute. - pamojo raktais ir nuėjo garažo link.
Tomas stovėjo priešais ir švytėjo iš laimės, o aš jaučiausi tiesiog aš. Nieko kito, tik aš. Jokių kaukių ar šydų ant savęs nedevėjau, o tiesiog patapau savimi. Ėmiau mąstyti apie tai kaip viskas pasisuko. Nuo sėdėjimo parke iki kelionės. Nuo nepaaiškinamai keisto klubo iki numatyto gero vakaro. Mintis išblaškė mašinos burzgimas. Prieš akis pamačiau siaubingai gražią baltą mašiną. Kadangi visiškai nenusimaniau apie automobilius, markės įminti sau negalėjau.
- Na, tai keliaujam? O gal tu nebenori? - nusiėmė kuprinę nuo peties ir atidarė mašinos dureles.
- Ne, ne, viskas gerai. - nusišypsojau ir sėdau į automobilį.
Tomo brolis pro veidrodėlį man mirktelėjo ir pasižiūrėjo į navigatorių. Įjungė ir žemėlapyje suradęs vietą į kurią mums reikia, toliau stebėjo pro priekinį veidrodėlį. Tomas numetė kuprinę ant sėdynės priekyje, o pats atsisėdo šalia manęs gale.
- Paėmiau anklodę, jei norėtum numigti.
- Dėkui, tikriausiai neprireiks. - kaip tik nusižiovavau, bet buvau pasiryžus neužmigti, kaip mėgdavau kelionėse.
- Tai važiuojam? - Tomo brolis vėl žvilgtelėjo į veidodėlį.
- Spausk gazą. - nusijuokė Tomas ir įsitaisė.
- Ačiū. - pažvelgiau į Tomą.
- Tai tau ačiū. Pagaliau pelniau tavo dalį palankumo. - kumštelėjo mano petin ir atsipūtė.
- Tikriausiai. Net nepajutau kaip tai nutiko. - dabar ir aš pati išsišiepiau.
Sėdėjau ir žiūrėjau pro langą į žmones, pastatus, medžius, dangų. Kartas nuo karto pažvelgdavau į Tomą. Pažvelgusi kažin kelintą kartą užmačiau, kad jis užmigo. Pagriebiau paklodę nuo sėdynės ir apklojau. Palengva jo kūnas slinko žemyn kol galiausiai jo galva atsidūrė ant mano peties. Pasijutau žiauriai gerai. Tokia.. Svarbi ir gerbiama, kažkuo ypatinga.
- Na, kelk tą miegalių. - pasakė Adamas kai mašina sustojo. - Aš tuoj grįšiu. - ir nuėjo į aikštelės gale esančią krautuvę.
- Tomai? - pajudinau.
- A? M? Ak taip.. Čia tu mano angele... - apsimiegojęs pramerkė akis.
- Ką sakai?
- Tai tu mano angelas sargas. - dar nevisai išsibudinęs žvelgė į mane.
- Jooo.. Arba tavo sapnai nesveiki, arba tau fantazijos perteklius. - dar labiau pajudinau ir pasodinau. - Na? Viskas? Išsibudinai?
- Taip. Gali jau nebepurtyti. - prasitrynė akis ir pavėlė plaukus. - O, dar dešimt minučių kelio ir mes būsime ten.
- Smagu, noriu pasižmonėti.
- O aš tau ką - gyūlys? - neva piktu žvilgsniu nužvelgė.
- Ne, ne. Ne taip supratai, šiaip, noriu pasižmonėti ten, kur nesutiksiu tų pačių kas dien matomų veidų.
- Supratau. Po galerijos galėsim pasivaikščioti mieste. Tinka?
- Tinka. Ir kavos neatsisakyčiau.
- Tada jei leisi, kviečiu tave į pasimatymą.
- Man pasigirdo? - sumišau.
- Neeee. Aš rimčiausiai. Galiu tave pakviest puodeliui kavos ir pyragaičiui?

Stengiuosi, kad būtų linksma skaitaliot ;D

XIII
Sėdėjau ir nejudėjau. Ką jis ką tik pasakė? O Dieve. Galbūt to tik ir laukiau, bet tuo pačiu nenorėjau išgirsti.
- Tu geriau įkvėpk gryno oro. - atidariau duris ir išlipau.
- Man rodos sakei įkvėpti jo man. - nusijuokė ir stebėjo mano veiksmus.
- Praėjimą padariau. - įkvėpiau ir iškvėpiau, įkvėpiau ir iškvėpiau.
Dar niekada man šitaip netrūko oro. Atrodė taip, lyg mane kas būtų stipriai suspaudęs ir dusinęs.
- Tau viskas gerai? - išlipo pro savo pusės duris.
Vis dar giliai kvėpavau.
- Kotryna? - priėjęs arčiau nusijuokė. - Ką nors ne taip pasakiau?
- Ne. Viskas gerai. - apsiraminau. - Supranti, tu negali kviest manęs į pasimatymą...
- Kodėl? - jo akyse sužibo maža viltis.
- Nes... Na, juk supranti. Praėjo kelios savaitės, su tavimi elgiausi bjauriai. Nemanau, kad dabar viskas pasimirš.
- Viskas gerai. Priimk mano pasiūlymą. Nepasigailėsi. - apkabino ir atsiduso.
- Bet tik šį kartą. Ir pažadėk, kad manęs neįsimylėsi.
- Na bet kodėl? - atsitraukė ir žiūrėjo man į akis.
- Na... - buvo gėda pripažint.
Labai bijojau įsimylėti pati. Todėl ir nenorėjau, kad jis mane įsimylėtų. Bijojau bet kokių santykių. Vaikiną turėjau būdama šešerių, o dabar man šešiolika ir dar neturėjau nei vienos rimtos draugystės. Bijojau priimti tokį iššūkį.
- Sakyk. - nusišypsojo.
Ta šypsena, mane galėtų lydėti visą gyvenimą. Kai nusišypsojo, supratau, kad jis mane kažkaip sugeba hipnotizuoti, nes nutariau jam viską papasakoti.
- Supranti, neturėjau nei vienos rimtos draugystės. Nežinau ką reiškia mylėti ir būti mylimai, bijau to jausmo. Apskritai, bijau ateities.
- Kaip jau sakiau, buvau liurbis. Man taip pat buvo baisu ir vis dar baisu. Aš vidui likau toks pats. Na tai kas, kad išorėje atrodau širdžių ėdikas ir viliotojas. Ne, toks tikrai nesu. Atėjo laikas kai supratau, kad reikia ir tai išbandyti. Išbandyti ir meilę. Pajausti ką reiškia mylėti. Galbūt neįsimylėsiu, pasistengsiu, bet likimas žvaigždėse.
Jo žodžiai mane nuramino ir susimąsčiau. Galbūt verta leisti sau nugalėti tą baimę?
- Na, tada teks pasistengti ir man. - nusišypsojau jam ir paprašiau apkabinti.
- Tai viskas gerai?
- Dabar jau taip. - prisiglaudžiau prie jo krūtinės ir jutau kaip jo vidus virpa. Nusijuokiau.
- Kas?
- Kodėl tu drebi? - vis dar besijuokdama paklausiau jo.
- Nedrebu.
- Tavo viduj kažkas virpa. - mirktelėjau jam. - Štai ir Adamas.
Prie mašinos stovėjo Tomo brolis ir mėgavosi vaizdu.
- Čia jums užkąst. - pametėjo po obuolį ir sėdosi mašinon.
- O jis, am.. Jis nieko nepasakys tavo tėvams? - parodžiau į Adamą ir į jį.
- Jis? Mano tėvams? Taip. Pasakys. - nusijuokė. - Bet tu nesijaudink. Mano tėvai seniai trokšta, kad susirasčiau merginą. Visą laiką aukoju mokslams ir fotografijai.
- Tai gerai. Žinai, kuo toliau, tuo labiau norisi pamatyti tavo darbus.
- Pamatysi,- mirktelėjo. - Skanaus. - pamojo obuoliu ir atsikando savojo.
- Tau taip pat. - pati atsikandau ir mėgavausi jo saldumu. - Mm. Koks skanus.
- Tikrai, tokio dar nesu valgęs.
- Aš taip pat. - nusijuokiau ir toliau skanavau.
Tomas žiūrėjo į mane ir atrodė, kad laikas sustojo. Viskas sukosi. Jaučiausi taip kaip per savo keturioliktąjį gimtadienį, kai supausi ratu ir nerūpėjo niekas. Tomas priartėjo ir mane pabučiavo.
- Na, tai važiuojam? - sušuko Adamas atsidaręs langą.
Tomas išraudęs atidarė duris man ir nuėjo prie savo. Kai Adamas užvedė variklį ir įjungė radiją, Tomas kreipėsi į mane.
- Atsiprašau, galbūt to neturėjo būti. - toliau valgė obuolį.

XIV
Tylėjau. Nežinojau nei ką sakyt, nei kaip į tai reaguot. Buvo gera, bet tuo pačiu metu kaustė ir baimė. Išgirdusi per radiją savo mėgstamą dainą ėmiau ją niūniuot, o vėliau įsijungiau ir kartu dainavau.
- Vau. Koks gražus tavo balsas. - išgirdau baslą iš šalies, tačiau per daug nesureagavau.
Toliau dainavau ir stebėjau naują aplinką.
- Tau reikėtų siekti aukštumų. - pasakė Tomas kumštelėjęs man į petį.
- M? Apie ką tų? - nusijuokiau.
- Apie tavo balsą.
- Aaa. Dainuoju nuo mažens, bet tėvai to nepriima. Nenorėjo, kad lankyčiau dramos, bet išprašiau. Vienintelis dalykas ko jie nori, tai, kad tapčiau gydytoja.
- Viskas aišku. - nusijuokė. - Kiek gydytojų pažįstu visi turi labai gerą klausą ir arba groja arba dainuoja.
- Na va, matai kaip būna. Reiškias taip turi būti. - toliau dainavau.
Sustojus mašinai muzika nustojo grojusi. Išlipusi iš mašinos įkvėpiau gryno oro ir apžvelgiau vietovę.
- Čia gražu. - pasakiau pamačiusi vienus parkus ir kelias parduotuvėles.
Viskas atrodė taip tarsi čia būtų pati geriausia vieta gyvenimui. Medžiai buvo žali žali. Visai kitokie nei pas mus. Namai buvo švarūs, niekur nesimatė nei vienos šiūkšlelės. Taip viskas pedantiška, net žmonės čia šypsojosi ir praėjuis maža mergaitė su porcja ledų su manim pasisveikino ir nušuokavo link savo šeimos.
- Patinka? - paklausė Adamas.
- O kaip gi?! Čia nerealu. Jau vien tuo ką matau dabar.
- Taip, čia mano dėka.
- Tikrai?
- Taip. Adamas sukūrė šį miestelį. Tai turėjo būti studentų miestelis, tačiau palaipsniui pas studentus apsistodavo jų tėvi, broliai, seserys, draugai. Todėl nutarė, kad čia bus rojus.
- Taip ir yra. - klausiau paukščių čirenimo ir kažkur netoliese tekančio upelio.
Pajudėjom parko link. Žolė vešli ir minkšta, žemė ruda ir putli, medžiai atrodė, kad kvėpuoja tiesiai į mane. Vienu metu norėjosi kristi ant žolės ir žiūrėti į dangų. Laukti nakties ir stebėti žvaigždes. Viskas buvo visiškai tobula. Žmonės taip pat.
- Dabar žinau kodėl jūs abu tokie. - nusijuokiau ir dar kartą nužvelgiau Adamą.
- Kokie? - atsisukęs į mane pakreipė galvą.
- Gražūs, draugiški, idealūs.
- Tomai, o čia ne ta pati mergina, kuri tave išvadino... - trumpam nutilo. - Aa. Liurbiu?
Tomas nusijuokė ir pažiūrėjo į mane. Supratau, kad jis viską papasakojo.
- Taip, ta pati seni.
- Oho, kaip tu taip greit ją prisijaukinai? - atrodė, kad jie iš manęs šaiposi.
- Klausk jos. Nieko nereikėjo daryti.
- Žinai, man būtų tekę dėl tokios merginos kelis metus pasikankinti, kad prisijaunkinčiau. - pamojavo žaviai brunetei tolumoje.
Priėjusi apsikabino Adamą ir pažvelgė į mane.
- Sveika, aš Danielė. - apkabino mane.
- Aš Kotryna. - nusišypsojau ir kiek nustebau.
- Adamo sužadėtinė, o tu tikriausiai Tomo draugė? - taip gražiai nusišypsojo, kad net užpavydėjau.
- Na, kaip ir. - gūžtelėjau pečiais ir pažiūrėjau į Tomą kuris fotografavo mus iš tolo.
- Ak, jis taip dažnai daro. Tik ne šį kartą! - šuktelėjo jam. - Na, tai mes su Adamu keliaujam darbo reikalais, o jūs nueikit kur nors.
Atėjus Tomui Adamas jam padavė pinigų.
- Ačiū. - pasakė jis ir pamojavo jiems. - Na, tai eime į parodą?
- Eime. Žinai, o Daniele labai graži. - apsisukau pažiūrėt į juos, bet ne itin ryškiai matėsi.
- Taip, nebūtų mano brolio būsimoji. - nusijuokė.
Priėję nediduką pastatą su prancūzišku užrašu įėjome vidun. Spalvos viduje buvo labai šiltos. Tomas parodė kažkokį popierėlį kontrolei ir nusivedė mano į salę, kurioje kabėjo tūkstančiai gražių nuotraukų.
- Pusė iš jų - mano, kita dalis - Adamo. - nusišypsojo ir nusivedė prie pirmojo darbo.
Aprodęs Adamo darbus ir kiek pavyduliaudamas juos apibūdindamas priėjo prie savo pirmojo darbo ant kurio buvo didelis rausvas kaspinas.
- Čia tu. - parodė ant suoliuko sėdinčią merginą.
- Tikrai? - ėmiau atidžiau apižiūrinėti. - O Dieve, kokia susivėlusi. O ką tas kaspinas reiškia?
- Paskaityk. - nusijuokė. - Skaityt juk moki. - mostelėjo į kaspiną ir nusišypsojo.
- Pirmos vietos nugalėtojas Europo mąsto nuotraukų konkurse.
- Na?
- Oho. Tai aš įžimybė. - nusijuokiau.
- Praktiškai taip, tačiau, kadangi man neleidai tada ištarti nei žodžio, tavo vardo deja negalėjau parašyti.
- Ak taip. Tikrai, tai praktiškai čia ir ne aš. - nusijuokiau ir užmečiau akis į kelis kitus darbus.
Kiek toliau, už keliolikos darbų buvo matyti dar viena mano nuotrauka. Stovėjau ir kažką ore mosikavau su ranka.
- A... Reiškiasi tikrai kalbėjau su savimi. - susigėdau.
- Aš tau juk sakiau. - nusijuokė. - Nesijaudink, tikrai niekas nežino, kad čia tu.
- Nesijaudinu. Jaučiuosi ypatinga. - nusijuokiau, taip kaip dar niekada nebuvau.
- Tai keliaujam kavos?
- Žinoma. - buvau ištroškusi.
Einant gatve visi sveikinosi su Tomu. Jaučiausi taip tarsi jis būtų kaip koks Bredas Pitas, o aš jo dukra į kurią visi meiliai žvilgčiojo. Kavinės duris atidarė žavus vyriškis ir nuvedė prie laisvo staliuko.

Wau :D ačiū, bus gal rytoj ;)

Neee. Reikia dar pabaigt kelis darbus :)

Teks ;D

XV
Maloniai nustebinta šilto aptarnavimo atsisėdau ir apžiūrinėjau labai gražią cukrinę.
- Tuojau grįšiu. - nusišypsojo ir nuėjo prie barmeno.
Draugiškai pasišnekučiavęs išsišiepęs parėjo ir prisėdo. Ne už ilgo ėmė groti lėta muzika. Kaip tyčia, mano mėgstamiausia daina. Be to, ta pati kurią dainavau važiuodama čia. Aplink buvo tylu, visai kitaip nei mūsų kavinėse. Ten susirinkdavo vietinis jaunimas ir būdavo vien skardus juokas ir gana garsi muzika. Be to, vakarais tos kavinės virsdavo klubais. Nemanau, kad čia toks pats instruktažas.
- Na, tai kaip? Patinka ši vieta?
- Juk sakiau, patinka. Ir net labai. Viskas tobula! - tiesą pasakius vis dar buvau pasimetusi.
Nenorėjau net pagalvoti kokia tvarka vietinėse mokyklose ar universitetuose. Nejaugi ten visi taip pat tokie pat draugiški, tvarkingi ir visiškai kitokie nei aš ar tie kurie gyvena aplink mane?
- Tad viskas gerai. Galvojau, kad tavo reakcija bus kiek kitokia. - nusišypsojo priėjusiai barmenei ir paėmė meniu.
Atsivertusi meniu pamačiau vien tik skaniausius patiekalus, desertus, gėrimus. Sąrašai buvo tobulai išdėlioti, tarsi prie jų buvo sėdėta keletą savaičių, kol jie buvo pabaigti iki tobulumo. Kiekvienas patiekalas buvo aprašytas, visos jo ingridientai taip pat. Nors ir lankiausi pačiame prabangiausiame Vašingtono restorane, ten taip nebuvo. Ką prisimenu, tai ten buvo keli brangiausi kepsniai, sriubos, salotos ir karšti gėrimai. Ir tikrai nebuvo tokių aprašymų. Dar klausiau kas mano salotose.
- Na, tai išsirinkai?
- Tu ką??? Juokauji tikriausiai. - išpūstomis akimis žiūrėjau į meniu. - Čia tas pats kaip surasti kalbantė medį... - nutęsiau ir toliau įdėmiai skaičiau.
- Kai išsirinksi pranešk. - nusišypsojo ir stebėjo kaip aš skaitau.
- Noriu paragauti "Aštunto pasaulio stebuklo" ir latte. - pasakiau jam ir laukiau kol ką nors atsakys.
Jis sėdėjo ir žiūrėjo į mane. Po kiek laiko pralemeno:
- Vienintelis aš valgau šį patiekalą. Niekas jo nedrįsta paragauti, net Adamas ar Danielė. - ramiu balsu pasakė.
- Na ir? Uždraustas? - nusijuokiau.
- Ne, tiesiog.. - susimąstė. - Supranti, tu jį pasirinkai. Viena iš tūkstančių čia besilankančių. Nemanai, kad tai ženklas?
- Koks dar ženklas? Gal jau laikas nebetikėti pasakom? Nebūna princų ant balto žirgo ir pelenių. - atsakiau jam ir neva skaitinėjau kitų patiekalų aprašymus.
- Aš tik dabar imu jomis tikėti. - atsakė jis ir priėjusiai padavėjai nurodė atnešti du tuos pačius patiekalus ir du latte.
- Vėluota reakcija? - nusijuokiau. - Nieko baisaus. Mano dėdei tas pats buvo.
- Kokia dar vėluota reakcija. Ar tu nesupranti, kad mus kažkas sieja.
- O Dieve. Gal tu tikrai karščiuoji? - persisvėriau per stalą ir paliečiau jo galvą.
- Ne.. - atsitraukė ir paėmė mano ranką. - Man tai lyg ženklas.
- Koks dar ženklas? Ką tu čia nusišneki? - atnešė patiekalus.
- Dėkui. - nusišypsojo padavėjai ir pasiėmė lėkštę arčiau savęs. - Nieko, baigiam šia tema.
- Pagaliau. - sakiau dviprasmiškai.
Džiaugiausi, kad jis užtils ir kad galėsiu paragauti unikalaus patiekalo. Atsipjovus gabalėlį neaiškaus balto kvadrato mano lėkštėje ir pamirkius jį į sojų padažą nustebau. Jis iš balto virto žalsvu. Kreivai į jį pažiūrėjau ir įsidėjau į burną. Skonis buvo neapsakomas.
- Oho. - netikėtai pasakiau.
- Kas nors negerai? - paklausė Tomas itin susirūpinusiu žvilgsniu.
- Viskas gerai. O gal ir ne. Nesitikėjau, kad jis bus toks.. - nurijau seiles. - Toks.. Toks Dieviškai skanus.
- Tikrai? - nusijuokė. - Šiaip tiesą pasakius, kas jį ragavo - niekam nepatiko.
Dabar susimąsčiau. Gal vis dėl to jo žodžiuose buvo šiek tiek tiesos. Bet ne. Jis sumuliuoja.
- Taip. Mmm. - kramčiau dar vieną gabalėlį su pasimėgavimų.
- O jeigu jį pamerksi į kmynų aliejų, jo spalva pasidarys melsva. - mirktelėjo ir parodė kaip jo gabalėlis virsta melsvu.
- Vau. Čia tikrai kažkokie stebuklai. - nusijuokiau ir nukreipiau dėmesį į atėjusį mielų bruožų vaikiną.
Matyt Tomą tai sutrikdė, nes gana keistai jį nužiūrėjo.
- Jis mano geriausias draugas.
- Kas toks? Apie ką tu? - dėjausi neva nemačiusi, kad jis pastebėjo kur nukrypo mano žvilgsnis.
- Apie tą vaikiną kuris ką tik įėjo pro duris.
- Kurį? Tą su geltona maike? - parodžiau į ką tik, ką tik įėjusį vaikiną.
- Ne. Tas su pilku švarku.
- Aaa. Tas. Tai pakviesk jį čia. - galvojau pasinaudosianti proga susipažinti su naujais žmonėmis.
Tomas pakilo nuo kėdės.

:D ką gali žinoti ;DD

XVI
Pakilęs nuėjo prie savo draugo. Jis atrodė tikrai mielas. Pagavus žvilgsnį susigėdau, kas man buvo nebūdinga. Kiek pakalbėjęs ir kartu su juo pasijuokęs žvilgtelėjo į mane. Na, taip ir žvilgtelėjo, tiksliau mostelėjo. Supratau, kad kalba apie mane. Dar kiek pasijuokę artėjo prie staliuko.
- Dominykas. - ištiesė ranką žavus vaikinukas ir nusišypsojo.
- Kotryna, - paspaudžiau ranką. - malonu.
Tomas stovėjo visai ramus. Net per daug.
- Man taip pat malonu. - ištarė Dominykas. - Aš mielai pasilikčiau, bet man reikia eiti.
Pažiūrėjo į blondinę kuri stovėjo prie durų ir dairėsi tarsi pametus kokį brangų daiktą.
- Aaa. Gerai. Viską supratau. - nusišypsojau ir atsisveikinusi palydėjau žvilgsniu.
Buvau teisi, jis nuėjo prie tos blondinės. Ją nusiedė prie staliuko, kuris gerai matėsi iš mūsų pusės.
- Na, tai gal jau sėsi? - kreipiausi į vis dar stovintį Tomą.
Jis lėtai atitraukė kėdę ir atsisėdo. Ėmė valgyti. Kaip koks užprogramuotas, kad nei per greit, nei per lėtai, o kąsnis į kąsnį.
- Joo. Man atrodo tu visai nesidžiaugi, kad aš čia, kartu su tavim. - ir šakute knaibiau ta patį nežinomą patiekalą.
- Viskas gerai. - pagaliau nusišypsojo ir palietė savo latte.
- Jeigu būtų buvę gerai, tu dabar nesėdėtum įbedęs žvilgsnio į lėkštę ir netardamas nė žodžio.
- Tikrai viskas gerai. Nesijaudink dėl manęs. Paprasčiausiai sužinojau nekokią žinią. Seniai čia lankiausi. - giliai įkvėpė ir iškvėpė. - Dabar tikrai viskas gerai.
- Tikiuosi. - nusišypsojau ir sukramčiau paskutinį lėkštėje buvusį gabalelį.
- Dar ko nors?
- Ne, tikrai dėkui. Aš tau ne koks arklys, kad ryčiau ir ryčiau. - nusijuokiau ir gurkštelėjau kavos.
Stebėjau Dominyką. Jam buvo labai linksma su ta panele. Jie tiek daug juokėsi, kad atrodė, jog juos tuoj išvys. Vartė kažkokius užrašus. Dominykas vis pasisukdavo į mūsų pusę ir žvilgsniai susitikdavo, tačiau labai trumpam, nes ne itin norėjau Tomui padaryti kokių nemalonumų.
- Tai papasakok apie savo vaikystę. - paprašė manęs pašnekovas, kai padavėja nusinešė tuščias lėkštes.
- Buvau sunkus vaikas. Labai sunkus vaikas. Visko pridarydavau, o dar daugiau prisigalvoda... - nutraukiau, nes užkliuvo akys už grupelės keistai apsirengusių ir atsipalaidavusių žmonių įėjusių į kavinę.
Prie jų priėjo barmenas ir tikriausiai paprašė išėiti.
- Būk gera, nežiūrėk į juos.
- Kodėl? - suklusau.
- Jeigu jūsų akys ras kontaktą, vaikeli - gyvenimas tau nebe gyvenimas. Jie nevietiniai, bet čia atvažiuoja naujų aukų.
- Kas jie tokie? Kokių dar aukų? - apžiūrinėjau juos nuo galvos iki kojų tačiau Tomas pasislinko su kėde taip, kad negalėčiau jų matyti.
- Niekas nežino kas jie. Net nežino kur jie gyvena. Jie tik kažkaip mąsiškai sugeba įtraukti žmones į savo grupuotę, jiems paveda daug keistų nusikaltimų, o paskui arba juos paleidžia, arba jie tiesiog dingsta. Visi sako, kad jie narkomanai.
- Taip ir atrodo. - atsigėriau kavos. - Bet žinai, man čia tikrai viskas kažkaip netikra. Tos pasakos apie patiekalą, apie angelą ir dar šitie. Žinai, netikiu tavo paistalais.
- Prašau, bent šitu patikėk. - nužveliau kaip Dominykas su savo drauge patraukė durų link ir dingo iš akių.
- Ne, netikiu tokiais dalykais. Juk tokių dalykų nebūna nuo devyniolikto amžiaus vidurio. Supranti? - bandžiau rasti tašką iš kurio būčiau galėjusi juos stebėt, bet Tomas vis uždengdavo.
- Prašau! - trenkė į stalą, taip kad nuaidėjo visa kavinė.
- Ramiau vaikyti. - pastebėjau kaip ta grupelė juda mūsų link.
Priėjęs labai patrauklus, raumeningas vaikinas stovėjo prie stalo ir žiūrėjo kaip mes geriam kavą. Tomas akimis manęs maldavo nekelti akių. Kadangi gerdama kavą neturėjau jokio reikalo jų kelt, tad ir nekėliau. Nors gal šiek tiek ir bijojau.
- Matau naujokė. - žiauriai mielu balsu pasakė mergina tikriausiai jam iš už nugaros.
- Taip, nematyta. - nusijuokė ir atsislinkęs kėdę atsisėdo kuo arčiau manęs. - Na, pristatysi savo panelę, Tomai?
- Kotryna. Atstokit nuo jos. - pasakė jis, bet akių nepakėlė.
- Kotryna. Hmm. Buvo viena Kotryna, kitaip Katrė. - nusijuokė ir padėjo ranką man ant peties.
Aš pasipurčiau ir atsargiai patraukiau tą ranką, tačiau jis nenorėjo, kad aš taip daryčiau.
- Tai ką Tomai? Pasiilgai mūsų, kad grįžai? Vėl nori prisijungti prie mūsų? Ar čia mūsų padėka? - jis glostė mano ranką ir vis priliesdavo koją.

XVII
Vis atsitraukdavau, bet tai nieko neduodavo. Jam visai nerūpėjo, kad man tai nepatinka. Atrodė, kad jis jautė pasitenkinimą galėdamas mane liesti.
- Na, drauguži, tai papasakojai jai apie savo praeitį?
- Man užtenka to kiek žinau dabar. - atšoviau jam ir jau dabar gana grubiai atitraukiau ranką, tačiau jis vėl ją uždėjęs ant kojos stipriai suspaudė, kad net kruptelėjau ir sustingau.
- Dabar kalbu su juo, o ne su tavim. Tai papasakok, kaip tu gyvenai prieš nutoldamas nuo mūsų mielasis.
- Prašau, palikit ją ir pamirškit kas buvo. Gyvenu naują gyvenimą. - piktai atšovė Tomas.
- O tu manai tai lengvai pamirštama? - garsiai nusijuokė ir staigiai sustojęs juoktis sugriebė jam už kaklo. - Tai ką padarei - nepamirštama.
- Tai leiskit man pamiršt.. - leidosi būt spaudžiamas, nors vos gaudė orą.
- Žinai, o tavo meilė..
- Draugas. - pataisiau jį.
- Tavo MEILĖ, - pabrėžė jis. - priklausė man. Aš jį valdžiau. O jis jau tikriausiai spėjo tau papasakoti kas mes tokie? - paėmęs už smakro pakėlė galvą, tačiau neleidau kontaktuoti akims.
- Taip ir man visai nerūpi. - spjoviau ant jo.
Jis man trenkė į veidą taip, kad galva apsisuko ir viskas atrodė labai keistai. Galbūt buvau net kelias minutes ne proto ribose. Kai atsipeikėjau, mačiau kaip Tomas su juo stumdo kavinės staliukus ir tranko vienas kitą.
- Pabaikit! - rėkiau, bet atrodė, kad visiškai niekas manęs negirdi.
Šiaip ne taip prasispraudžiau pro būrį žmonių ir išbėgau į lauką. Prie pat manęs sustojo kelios policijos mašinos ir greitoji. Manęs pasiteiravo ar man viskas gerai. Tikriausiai atrodžiau siaubingai.
Pro duris policija buvo vedini jaunuoliais iš grupuotės ir visą kraujuotą jų vadeivą.
- Mes dar susitiksim. - jis pažvelgė man į akis, tačiau greitai sureagavus savasias nuleidau.
Tomo nebuvo matyt. Iš kavinės ėjo žmonių grupelės. Staiga išbėgę gydytojai iš mašinos į kavinę nusitempė lagaminą su raudonu kryželiu. Supratau, kad kažkas nukentėjo, o tas kažkas - Tomas.
Įėjusi į vidų pamačiau jį gulintį ant žemės. Gydytoja jam po nosimi pakišo buteliuką amoniako ir jis atsikėlė. Tiksliau pramerkė akis.
- Ryškesnių sužeidimų nėra tik nubrozdinimai, - pasakė gydytoja ir paprašė jo atsistoti.
Labai palengva ir atsargiai įsikibęs į stalą atsistojo ir apkabintas tvirto vairuotojo ir gydytojos buvo nuvestas į automobilį.
- Gal čia yra jo artimųjų? - į mane pažvelgė maloni gydytoja.
- Aš. - nieko negalvodama atsakiau ir įlipau į mašiną.
Jam nuplovė kraują ir užklijavo kelis pleistrus ant kaktos ir smakro. Viena akis buvo pamušta, buvo patepta kažkokiu mėlynu tepalu.
- Tau su galva viskas gerai? Man atrodo aš tau pridarau bėdų.
- Jau seniai turėjau jam duot į snukį. - gniauždamas kumštį pasakė. - Jis man gyvenimą sugadino..
- Nepasakok, nereikia. - nutraukiau. - Man gerai ir taip.
- Nepyk. Bet jis to buvo vertas. Narkomanas.. - dar kažką lyg ir besikeikdamas pasakė.
- Labai skauda? - priliečiau pleistrą ant kaktos.
- Ne itin. Kai tu šalia - nieko neskauda. - nusišypsojo, bet kažką suskaudo, todėl greitai šypsena dingo.
- Jis pažiūrėjo man į akis.. - pasakiau jam, nors ir neturėjau to sakyti.
- O Dieve.. - pašoko iš lovos ir susiėmė už galvos. - Ką jis pasakė?
- Šiaip...
- Sakyk, žinau, kad pasakė. Jis niekada be reikalo pats į akis nežiūri!
- Nieko nesakė.. - sunkiai išėjo nuslėpti.
- Sakė, matau iš akių.
- Na, jis sakė, kad dar susitiksim ar kažką panašaus. Juk visi taip sako.. - bandžiau palengvinti situaciją.
- Jis tave suras bet kokia kaina.. - pasakė Tomas. - Dabar tu - viena iš jų. Jis taip pat padarė su manim.
- Tai man jau bijot?
- Ne, aš pasirūpinsiu, kad jis tavęs napaliestų.
- Viskas prasidėjo nuo parko. Atsiprašau.. - atsiprašiau ir pabučiavau jam į kaktą.
Jis nusišypsojo, bet jam pasidarė labai silpna.
- Mes jus galim parvešt namo. - pasakė atidariusi duris gydytoja.
- Taip, dėkui, būtų gerai. - atsakiau jai ir ilgai netrukus pajudėjom.
Tomas pasakęs adresą pasiruošė atsikėlimui. Sustojus mums davė kelis bintus ir tepalo. Paaiškino kaip naudot ir atsisveikinę pajudėjo tolyn.
- Kur man tave vest? - užmetus jo ranką sau ant sprando ir apglėbus jį per liemenį vedžiau didelio pastato link.

XVIII
Tomas mostelėjo didelių durų link ir linktelėjo galva. Buvo sunku matyti jį šitaip atrodantį. Vos tik įėjus pro duris, mus pasitiko žaliu kostiumu apsivilkęs, geltoną beretę užsimetęs ir prisisegęs VIP kortelę raumeningas vyriškis.
- Jums viskas gerai? - paklausė jis Tomo ir perrėmęs jį nuo manęs ant savęs nuedė vaistinės link.
- Taip taip, man čia neprireiks. - pamojavo jam palei veidą bintus ir tą patį keistą tepaliuką. - nuvesk mus į kambarį.
Jaunuolis mostelėjo man ir atsargiai pastūmė porelę stovėjusią prie lifto.
- Atsiprašome, skubus atvejis. - ir prasivėrus didelėm auksu padabintom lifto durim įėjom vidun.
Kilom vos tik kelis aukštus, tačiau tai užtruko amžinybę. Nuo mažens mėgdavau pasivažinėti liftais, bet dabar jaučiausi kaip siaubo filme. Šviesa užgęso. Lifto durys atsidarė ir priešais atsivėrė ilgas koridorius su šimtais durų.
Ėjom kone iki pat galo. Koridorius vis ilgėjo ir ilgėjo. Na, bent jau man taip atrodė. Priėjus niekuo neišsiskiriančias duris, jaunuolis perbraukė kortele ir leido Tomui įvesti slaptažodį.
- Atskirą kambarį panelei paruošti? - kreipėsi į mane.
Nežinodama ką atsakyti laukiau Tomo atsakymo.
- Ne, nereikia, ji bus kartu su manimi. Galite nesivarginti. - šiaip ne taip bandė nusišypsojo, tačiau jam vėl kažką suskaudo.
Įėjus vidun pamačiau pasakiško grožio kambarį. Sienos buvo nepaprasto grožio tapetais, gale stovėjo balta sofa o prie jos stiklinis staliukas ant kurio buvo padėti keli keksai ir garavo karšta kava.
- Padėk man nusigauti iki vonios, jeigu ne per daug iš tavęs reikalauju.
Priėjau prie jo ir vėl apkabinusi per liemenį nuvedžiau ten kur man parodė.
- Jeigu nori, anam miegamajame - parodė į už nugaros esantį kambarį. - yra vonia. Manau ir tau būtų ne pro šal.
- Tau tikrai neprireiks pagalbos?
- Ne, nusimaudysiu ir pats. - nusijuokė ir įėjęs į vonią mirktelėjo ir užsirakino duris.
Apsisukau ir patraukiau vonios link. Pusiaukelėj telefonas pradėjo groti muzikėlę, po kurios pasipylė žodžiai "Dabar nesu namie, palikite žinutė - būtinai perskambinsiu kai grįšiu." Sustojau pasiklausyti.
- Geras vaidinimas Tomai. Aš labai tikiuosi, kad tu nepamiršai, kad esi mums skolingas. O ta tavo mergšė - geras kąsnelis mūsų gaujai. Kaip manai, a? Dabar įsidėmėk - tapęs mumis, visada toks ir liksi.. - skardžiai nusijuokė kiek kraupus balsas ir ryšys dingo.
Prisibijodama nuėjau į vonią ir atsukau kraną. Užsirakinus duris atsistojau prieš veidrodį ir apžiūrinėjau kiekvieną savo kūno dalį. Atrodžiau tikrai baisiai, gal net baisiau negu Tomas. Buvau išsekusi.. Pažiūrėjau sau į akis ir uždaviau klausimą.
- Kuo aš jam užkliuvau? Kur Tomas buvo įsivėlęs?
Nieko nesuprasdama į vonią pribėriau kone visko ką radau: kvapai, putos, aliejai ir t..t.. Įlipau į karštą vonią ir atsiguliau. Taip atpalaidžuojančiai tie kvapai mane veikė, kad net nepajutau kaip užmigau. Nieko nesapnavau, buvo labai keista. Vienu metu pasidarė bloga ir pritrūkau oro. Negalėjau pajudėti. Girdėjau kažkokius prislopintus balsus. Daug balsų.
- Nagi, traukite ją! - atsimerkiau ir pamačiau kaip Tomas su savo broliu mane traukia iš vonios.
- Ar tau viskas gerai? - paklausė Danielė išvijusi vaikinus iš vonios.
- Am... Man? - apsidairiau ir pamačiau kaip putos prasiveržusios pro kraštus, o vanduo apsėmė viskas grindis. - Kaip ir.
- Tu tikriausiai labai pavargusi. - nusišypsojo tobula šypsena. - Eime.
Padėjo man apsivilkti akinančiai baltą chalatą ir nuvedė į miegamąjį kur riejosi vaikinai.
- Ar tau su galva negerai?! - ant Tomo rėkė visa galva aukštesnis Adamas.
- Iš kur aš galėjau žinoti? Negi tu Danielei pasakei, kokia tavo praeitis?
- Kokia praeitis? - įsikišo Danielė. - Man jūsų praeiti visai neįdomi. Gyvenam šia diena.
- Atsiprašom. Kotryna - išsimiegok. - vienas po kito pabučiavo man kaktą ir paliko su Daniele.

XIX
Atsisėdau ant lovos ir žvilgsniu palydėjau vaikinus. Kruptelėjau, kai durys užsidarė.
- Ak, tie vaikinai... - atsiduso Danielė. - O man išties nerūpi... - nutęsė.
- Tikrai? - tariamai pažvelgiau į ją ir stebėjau kaip nuleidžia akis.
- Taip... - patylėjo. - Ne. - vis dėl to pasakė.
- Mane tai glumina. Vos susipažinus su Tomu ėmė darytis keisti dalykai. Šis pats keisčiausias, bet labiausiai traukiantis. Labiausiai noriu sužinoti kas čia vyksta.
- Tai pirmas kartas, kai Adamas kažką nuo manęs slepia. Man niekada nerūpėjo kiek jis turėjo merginų, kiek kartų buvo prisidirbęs ir panašiai. O šitą aš turiu sužinoti.
- Reikia kaip nors išsiaiškinti. - kapstinėjau lovos kraštą.
Į duris pasibeldė Adamas.
- Kotryna miega?
- Ne,-nusijuokiau.
Jis įėjo į kambarį nešinas kavos ir vaisių.
- Turėtų šiek tiek nuraminti ir sušildyti. - priėjęs apkabino Danielę ir pasišovė eiti atgal.
- Ne, ne, ne. Tu pasiliksi čia mielasis. - atsargiai padavusi man savo kavą prisivijo jį ir kone tempte atitempė atgal. - Pasakok absoliučiai viską.
- Ta prasme apie viską?
- Apie visus jūsų tuos reikaliukus. Kas čia per paslaptys?
- Ai, juk tai praeitis, dabar tai niekas. - matėsi, kad dirbtinai nusišypsojo.
- Aha... - atsisuko į mane. - Sakai praeitis? O tai kodėl šiandien Tomas vos galo negavo?
- Daniele, tik ne čia. - rankų judėsiais ją nuleidinėjo žemyn.
- O tai kur? Mes abi norim viską žinoti. Juk Kotrynos su Tomu laukia gyvenimas.
Adamas pilnomis nevilties akimis pažvelgė į mane, tada į Danielę, ir giliai giliai atsidusęs priėjo prie lovos ir atsisėdo.
- Tas praeities etapas toks niūrus... - kalbėjo jis.
- Pasakok. - drąsino jį Danielė.
- Man ir broliui tas metas buvo kaip trečiasis karas. Išgyvenom labai daug, ir jei nebūtumėm supratę visko laiku, kažin ar būtumėm čia. Prieš kelis metus, susipažinau su Henriu. Jį vadina Blake. Šutvės dabartinis vadovas. Jis buvo moksliukas. Tiek daug visko iš jo sužinojau. Dabar net ir šito miestelio nebūtų, jei jis nebūtų man papasakojęs įvairių įdomių dalykų.
- Įdomu, toliau. - pridūrė Danielė.
- Labai susibendravom. Jis su Tomu taip pat ėmė gerai bendrauti. Daug ką kartu veikdavom: dviračiai, riedučiai, riedlentės, vėliau mašinos, koncertai, išvykos ir panašiai. Žinojom kone visas vienas kito paslaptis. Vieną dieną, susitarus susitikti, Blakė nepasirodė. Laukėm kelias valandas. Nei skambučio, nei jokios žinios. Galiausiai patraukėm namo. Prie bažnyčios, buvo senas medinis namas. Niekas ten nesilankydavo, tik benamiai ir viena kita katė. Eidami pro ją, išgirdom juoką. Bet tokį panašų į Blakės. Tomas jį pašaukė, bet niekas neatsiliepė, tik juokas nutilo ir stojo mirtina tyla. Netrukus galvą pro skylę lange iškišo jis ir pasikvietė mus vidun. Ten buvo daugybė jaunimo, daug merginų.. Svarbiausia, visi jie gulėjo, juokėsi, kažką graibė ore, krapštė žemę, kramtė nagus.. Blakė taip pat nusijuokė ir pradėjo šokti vidurį patalpos.
- Ir kas po to? - nustojau krapštyti patalus.
- Tada mes tiesiog apsisukom ir išėjom, tačiau mus pasigavo jis ir dar kažkoks neaiškus ir nematytas vaikinukas. Nuo tada nieko nepamenu. Tik vėliau, pabudau ir žiauriai sukosi galva. Ant žemės buvo pilna neva limonado buteliukų ir aplinkui balti neva saldainiai. Nežinau kodėl, bet tas potraukis gerti ir kažką suvalgyti paskatino viską imti nuo žemės. O kas keisčiausia, Tomas buvo kitam kambario krašte, bet atrodė, kad kitam krante, o aplink vanduo ir panašiai. Žodžiu - pasimaišė protas. Vėliau tiesiog buvom priversti kartu su jais vaikščioti, daryti nusikaltimus, prisidėti prie žiaurių dalykų. Daug išdarkėm, sunaikinom..
- O ne... - įėjo Tomas. - Tu viską viską papasakojai???
- Na, taip.. - Adamas žiūrėjo į brolį, jo veido nebuvo matyt.
- Eina sau... Aš nenorėjau. Tiksliau mes nenorėjom, mus privertė... - išspaudė ašarą.
Adamas atsistojo ir išsivedė Tomą.
- Mes tuoj.
Danielė nuėjo iki veidrodžio vonioj.
- Nepasakojau to. - pasigirdo šnabždesiai.
- Tikrai? Jos juk neturi to sužinoti.
- Nesužinos. Juk mes sugebam laikyti paslaptis. Taip?
- Taip. Tada viskas gerai. - kažkuris iš jų nusikosėjo ir įėjo į kambarį.
- Na, tai kaip baigėsi? - sušuko Danielė.
- Supratom, kad tai negerai.. - matėsi, kad Adamas meluoja, tačiau aš nusprendžiau nutylėti tai ką girdėjau.
- Tai gerai.
- Na, kaip tu? - atsisėdo šalia manęs Tomas ir pagriebė mandariną.

XX
- Mes jus paliekame. Dar turime keletą reikalų apačioje, - mostelėjo žemyn ir nusišypsoję abu išėjo.
- Aš? - apžiūrėjau rankas. - Kaip ir gerai. O kaip tu?
- Ech. - padarė keistą rožą ir susivėlė plaukus. - skuauda makaulę. - nusijuokė.
- Ak taip. Taip.... Nieko, po kelių dienų praeis. - nusišypsojau jam ir mirktelėjau. - skauda vidui man kažką, bet čia laikina.
- Turiu vaistų nuo skausmo, jei tau reikia.
- Uoj, ne. Nebent vėliau, jei neprieis.
- Aišku. - pokalbis atrodė toks beviltiškas. - Na, kaip tau ta istorija? - nuleido akis.
- Nežinau, man tai ne itin rūpėjo.. - melavau. - Bet esu tikra, kad papasakojo ne viską..
Tomas išsigandęs pažiūrėjo į mane ir ėmė su pirštais daryti visokias nesąmones.
- Ta prasme? Viską pasakė. - jo balsas virpėjo.
- O kodėl tu taip drebi? - paliečiau jį.
Jausmas buvo taip, tarsi stovėčiau ant traktoriaus laiptelio ir drebėčiau kartu su juo.
- Nedrebu. - pasipurtė ir nusijuokė, bet vėl nuleido akis.
- Man gali sakyti viską. - galbūt norėjau tai sužinoti labiau, negu, kad prieš tai visą tą istoriją.
Tomas pakilo nuo lovos ir priėjo prie lango. Pakėlė gelsvą užuolaidą ir padėjo rankas ant palangės.
- Na... Mes padarėm nusikaltimą..
- Oh. Na, tada nepasakok. Aš suprasiu.
- Ne, man reikia kam nors išsipasakot. Ne visada Adamas bus šalia, kai man reikės kieno nors peties.
- Aš tavęs neverčiu. - pakilau nuo lovos ir priėjusi apkabinau jį iš nugaros.
- Supranti.. Jiems kuo toliau, tuo labiau reikia žiaurumo. O tai kad padaro kažką žiauraus, to pasekoje, sekantis žingsnis turi būti dar žiauresnis.
- Nusiramink, Tomai. Tau tikrai nebūtina viso to pasakoti. - paėmiau jo delnus ir tvirtai suėmiau.
- Dabar tai bus mano, Adamo ir tavo paslaptis.
- Nereikia. Man gerai taip, kaip yra dabar. Tu esi tu, man nereikia žinoti, koks tu buvai praeity, kad galėčiau tavim pasitikėti.
- Ech.. - atsiduso. - Kotryna, tu auksinis žmogus. - atsisuko į mane ir padėjo galvą ant peties, nors ir reikėjo šiek tiek pasilenkti.
Pirštus įvėliau jam į plaukus ir pabučiavau visai taip, kaip mane mažą prieš miegą bučiuodavo mama.
- Mes padarėm tai kas neatleistina. Užvaldyti narkotikų negalėjom valdytis. - suspaudė mano pirštus. - Aš su Adamu, blakės ir kitų paliepimais, buvom priversti užbaigti... - nurijo seiles. - užbaigti vargšo žmogaus kančias jį pribaigdami.. - suklupo tiesiai prieš mane.
Nežinojau ką daryti. Žodžiai užstrigo, kvapą užgniaužė ir laikas atrodė tiesiog sustojo.
- Tomai.. - galiausiai pasakiau ir atsisėdau prie jo.
Stipriai stipriai apkabinau. Jis pradėjo verkti. Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau verkiantį vaikiną. Jis atrodė toks pasimetęs ir lengvai pažeidžiamas.
- Su mielu noru dabar užsimirščiau... - žiūrėjo tiesiai į sieną.
- Nekalbėk taip.
- Kodėl? - atsisuko į mane ašarotom akim. - aš žudikas. Pažiūrėk koks aš beviltiškas, aš be ateities..
- Tomai! - užrėkiau ant jo. - Nekalbėk tokių nesąmonių. Viskas - praeitis.
- Ne.. Dabar tau gręsia pavojus. - ištryško dar viena ašara ir jis vėl įbedė akis į sieną.
- Tomai, mes grįšim į savo miestą ir viską pamiršim. Jie mūsų neras.
- Ne.. Ne.. - tik tą žodį ir tekartojo. - Ne.. Jie ras.. Aš žinau. Jie ieško kol randa.
- Viskas bus gerai. Mes grįšim ir viskas bus kaip buvę.
- Mums reikia pasiruošti.
- O Dieve, kam? Tomai, tu man per tas kelias dienas patapai toks svarbus, kad dabar negalėčiau tiesiog imti ir išsiskirti. Grįšim ir būsim kartu, niekas mūsų neišskirs, sutinki? - skambėjo kaip pasiūlymas kone gyventi kartu.
- Tu sakai tiesą?
- O kaip kitaip? Tu galvoji juokaučiau tokiais dalykais?
Tomas atsisuko į mane ir ištryškus dar vienai ašarai nusišypsojo ir apkabinęs atrėmė į šalia esančią lovą ir keletą minučių žiūrėdamas į akis įsisiurbė į lūpas. Nesivaldžiau. Pasidaviau ir leidau kūnui viską daryti už mane. Nežinia kiek laiko praėjo, kol mes bučiavomės, bet kai pajutau skausmą nugaros srity, pastūmiau Tomą nuo savęs ir neryškiai nusišypsojau.
- Atsiprašau. Tiesą sakant tu vienintelė mergina, per 17 metų, kuri mane beprotiškai traukia. Žiūriu į tavas akis ir jaučiu kaip šiurpuliukai laksto per nugarą. Galbūt aš darau kažką ne taip? - lėtai atsitraukė nuo manęs.
- Ne. Viskas gerai. - atkėliau paklodę ir parodžiau kietą lovos atbrailą.
Pasislinkau arčiau jo ir patraukiau arčiau savęs ir paraginusi atsikelti pasodinau jį ant lovos, o pati atsisėdau greta.

XXI
Sėdėjau ir žiūrėjau į vieną tašką. Galbūt kažką mąsčiau, galbūt šiaip bandžiau užsimiršti.
- Pyksti ant manęs?
Išgirdau žodžius nuošalėje, bet jie kaip atėjo, taip ir išėjo. Vienintelis dalykas kurį supratau, tai, kad viskas per daug greitai čia vyksta. Kažkokia painiava.
- Na, tai tu išsimiegok, anksti ryte vyksime atgal. - pasivalęs akis išėjo Tomas.
Atsiguliau ir prisiminiau, kad kava vis dar aušta. Tiesą pasakius ji jau buvo ataušusi, tačiau pasigardžiuodama ją išgėriau ir suvalgiau kelias vynuoges, kurios gulėjo šalia. Tada atsiguliau, ir žiūrėjau į lovos viršų. Tik dabar atkreipiau dėmėsi, kad lova tokia princesiška. Gal net kiek per daug rafinuota ir labiau tinkanti karalienei. Pasijaučiau pagerbta, bet tik trumpam. Vos tik spėjau pasimiršti, visi atminimai kaip staiga blykstelėjęs žaibas grįžo atmintin. Buvo taip siaubinga vėl prisiminti tą vaizdą kai kavinėje ėmė skraidyti suolai, o dar baisiau... Kai jis mane lietė ir tuo tenkinosi. Fu. Bjaurybė. Pasidarė neramu dėl Tomo žodžių. Ėmiau mąstyti apie tai kaip jie susidoroja su juo ar manimi. Nukratė šiurpas ir šaltis perliejo kūna. Jo žvilgsnis buvo toks "killeriškas", toks, tarytum paskutinį kartą žiūrėtų alkanas vilkas savo grobiui į akis. Ech. Ir išties, į ką aš įsivėliau?
Trumpam užmigau. Tiksliau kelioms valandoms. Atsikėlus pamačiau, kad užlango nė menkiausios dvaselės ar švieselės. Atsiguliau ant šono ir krapščiau pagalvės kraštą. Kažkodėl nesinorėjo miego. Tyliai atsikėliau ir nuėjau į vonią. Apsipyliau veidą šaltu vandeniu ir grįžau atgal. Pažvelgiau pro langą. Matėsi tūkstančiai neaprėpiamų žvaigždžių. Buvo taip gražu. Dangus atrodė taip arti, viskas net atrodė ranka pasiekiama. Kol stebėjau žvaigždes, išgirdau žingsnius už sienos. Tyliai nuėjau atgal į lovą ir atsigulusi žiūrėjau durų pusėn. Pro durų apačią matėsi kaip įsijungia šviesa ir šešėlis slankioja ties durimis. Pamaniau gal tai Adamas arba Danielė grįžo. Staiga atsirado ir antrasis šešėlis. Matėsi keturių kojų siluetai. Tai tikrai turėjo būti jie. Kas daugiau?
Kiek laiko šešėlis nesislinko, o ir jokio kito garso nebuvo girdėti. Nei šnabždesių. Šviesa išsijungė. Atsidūsau ir užsimerkiau. Jaučiausi saugi būdama čia.
Dar man neįmigus, pasigirdo klyksmas. Staigiai prasimerkiau ir pamačiau kaip užsidega šviesa ir šėšėliai bėgte prabėga su bildesiais pro kambarį. Garsiai užsitrenkia durys.
Pro duris įkišo galvą Adamas:
- Lik čia! Net nejudėk! Pas tave ateis vaikinas su žaliu ženkliuku ir akiniais - neišsigąsk. - užtrenkė duris, užrakino ir mačiau kaip jo šėšėlis staigiai dingsta.

OMG kiek daug gramatinių klaidų o_O.
Trikdo šio įdomaus kūrinio skaitymą.

Tekstas perteiktas labai įdomiai, nors mintis šiek tiek jau nuvalkiota. Ir atrodo, lyg tu pati išgyventum vaiko virtimo į paauglę.

Jei norėsi, ištaisysiu visas tas gramatines klaidas :D.

Aš rašau tik vakarais :D neben pasitaiko viena kita laisva akimirka :) pati ištaisysiu klaidas :DD noriu persiskaityt viską pati dar kartą :D

XXII
Sustingau ir sėdėjau ant lovos įbedusi žvilgsnį į durų apačia. Tai buvo vienintelis kontaktas su išore. Sėdėjau ir mąsčiau. Bandžiau guosti save, kad tai nieko rimto. Po keletos mąstymo minučių, durys atsidarė. Pamačiau siluetą didelėmis apimtimis.
- Laba die.. - atsikrenkštė. - vakaras. - į mane pažiūrėjo vaikinas su žaliu ženkliuku.
Supratau, kad tai buvo siųstas Adamo. Jis pažiūrėjo ar koridoriuje nieko nėra ir lėtai lėtai užvėręs duris jas užrakino ir tyliai patraukė manęs link.
- Jums viskas gerai? Nieko netrūksta? - stovėjo grakščiai ir susidėjęs rankas už nugaros.
- Na, nieko gero, nes nieko nesuprantu kas čia vyksta. O ar trūksta? Ne, dėkui.
- Mes taip pat nežinome kas čia vyksta. - atsisėdo ant kėdės kambario gale. - jei ko reikės - sakykit. Visą laiką iki ponaičio grįžimo jums padėsiu aš.
- Supratau. - atsiguliau ant šono ir užsimerkiau.
Už kelių sienų ėmė girdėtis bildesiai, riksmai, dūžimai.. Kruptelėjau ir pašokau iš lovos.
- O Dieve, čia reikia kviesti policiją! - pasakiau jaunuoliui, kuris nebebuvo taip pasitempęs kaip prieš tai.
Jis sėdėjo sukniubęs kėdėje. Įjungiaunaktinę lempą ir pamačiau kraujo nuotekas nuo jo. Išlipau iš lovos ir priėjusi prie jo bandžiau jį pažadinti, bet ryškiai buvo per vėlu. Kūnas savaime ėmė drebėti. Atgrabliom rankom suradau raktus jo vidinėje švarko kišenėje. Iš raktų lavinos ieškojau tinkamo rakto, tačiau arba jis netikdavo, arba raktai tiesiog iššokdavo iš rankų... Ir taip daugybę kartų. Atrodė, kad prie durų stoviu ištisą amžinybę.
- Ieškai šio? - atsisukau ir nepilnai apšviestame kambario kampe pamačiau aukšto vaikino siluetą ir žybsinčius raktus.
- Kotryna! Bėk iš ten! - už durų ėmė baladotis Tomas ir Danielė.
- Neturiu rakto! - bandžiau spardyti duris, tačiau jos man buvo neįveikiamos.
- Tavo draugužei galas. - kiek ironiškai pasakė nepažįstamasis stovintis kambario gale ir sukiojantis raktą.
- Kotryna!!! - rėkte rėkė Tomas ir spardė duris.
Girdėjau, kaip jis liepia Danielei atvesti pastiprinimą.
- Kas tu toks? - galvojau, kad kalbėdama su juo sutaupysiu laiko.
- O kas tu tokia? Manai galinti spjauti blakei į veidą ir nieko nepešusi, tiesiog dingti? - palengva artėjo.
- Jis neturėjo teisės...
- Jis turi visas teises į viską,- nutraukė mane ir nusijuokė. - Išmušė tavo valanda. Tu mūsų tėva uždarei, dabar eilė tave patraukti iš kelio.
- Tu supranti ką tu darai? - ėmiau palengva įžiūrėti jo veidą.
Jis buvo randuotas ir plėmėtas. Akys atrodė klaikiai - didelės ir paraudusios.
- O čia nėra ko nesuprast. - iš užpakalinės džinsų kišenės išsitraukė kruviną peilį ir vietoj raktų ėmė sukioti tarp pirštų.
- Nedaryk to.. - jaučiau kaip mirtis alsuoja man į nugarą.
Jis priėjo prie manęs, prispaudė prie sienos ir su peiliu braukė ant kaklo rutuliukus, kurie sukėlė šiurpą.
Staiga durys atsidarė ir įėjo Tomas. Tas narkomanas mane apsuko ir suėmęs rankas už nugaros įrėmė peilį ties širdimi.
- Nusiramink, blakę ištrauksim iš kalėjimo. - Tomas lėtai bandė prieiti, tačiau sulyg kiekvienu žingsniu vis labiau jaučiau peilį.
- Žinai, tu būsi pirmas. - grubiai nustūmė mane prie stambaus vyriškio sukniubusio kėdėje.
Krentant užsigavau koją ir negalėjau jos pilnai pajudinti. Kausmas sukaustė ne tik ją, bet ir visą kūną.
- Robi, nustok. Kodėl tu taip darai? - dar bandė su juo sukalbėti.
- Dėl savo brolio. Pameni? - su pasimėgavimu perrėžė Tomo ranką.
- Ten buvom ne mes. Mus privertė. - jo veide matėsi skausmas.
- Paleisk jį. - sakiau jam.
- O tu tylėk žiūrke. Išpildysiu paskutinį tavo norą. - pastūmė Tomą manęs link.
Žiūrėdamas kaip mes susiglaudžiam su malonumu išsitraukė nediduką šautuvą ir ėmė jį glostyti. Tada atsuko į mus.
- Na, tai koks tas tavo noras?
- Leisk man pasikalbėti su Kotryna.
- Kalbėk. - Tomas pasilenkė prie manęs ir pradėjo kuždėti.
- Žinau, keistai viskas. Atsiprašau, aš kaltas, kad viskas taip susiklostė. Noriu, kad žinotum, jog per tą trumpą laiką pamilau tave ir supratau ką reiškia mylėti.
- Aš tave taip pat. - pabučiavau taip, kaip dar niekad nebuvau bučiavus.
Apskritai, tai buvo pats maloniausias dalykas. Ausis užgulė garsas. Tomas atsitraukė ir susiėmė už pilvo. Jis iš skausmo susirietė ir nusisuko nuo manęs. Girdėjosi jo sunkus alsavimas.
- Dabar tavo eilė, - pro duris įbėgo Adamas, o tuo metu kulka skriejo į mane ir dar išgirdau antrą šūvį.
Viskas. Daugiau nieko neprisimenu. Suskaudo ir pasijaučiau tokia lengva ir tobula. Dabar esu čia. Tiksliau, jum esu - ten. Pakelkit galvas ir sužinosit kur. Čia esu ne viena. Su manim kartu Tomas. Mes atradom vienas kito meilę ir dabar esame laimingi galėdami būti kartu. Amžinybę būsime kartu. Viskas baigta. Nei skausmo, nei neapykantos čia nėra. Viskas tyra ir vidui taip gera. Žinoma, vidaus neturiu, bet juk taip sakoma. Tad. Sėkmės jum ten, žemėje.

Eeeeeeeeeeei! Supykau! Kodėl baigėsi? Aš norėjau dar...;s

Nes mintys kaupiasi kitam dalykui, o šiam kuo toliau tuo labiau blėso :d

ook :D

XXIII
O jei rimtai, tai labai trumpą laiką buvau visiškoj ektazėj. Ten su Tomu buvo taip gera. Kažkodėl, viskas aptemo ir dingo. Ėmiau regėti visokiausius kadrus iš įvairių gyvenimo etapų. Viskas atrodė kaip kino filme. Staiga, pro mažą plyšelį akyse pamačiau šiviesą. Bandžiau judėti, bet buvau visiškai sukaustyta. Vis dar sklandžiau, bet tuo pačiu jau blaiviai gebėjau mąstyti. Girdėjau garsus, tačiau dar pilnai jų nesupratau. Jutau skausmą, bet tokį visai nežymų. Bandžiau prisiminti kažką, bet nieko neprisiminiau. Šiek tiek regėjau vaikus. Supynes. Smėlį.. Regėjau jūrą ir žmones supančius mane. Užmigau. Sapnavau, kad einu ilgu taku. Tolumoje nieko nėra. Aplink - vanduo. Einu ir dainuoju kažkokią dainą. Staiga mane kažkas pašaukia. Aš apsisuku ir ten nematau nieko, kas mane būtų galėjęs šaukti. Vėl girdžiu kad mane kažkas šaukia. Sukiojuosi aplink savo ašį, bet nieko nėra. Besisukiojant viskas išnyksta ir aš atsibundu.
Akys įsminga į kažkokį spiginantį daiktą tiesiai virš manęs. Susisuka galva ir vėl užsimerkiu. Tada nedrąsiai pramerkiu akis ir bandydama pasukti galvą, stengiuosi susivokti kur aš, kas čia vyksta ir kokia bjaurūs žmonės stovi aplink mane. Svarbiausia, visų jų žvilgsniai, įsmeigti į mane. Galbūt ir nuo to staigaus bandymo susivokti pasidarė silpna. Bandžiau pakelti galvą, tačiau atrodė, kad ji buvo pririšta prie to daikto ant kurio aš gulėjau. Bandžiau pakelti ranką, tačiau ji visai manęs neklausė. Apskritai, visas kūnas buvo atsijungęs. Jaučiau kaip šiurpuliukai laksto per dešinę koją, tada per kairę ir viskas kyla aukštyn. Išleidau neaiškų garsą. Tiksliau bandžiau paklausti kur aš esu, bet ant jaučiau, kad lūpos suakmenėjusios ir jų negalėjau praverti.
- Ji prabudo,- kažkas garsiai pasakė netoliese. Tada plačiau pramerkiau akis ir nukreipiau į žmones besirenkančius prie manęs.
Šalia atsirado verkianti moteris, kuri mane vadino Kotryna, mažute, brangute ir dar visaip kaip tik buvo įmanoma. Ji atrodė klaikiai. Aš būčiau pasigailėjus tos moters ir davus jai kelias savaites atostogų. Akys tokios raudonos, jog atrodė, kad ji nemiegojo ištisus šimtmečius. Oda pabrinkusi ir balta. Kodėl jai niekas negali parūpinti kokio stilisto?
Tikrai, vaizdas buvo kraupus. Kiti žmonės buvo tokie persigande. Visi perbale ir dar baltai apsirengę. Nepaisant to, kad jų veidai ir taip buvo balti, nuo chalato atsispindintis skaistumas juos dar nubalindavo. Chalatai? Tai čia gydytojai? Jėga. O galbūt tai angelai? Gal čia koks mini žaidimas? O kur Tomas?
Jaučiau kaip mano kūnas suvirpa.

Jėėėė!!!!!!! :D

XXIV.
Net nežinau kas darėsi mano kūnui. Viduje jutau kaip viskas užkaista, o išorėje tikriausiai... tikriausiai tai buvo galima pavadinti kokiais traukuliais. Vėl viskas dingo. Damn it. Kaip galima šitaip žaisti? Pasijaučiau kaip kokia lėlė kažkieno valdoma. Vėl ėjau tuo pačiu taku... Bet ne viena. Šalia manęs kažkas ėjo, bet niekaip negalėjau pamatyti kas. Tas kažkas vis paimdavo mane už rankos ir tvirtai ją laikydamas vėl paleisdavo. Ir taip daugybę kartų. Staiga, tolumoje viskas aptemo ir pasirodė ugnis. Aš pati ėmiau degti. Nuo to skausmo neturėjau kitokios išeities, kaip tik šokti į vandenį.
Jis buvo toks ledinis. Jame buvo daug baisiau, nei jausti deginimą. Kūną drąskė šaltis, o mintys blaškėsi kažkur kitur. Sustingau ir mane ėmė grimzdinti žemyn. Pajutau sunkumą. Mane tas kažkas, kas ėjo kartu traukė iš jo, bet kartu nugrimzdo žemyn. Mačiau kaip aš iš lėto leidžiuosi vis gylyn ir gylyn, bet dugno taip ir nematyt.
Vėl atsigavau. Po velnių. Man jau dabar pasiruošti dar vienam mini sapnui? Tai aukščiausio laipsnio kanikinimas. Kas gali su manimi šitaip elgtis? Sadizmas.
Šį kartą prasimerkiau pilnai. Dabar visiškai nejaučiau kūno. Viskas buvo sustingę ir šiek tiek lakstė šiurpuliukai, bet negalėjau pakelti nieko.
- Ji atsibudo.. - išgirdau tylų, neaiškų balsą ir vėl pamačiau tą pačią moterį, kuri prieš keletą akimirkų stovėjo priešais mane.
Girdėjau kaip durys atsidaro - užsidaro, atsidaro - užsidaro.. Kambarys prisipildė baltachalačiais vyrais. Keli kažką rašėsi, vienas iš jų man suleido kažkokių vaistų, kiti tiesiog stebėjo viską iš šono. Pabandžiau atsikremšti. Pajutau, kad mano balsas yra ir tikriausiai sugebėsiu jį valdyti.
- Kur Tomas? - paklausiau jų visų.
Jie sustingo ir žiūrėjo į mane.
- Kotryna, kaip tu? Dukrele, kaip tu jautiesi? - puolė verkti patinusi moteriškė, bet nelabai jai tos ašaros riedėjo.
- Kur Tomas!? - užrėkiau ir pati nustebau, kaip aš tai sugebėjau padaryti.
- Ramiai. Paprašysime jus palikti,- išsivedė moterį ir toliau mane apžiūrinėjo.
- Tomui viskas gerai. Jis tave aplankys po kelių valandų,- tikriausiai mane ramino.
Jiems šiek tiek pavyko, tačiau norėjau vienu metu viską sužinoti. Nespėjus jų paklausti to kas sukosi galvoje, jie pirmi ėmė manęs klausinėti.
- Koks tavo vardas?
- Kotryna? - atsakiau klausiamai, nes nebuvau labai tikra.
- Taip... Tavo pavardė?
- Nežinau... - pamąsčiau ir vis dėl to, pagalvojau, kad neturiu jokios pavardės arba aš ją pamiršau.
Kas nepamirštų, jei susapnuotų tokias nesąmones?
- Kiek tau metų? - rimtu, tvirtu tonu manęs toliau klausinėjo ir viską užsirašinėjo.
- septyniolika? - dar karta paklausiau.
- Taigi.. Tavo mamos vardas?
Dievulėliau mieliausiasis. Ilgai mąsčiau, bet niekaip negalėjau prisiminti. Vienintelis dalykas ką prisimindavau, tai kad mane kažkokia panelė supa ant supuoklių, tačiau jos veido neprisimenu.
- Atsiprašau.. Aš nežinau.. - apsiverkiau, net nežinau dėl ko.
- Ji prarado atmintį,- pasisukęs į seselę pasakė gydytojas, kuris mane klausinėjo.
- Kur Tomas? - viltingai paklausiau.
- Aš čia,- išgirdau tą angelišką balsą kažkur už visų tų stovinčių žmonių.

XXV
- Leiskit, pakalbėsiu aš, - pro gydytojų krūvą prasiveržė Tomas ir jiems leido suprasti, kad jau gali eiti.
- Ak, Tomai. Tau viskas gerai? - bandžiau pakilti iš lovos ir jį apkabinti, tačiau tai padaryti buvo neįmanoma.
- Taip, nusiramink, - paėmė man už rankos ir atsisėdo ant lovos krašto.
- Myliu tave, - žiūrėjau į jį ir džiaugiausi matydama jį gyvą.
Jis sėdėjo ir laikė mano ranką. Ją apžiūrinėjo. Vis pažvelgdavo į veidą ir perbraukdavo ranka. Mačiau, kad jam kažkas ne taip. Atrodė suvaržytas. Tiksliau atrodė lyg kažką slėptų. Bet tokio siaubingai svarbaus.
- Kas yra? - paklausiau gal po keliolikos minučių tylėjimo.
- Kaip suprast? Viskas gerai, ilsėkis, tau dabar būtinas poilsis. Turi pasveikt.
- O kuo sergu? - pakėliau ranką ir apžiūrėjau.
Ji nebuvo išberta. Paprastai jei sirkdavau virusinėmis ligomis mano rankas išberdavo.
- Tau amnezija.
- Ką tu turi omeny? - ėmiau suprasti kodėl jis toks neramus.
- Po visų tų įvykių tu netekai daug jėgų, o po pastarojo ir daug kraujo.. - nutylėjo ir jo akyse pasirodė liūdesys. - Supranti apie ką?
- O kas buvo? - pajutau skausmą kažkur širdies srity ir tikriausiai mano veidas persikreipė iš skausmo.
- Nepameni nieko?
- Pamenu viešbutį.. Didelę lovą.. - suskaudo galvą, bet vaizdai kaip žaibai blyksėjo akyse. - Prižiūrėtojas. Jo kraujas.
Prieš akis mačiau kaip grindimis, link manęs juda kraujo srovė.
- Ir tas šėšėlis.. Tas juodulys kambario gale. Keisti garsai.. - galva plyšte plyšo nuo tų prisimenamų garsų.
Ėmiau karščiuoti, jaučiau tai delnuose, kai jie ėmė prakaituoti ir užkaito.
- Ramiai. Aš šalia tavęs. Su manimi tau nereikės viso to prisiminti, - jaučiau kaip jis atsigula šalia manęs ir apkabina. - Tu tik nurimk. Myliu tave.
Jaučiau, kad jis verkia. To nejausti neįmanoma.
- Kodėl verki? - tyliai paklausiau jo ir dingus visiems vaizdams ėmiau atvėsti.
- Iš laimės... - sukuždėjo man į ausį.
- Aš tave taip pat myliu, - pasakiau jam ir galėdama pasiekti tik jo galvą, į ją ir tepabučiavau.
- Žinai, mes visi labai daug iškentėjom per tą laiką. Adamas, Danielė, tu.. Tavo tėvai daug iškentė.
- Adamas ir Danielė? Kas jie? Jie mano tėvai?
- Ššš.. - nutildė mane uždėdamas pirštą ant lūpų. - Pradėsim naują gyvenimą, - jis kiek pasislinko arčiau manęs ir pabučiavo.